Senelė yra našta, todėl turėtų susitaikyti su tuo, kad ją reikia nužudyti, o valstybė sutaupytų šiek tiek pinigų.
Tokį skandalingą pasiūlymą pateikė Matthew Parrisas, buvęs britų konservatorių parlamento narys, kuris praėjusią savaitę laikraštyje ” Times” rašė, kad “būtų sveika”, jei seni ir neįgalūs žmonės ne tik svarstytų galimybę nusižudyti su pagalba, bet ir būtų “raginami” tai padaryti.
Jo straipsnis pasirodė netrukus po to, kai leiboristų lyderis seras Keiras Starmeris pareiškė, kad sieks įteisinti pagalbinę savižudybę, jei laimės kitus visuotinius rinkimus.
Parris atkreipė dėmesį į klausimą, kuris Britanijos politikoje tyliai įgauna vis didesnį pagreitį. Per Covido uždarymus piliečiams buvo patariama “nežudyti močiutės”, net kai pagyvenę ligoninės pacientai pasakojo, kad sulaukdavo baikščių medikų prašymų pasirašyti formas “Negalima gaivinti” (angl. Do Not Resuscitate, DNR).
Alisteris Tompsonas (Alistair Thompson), organizacijos ” Care Not Killing“, agituojančios už geresnę paliatyviąją priežiūrą ir prieš savižudybę su pagalba, atstovas spaudai “The European Conservative” sakė, kad Parriso straipsnyje pateikiamas pasakojimas “rodo, kad XX a. trečiojo dešimtmečio eugenikos judėjimo dvasia gyva ir gali būti stumiama žmogaus, kuris skelbiasi esąs pažangus”.
„XX a. trečiojo dešimtmečio eugenikos judėjimo dvasia gyva ir gali būti stumiama žmogaus, kuris skelbiasi esąs pažangus”
Savo gyvenimą neigiančioje skiltyje Parrisas rašė:
„Nesiginčiju su prieštaravimų reiškėjais, kad, kai mirtis su pagalba taps normali, mes būsime labiau linkę klausti savęs, kiek ilgai dar galime pateisinti šią kovą. Ar gyvenimas vis dar teikia mums daugiau malonumo nei skausmo? Kiek visa tai kainuoja artimiesiems ir sveikatos apsaugos tarnybai? Kokią naštą užkrauname tiems, kurie mus myli? Kokią naštą užkrauname sau? Pastebėsime, kad kiti užduoda sau šiuos klausimus, ir jausimės įgalinti keisti socialines normas, kad galėtume juos užduoti patys. Diskusijos taps atviresnės. Taps įprasta praktika be gėdos užduoti šį klausimą ir pasverti atsakymą”, – dėstė komentatorius.
Dvigubai didesniame straipsnyje tariamai “konservatyviam” žurnalui ” Spectator” jis pridūrė, kad pagalbinė savižudybė “nėra naujas troškimas”, ir sutiko, kad jos šaknys glūdi “darvinistiniame” mąstyme.
“Visa garbė Matthew Parrisui už tai, kad sąžiningai pasisakė už savižudybę su pagalba”, – sarkastiškai atsakė Danny Krugeris iš Naujųjų konservatorių frakcijos. Jis pajuokavo, kad tų, kurie mano esą per daug apsunkinantys, kūnai galbūt “galėtų būti paversti žaliąja energija? Kuklus pasiūlymas”, – parašė Krugeris tviteryje.
Dominicas Cummingsas, kuris buvo ministro pirmininko Boriso Johnsono vyriausiasis patarėjas, pridūrė, kad “tai, kad torių establišmento širdyje esantis mokslininkas dabar agituoja žudyti senus žmones, kad sutaupytų svarų yra konservatyvumo “firminis ženklas”.
Tai logiška išpuikusios [konservatorių] partijos raida – didesni mokesčiai, paleisti į laisvę didžiausius nusikaltėlius… džiūgauti dėl translyčio vaikų išnaudojimo beprotybės, žlugdyti skubios pagalbos sveikatos apsaugos sistemą – tada, kai rinkėjai jau ruošiasi jus sunaikinti, pasakykite jiems, kad senus žmones reikia žudyti.
Thompson sakė šiam leidiniui, kad nors Parriso argumentas yra “siaubingas”, nes jis “stumia gąsdinantį ir nusistovėjusį pasakojimą, kad kai kurie gyvenimai tiesiog neverti gyventi dėl amžiaus, negalios ar ligos ir todėl turėtų būti nutraukti”, jis anaiptol nėra unikalus.
Dar pernai vienas Gernsio aukšto rango politikas pakartojo ekonominį argumentą už pagalbinę mirtį, teigdamas, kad būtų galima “sutaupyti nemažai lėšų… jei Britanijoje būtų įvesta pagalbinė mirtis”.
Leiboristai, gavę valdžią per ateinančius rinkimus, ketina iškelti šį klausimą į pirmą vietą, nors greičiausiai ne su Parriso atvirumu, o toriai jau davė suprasti, kad šiuo klausimu laikysis nuošalyje.
