Pirmųjų Benedikto XVI mirties metinių išvakarėse jo biografas Peteris Seewaldas (Peteris Sivaldas) išreiškė rimtą susirūpinimą dėl to, kaip popiežius Pranciškus tvarko savo pirmtako palikimą.
„Benediktas pasitikėjo Pranciškumi. Tačiau jis kelis kartus skaudžiai nusivylė”, – sakė P. Seewaldas gruodžio 27 d. paskelbtame interviu.
Popiežius Pranciškus galėjo rašyti „gražius laiškus” savo pirmtakui ir apibūdinti jį kaip „didį popiežių”, sakė Seewaldas laikraščiui „New Daily Compass”. Tačiau praktiškai, pasak jo, jis „ištrynė daugelį to, kas Ratzingeriui buvo brangu ir miela”.
„Jei iš tiesų iš įsitikinimo kalbate apie „didįjį popiežių”, ar neturėtumėte daryti viską, ką galite, kad puoselėtumėte jo palikimą? Taip, kaip Benediktas XVI padarė Jono Pauliaus II atžvilgiu? Kaip matome šiandien, popiežius Pranciškus iš tiesų padarė labai nedaug, kad išlaikytų tęstinumą su savo pirmtakais”, – sakė P. Seewaldas.
Pasak Benedikto biografo, vietoj to Pietų Amerikos ir jėzuitų popiežius norėjo ištrinti didžiąją dalį to, „kas buvo brangu Ratzingeriui”.
P. Seewaldas atkreipė dėmesį į griežtus popiežiaus Pranciškaus apribojimus tradicinėms lotyniškoms Mišioms, panaikinančius Benedikto XVI 2007 m. apaštališkąjį laišką Summorum Pontificum, kuriame buvo pripažinta visų kunigų teisė laikyti Mišias naudojant 1962 m. Romos mišiolą, kuris yra lotynų kalba.
„Ratzingeris norėjo nuraminti Bažnyčią, nekvestionuodamas Mišių pagal 1969 m. Romos mišiolą galiojimo, – sakė jis. – Tai, kaip mes elgiamės su liturgija, – aiškino jis, – lemia tikėjimo ir Bažnyčios likimą”.
Biografas suabejojo „teiginio, kad per pasaulinę apklausą dauguma vyskupų balsavo už Benedikto XVI Summorum Pontificum atšaukimą”, tikrumu.
„Man ypač atrodo gėdinga tai, kad popiežius emeritas net nebuvo informuotas apie šį aktą, o apie jį turėjo sužinoti iš spaudos. Jam buvo smogta peiliu į širdį.”
Benediktas nutiesė „mažą tiltą į beveik užmirštą lobių salą, į kurią iki tol buvo galima patekti tik sudėtingu keliu. Tai buvo vokiečių popiežiui artimas reikalas, ir tikrai nebuvo jokios priežasties šį tiltą vėl griauti”.
P. Seewaldas taip pat sakė, kad „personalo valymas” užbaigia paveikslą: „Daug žmonių, kurie palaikė Ratzingerio kursą ir katalikų doktriną, buvo „giljotinuoti”.
Jis ypač atkreipė dėmesį į popiežiaus Pranciškaus elgesį su arkivyskupu Georgu Gänsweinu (Georgo Gėnsveino) , kuris kelerius metus buvo ir ilgametis Benedikto sekretorius, ir Vatikano popiežiaus namų ūkio prefektas prie abiejų popiežių.
„Bažnyčios istorijoje beprecedentis įvykis, kad arkivyskupas G. Gänsweinas, artimiausias labai nusipelniusio popiežiaus, didžiausio teologo, kada nors sėdėjusio ant Petro krėslo, bendradarbis, buvo gėdingai išmestas iš Vatikano. Jis nesulaukė net žodžio pro forma padėkos už savo darbą”.
P. Seewaldas pažymėjo, kad G. Gänsweinas nebuvo pavienis atvejis: „Kai iš tokio Ratzingerio šalininko kaip 75 metų kardinolas [Raymondas] Burke’as per vieną naktį be jokio paaiškinimo atimami namai ir atlyginimas, sunku visame tame atpažinti krikščionišką brolybę.”
