Šiuo metu „Lietuvos šeimų sąjūdis” piketuoja prie Seimo. Arvydas Daunys, vienas iš šio Sąjūdžio koordinatorių, feisbuke aprašė savo įspūdžius iš vykstančios akcijos.
Žinot, pagalvojau, kad linksmai gyvename, gerai gyvename – tiek piktų žmonių, bet niekas (beveik niekas) savo pykčio viešai nenori demonstruoti.
Šiandien buvo į protesto palapinę užėjusi mokytoja, simpatiška moteris, matosi pozityvi ir šiaip geras žmogus. Ją ėda iš darbo dėl to, kad nesitestuoja. Bet tiesiai jai nesako, tiesiog ėda, esą dėl to, kad blogai pareigas atlieka.
Pasiūlėme tai į kamerą papasakoti – nenori konfliktuoti, morališkai nepasiruošusi. Ir ją galima suprasti – nedaug kas ryžtasi kalbėti atvirai, žmones valdo baimė. Iš baimės ir nenoras konfliktuoti, net kai jautiesi teisus….
Bet yra ir kitokių žmonių – jie atvyksta, kalba drąsiai, atveža savo gaminto ar nupirkto maisto, arbatos, bandelių, pašiltintos aprangos, šiltus batus, specialius vidpadžius, kad kojos kelias valandas nešaltų (labiausiai šąla kojos) – vienu žodžiu – rūpinasi tuo, kad tie, kurie protestuoja atvirai, bent jau galėtų tą daryti kiek įmanoma komfortiškiau, jei galima taip išsireikšti.
Ir matant tokį realiai materialų rūpestį – supranti, kad burba amžinai viskuo nepatenkinta mažuma – dauguma gi, daro ką gali – kas drąsesni rėžia viską atvirai, kas atsargesni, bijo pakenkti šeimai – remia kitokiais būdais – supranta, kad viskas, kas dabar vyksta prie Seimo – vyksta stengiantis dėl visų, ne dėl piaro, ne dėl garbės ar kažkokių bonusų ateityje.
Šaltis labai gerai parodo kiek žmonėms rūpi jų pačių ateitis, jų sugebėjimas suvokti, kad Lietuvos Šeimų Sąjūdis tai jie patys, tylintis, nedrįstantys palaikyti ir besitikintys, kad kažkas viską padarys.
Nėra jokio „kažkas” – esame tik mes ir tie, kas su mumis. Jei jūsų su mumis nėra – mūsų visų tampa mažiau, nei galėtų būti. Ir gali atsitikti taip, kad jų taps dar mažiau, vieniems neatlaikius įtampos, kitiems pasidavus, matant, kad daugėja per lėtai, o rezultato nesimato tą pačią dieną.
Kiekvienas žygis į tikslą prasideda nuo tikėjimo, kad tą tikslą pasiekti pavyks ir tik tikėjimas gali palaikyti dvasią, kai fizinės jėgos baigiasi. Tik tikėjimas (Tik-Ėjimas) suteiks jėgų atsikelti suklupus nuo naštos, tik Tik-Ėjimas sutelks bendraminčius jiems tampant bendražygiais.
Tikėjimas idėja – ją įkūnija bendrais darbais. Žmogus be tikėjimo – tik vartotojas sistemoje. Jos mažas sraigtelis, neturintis savo tvirto požiūrio ir valios jį atstovėti. Besivadovaujantis tik savo kaprizais, kurie nuolat kinta priklausomai nuo aplinkybių.
Noriu mums palinkėti tvirtesnio tikėjimo, tame tarpe ir Dievu.
Noriu mums palinkėti tvirtesnio tikėjimo, tame tarpe ir Dievu – jis kadaise padėjo sukurti mūsų krikščionišką civilizaciją, kuri pati arba greičiau tai, kas iš jos dar liko – bando atsilaikyti prieš dabartinę beprotybę, apėmusią visą pasaulį.
Valdomą ir nukreipiamą beprotybę, siekiant perimti visą valdymą esą „medicininiais” pagrindais. „Gelbstint mūsų gyvybes” net tuo atveju, kai mes ne tik neprašome, bet netgi priešinamės tam,.
Įsigilinkite į šio žodžio prasmę – Tikėjimas – Tik Ėjimas vedantis tikslo link.
Tad tikėkime, kad mes galime, mes pajėgsime ir nepasiduosime – tam nereikia smurto – Tikėjimas nuves mus ten, kur mums reikia taikiu keliu.
Ir tas kelias visų bendras, jūs kiekvienas jaučiate kryptį kur jums eiti, bet dar nedrįstate patikėti tuo, kad neklystate.
Patikėkite, o tie, kurie jau tikite – eikite. Jūs eisite teisingu keliu, ten kur veda širdis. Ir jūs tikrai ne vieni. Mūsų daug. Patikėkite.
Ir eikite.
