Vienu metu buvau karingas ateistas ir didžiavausi ateisto puikybe:
– Reikia turėti drąsos gyventi ir džiaugtis beprasmiškame pasaulyje, kai apgailėtini, bailūs tikintieji ieško paguodos išgalvotose pasakose.
Ir, žinoma, norėdamas kokybiškiau iš jų pasišaipyti, nusprendžiau išnagrinėti šias išgalvotas pasakas.
Taigi nėra nieko labiau gąsdinančio savo realizmu, galutiniu gyvenimo ir žmogaus pažinimu nei šios požemio pasaulio pasakos.
Evangelija parodo tokią negailestingą tiesą apie žmogų, tokį skvarbų jo prigimties, tiek menkos, tiek didingos, pažinimą, kad joks ateistų skeptiškumas net negali prilygti „šių pasakų” skepsiui.
Tikiu, nes esu skeptikas. Ir kritikas.
Esu tokio lygio skeptikas ir kritikas, kad mano netikėjimo mastą atitinkantį atgarsį radau tik tikėjime.
Priešingai paplitusiai nuomonei, protas nesiekia žinių.
Protas ieško abejonių.
Ir kuo galima abejoti?
Vidiniu, istorijos meninio siužeto teisingumo, jausmu.
Vidinis siužeto teisingumo jausmas, kaip šviesa, pralaužia visus skeptiškumo įkalbinėjimus, kad idealas neegzistuoja, o jei ir egzistuoja, tai neišsipildo.
Velykos yra siužeto kulminacija.
Realizmą čia atstovauja: išdavystė, niekšybė, kančia, mirtis, neigimas, žlugimas.
Idealizmą atstovauja: didžioji viltis ir didysis džiaugsmas – svarbiausi žmogaus ir žmonijos dalykai.
Paprastai manoma, kad baimei priešingas jausmas yra drąsa.
Tačiau taip nėra.
Drąsa, didvyriškumas, narsa ir tvirtumas yra priemonės, padedančios kovoti su baime.
Priešingas jausmas baimei yra džiaugsmas.
Kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl apgailėtini, sugniuždyti, išsigandę (tikri) žmonės – apaštalai, kurie po nukryžiavimo taip palūžo, kad bijojo prisiartinti prie kapo, po Velykų pradeda demonstruoti stiprybės ir drąsos stebuklus, gerokai pranokstančius kamikadzių drąsą.
Istoriškai patvirtinti stebuklai.
Nes jie kažko išmoko. Jie kažką patyrė.
Ir, matyt, to džiaugsmo buvo tiek daug, kad jo užteko, jog jie ir po to galėtų užlipti ant kryžiaus.
Pats amžinos baimės dėl nebūties jausmas yra įrodymas, kad egzistuoja kažkas amžina.
Šiandien daugelis žmonių yra išsigandę. Mirtis – ne pokštas, o juodas, paralyžiuojantis pusės pasaulio dydžio Šešėlis, šliaužiantis per sielą.
Šiandien kiekvienas iš mūsų turime savo Golgotą.
Tiesą sakant, tai vyksta kiekvieną dieną, tačiau taikos dienomis ne visada tai pastebime.
Susidūręs su mirtimi, su Golgota, sužinai, ar esi žmogus. Taip pat – kiekvieną dieną.
Taigi Velykos yra žmogaus Pergalės prieš mirtį diena. Tai diena, kai patvirtinama, kad gyvenimo džiaugsmas stipresnis už mirties baimę. Ir tai yra pagrindinė egzistavimo sąlyga.
Tai pergalė, kurios mums reikia kiekvieną dieną, bet tie, kas jos neprisimena, kol viskas gerai, prisiminkite ją bent šiandien.
Linkiu jums pajusti, patirti pagrindinį Velykų istorijos turinį.
– Nėra amžinosios mirties.
Mūsų žuvusieji susitiks su mumis danguje. Ir mes juos apkabinsime, visada gyvus, ten – amžinai.
Nėra amžinosios mirties. Įvyks susitikimas.
Štai jis amžinasis gyvenimas.
