Atgimus Lietuvai, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas dr. V. Kamantas ir LR Išeivijos instituto (Kauno VDU) mokslinis bendradarbis dr. L. Saldukas matė, kad pasaulio išeivijos organizuoto pasipriešinimo okupacijai veikla yra ypač reikšminga Lietuvos istoriniams iškovojimams, todėl nusprendė, kad tai turi išlikti aprašyta atskiroje dokumentinėje apybraižoje, paneigiant 50 okupacijos metų režimo vestą propagandą, kai išeivija charakterizuota: išdavikų, šnipų ir banditų nacionalistų gauja, trukdanti Lietuvoje vystytis socializmui
Apybraižai parašyti visas jėgas buvo suviejinęs dar gyvas senųjų Šveicarijos lietuvių karo pabėgėlių būrelis. Senukai man rodė savo asmeninius ir 1952 m. vasario 17 d teisiškai įkurtos Šveicarijos lietuvių bendruomenės archyvus. Padedant VU archyvarėms ir VU mokslinės bibliotekos direktorės Birutės Butkevičienės pagalbos rūpesčiu 2004 m. apybraižos manuskriptas jau buvo pabaigtas – trūko tik aprašyti Lietuvos vienuolių atminimą, archyvuose atžymėtą prie pasakiško Keturių kantonų ežero istorinių Alpių kalnų: Rigi Kulm ir dvynių Myten papėdėje, kur stovi senas XIX a. viduryje įkurtas Ingenbholio katalikių moterų vienuolynas.
Kunigo prof. kunigo Jono Juraičio teigimu, XX a. vienuolyno archyvuose tebesaugoma apie 500 lietuvaičių, iš Lietuvos atvykusių varsčiusių šios Dievo palaimintos šventovės duris, vardai.
Tą Vėlinių rytą, pasiėmę prof. kunigo J. Juraičio rekomendaciją (pašaliniai į vienuolyną neįleidžiami), sėdome į mano ištikimo draugo, šveicaro Žano, kurio pavardė irgi buvo įrašyta rekomendacijoje, automobilį ir riedėjome Svico kantono keliais. Lijo. Pažliugęs asfaltas iš po ratų purškė šaltą lietaus srovę, buvo pavojinga slystelėti besilenkiant su autostrada nutrūktgalviškai skubančiais automobiliais, tačiau mano draugas automobilį valdė meistriškai, ne blogiau už jo/pianisto klavyru atliekamas sudėtingas Bacho, Brahmso ar Mozarto melodijas. Lyg pritardamos melodijomis, sodrią pakelių žolę, godžiai rupšnojančioms skambalais pasipuošusiomis šveicariškos siementaler karvėms… Vėlinių rytas man priminė lietuvišką Vėlinių gedulą, lyg skolą pasimelsi už Tėvynės Seseris, kurios Alpių šalyje surado amžinąją Dievo prieglaudą.
Iš pasąmonės kapsčiau išeivijos dienoraščių puslapius.
Teisininko Stanislovo Vaitkevičiaus dienoraštyje 1986 m. liepos 10 d. yra aprašytas pasakojimas apie 1986 m. birželio 29-osios šventę vienuolyne. Šventėje dalyvavo dvi dešimtys lietuvaičių vienuolių. Vienuolyno koplyčioje vyskupas Paulius Antanas Baltakis aukojo šventąsias Mišias ir savo pamoksle išsakė padėką arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, kuris visada teikė didžiulę pagalbą jų kilniems pašaukimams įgyvendinti.
„Tada prie Liucernos Keturių kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo lietuviškos giesmės. Stebėjau, kokius gilius jausmus išgyveno mūsų Seserys vėl išgirdusios giesmes ir maldas ta kalba, kurią jau buvo primiršusios. Vyskupas A. Baltakis po mišių aplankė negaluojančias ligones lietuvaites ir suteikė joms palaiminimą. Tai buvo nepaprastai dvasiškai saulėta birželio pabaigos diena, giliai daugeliui vienuolių gal jau ir paskutinį kartą įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti Tėvynės Lietuvos prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet kol kas nepasiekiamai, geležine uždanga apsitvėrusiai, raudonųjų ateistų niekinamai Tėvynei…“ – rašė savo dienoraštyje S. Vaitkevičius.
Atvykę pasukome prie gražių klasikinių rūmų atkeltais vartais. Theresianum rūmų tarpduryje draugiškai mus sutiko vyresnioji sesuo Stephanie, su kuria iš anksto telefonu buvo numatytas mūsų susitikimas.
Jos rūpesčiu gavau lietuvių vienuolių sąrašą (1900–2000 m.), kuriame įrašytos 64-ios lietuviškos pavardės: 62 seserys, įvairiais laikotarpiais davusios amžinuosius įžadus Ingenbholio vienuolyne; dvi – Ieva Vitkutė, gim. 1903 m. vasario 10 d., ir Magdalena Kontrimaitė, gim. 1899 m. kovo 5 d. – likusios kandidačių sąrašuose.
Pirmoji lietuvaitė vienuolė Kazimiera Malewsky iš Kretingos amžinuosius įžadus davė 1907 m. rugsėjo 3 d., paskutinė – Aurica Bačiulytė iš Utenos – 1943 m. balandžio 6 d. Daugiausia lietuvių amžinuosius įžadus davė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu: 1931 ir 1933 m. – po septynias, 1934-aisiais – šešios, 1935, 1936 ir 1938 m. – po keturias.
Sesuo Stephanie – lyg sena pažįstama, nes turi ne tik ilgamečio bendravimo su mūsų bendruomenės kapelionu prof. kunigu J. Juraičiu patirtį, bet ir pati prieš metus du kartus lankėsi Lietuvoje, parsivežė gražius gintaro krašto atsiminimus ir tarsi įrodymą iš kišenės ištraukė gintarinį rožinį. „Tai lietuviškas“, – sakė su pasididžiavimu.
Papasakoti savo įspūdžių iš Lietuvos, kurioje irgi ne vieną kartą yra buvęs, pasišovė ir šveicaras Žanas. Jis – lietuvių bendruomenės dalyvis, ne kartą klausėsi išeivių pasakojimų ir baisėjosi sovietinės okupacijos režimo padariniais. Todėl apie lietuvius susidarė išskirtinę filosofiją, kuri idealiai sutampa ir su sesers Stephanie atsiliepimais.
„Lietuvos likimo žmonės man primena išskirtinę pasaulio bendruomenę. Tai reto nuoširdumo, dvasios taurumo, žmogiškos užuojautos ir krikščioniško gailestingumo tauta, šimtmečiais priešų smaugta, 50 metų kankinta ir ateizmo slibino niekinta, mirčiai parklupdyta ant Sibiro ledo. Tokių tautų civilizacija – ypatinga. Jie neturėjo laimės važinėti moderniais elektriniais traukiniais stebuklingais Alpių tuneliais, greitaeigiais liftais iš vieno dangoraižio į kitą, skraidyti po pasaulį reaktyviniais boingais, tačiau niekada nesinaudodami technine pažanga savo sielos tvirtumu liko aukščiau civilizuoti nei tie, kurie visu tuo naudojosi. Vienas mano pažįstamas šveicarų filosofas sako, kad jam daug brangesnis doras mažaraštis negu pasipūtęs Sorbonos absolventas“, – įsijautęs pasakojo Žanas.
Tokie šveicarų atsiliepimai apie mano Tėvynę visada sugraudina. Nustebina svetimos šalies piliečių sugebėjimas nupiešti humanišką mano gimtojo krašto atmosferą, mokėjimą mylėti savo Tėvynę.
Išgėrę vienuolių atneštą kavą, ir pro dvynius Myten kalnus pasirodžius Vėlinių ryto saulei, sesuo Stephanie pakvietė mus aplankyti vienuolyno kapines.
– Vienos lietuvės vienuolės kapas tikrai dar nesunaikintas, ir jūs jį pamatysite, – pasakė sesuo Stephanie.
Šveicarijoje kas 20–25 metus (pagal tai, kaip nusprendžia kiekvieno kantono savivalda) visi kapai naikinami, ir jų vietoje laidojami naujai mirusieji. Tarp kalnų ir ežerų suspaustai, plotu mažesnei už Lietuvą Šveicarijai, artėjančiai prie 10 milijonų gyventojų, įsispraudusiai tarp didžiulių kalnų visada truksta laisvų žemės plotų mirusiems.
Sustojame prie mirusios sesers M. Agnietės Steponaitytės kapelio, kuris čia visų palaidotų vienuolių kapelių dvynys. Taigi pagal Šv. Raštą į Dangaus karalystę visiems kelias pažymėtas vienodais žemiškais ženklais… Sukalbu sesutei Agnietei „Amžinąjį atilsį“ ir uždegu iš Tėvynės atsivežtą tikro lietuviškų bičių vaško žvakę.
Apie seserį vienuolę Agnietę ir kitas lietuves vienuoles Stephanie pasako padovanosianti pluoštelį iš anksto mums paruoštos archyvinės medžiagos.
– Ar jums nesudarys sunkumų, kad dalis vienuolyno archyvų užrašyta prancūzų kalba? – paklausė ji, o Žanas prisipažino, kad prancūzų kalba – jo gimtoji kalba. Jis visus prancūzų kalba rašytus Ženevoje gyvenančio išeivio N. Prielaidos sukauptus archyvus išverčia į vokiečių kalbą, o aš paskui į lietuvių – tai įprastas mudviejų kūrybinio darbo konvejeris – pagerbti mano Tautos istoriją…
Sugrįžusi į Ciurichą iš vienuolyno archyvų apie vienuolę M. A. Steponaitytę perskaičiau: tai buvo ryškiausia vienuolyno asmenybė, 50 metų praleidusi tarp vienuolyno sienų. Gimė 1906 m. Radviliškyje, mirė 1995 m. sausio 10 d. Ingenbholio Šv. Juozapo seserų vienuolių prieglaudoje. 1928 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išsilaikė valstybinius egzaminus.1929–1934 m. studijavo Kauno universitete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais studijų metais universitete pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje. Toliau tobulinosi Italijoje ir Berlyne, o 1938 m. Ingenbholio vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko visam laikui.
Kaip gabiausia studentė perlaikė visų specialybių egzaminus Bazelio universitete ir pasitvirtino visus diplomus pagal Šveicarijos konfederacijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. 40 metų dėstė įvairių Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. M. A. Steponaitytė buvo tokio aukšto intelekto menininkė, kad tik užmetusi akį į nežinomo dailininko paveikslą meno eksperto tikslumu iš karto galėjo jį įvertinti.
Sesuo Stephanie mus nuvedė į kapinių koplyčią, kurioje saugomi visų vienuolyne mirusių vienuolių sąrašai. Akimis prabėgau per dešimtis didelės kietais viršeliais knygos puslapių, kuriuose mačiau ne vieną lietuvišką pavardę.
Mums besilankant vienuolyne dvi lietuvaitės dar buvo gyvos: sesuo Gualberta Užaitė iš Viešintų, gimusi 1910 m. spalio 19 d., ir sesuo M. Dievelta Strimaitytė iš Žaliosios, gimusi 1915 m. liepos 5 d. Abi sunkių senatvės ligų prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos. Su jomis pasimatyti sutikimo negavau, tiktai perdaviau joms atvežtas lietuviškas lauktuves: šakotį ir lietuviško medaus indelį, rūtų šakele papuoštą.
Staiga vienuolyno kapinėse atsivėrusi skaudi lietuviška atmintis ilgai dar spaudė iš akių ašaras. Mano Tautos seserys, kurios tautinės meilės idėjomis ilgus metus svetimame krašte užpildė Tėvynės ilgesio ištroškusias sielas… Čia buvo įvertinti jų kilnūs siekiai, šviesūs darbai – pats stipriausias Gerumo ir Meilės ryšys Dievui ir žmogui.
Dangų staiga vėl užklojo tamsūs, sunkūs iš kalnų atslinkę debesys.
Dar kartą visi trys atsisukome į vienuolyno kapines, kur Vėlinių žvakelės spinduliavo Dievui ir Žmogui atidavusią lietuvių vienuolių širdžių šilumą.
