Vytautas Rubavičius. Baltarusijos galvosūkis; geopolitika Lietuvai

ŠaltinisPOZICIJA

Lietuva jau senokai yra Rusijos naujosios geopolitikos akiplotyje, tačiau mūsų politikų veiksmuose kol kas stokojama. Ne tik Rusijos geopolitikos, bet ir apskritai geopolitikos išmanymo. Juolab naująją geopolitiką grindžiančių civilizacinių veiksnių suvokimo. Esame įtraukti į didžiųjų galių kovą dėl pasaulio valdymo, įtakos sričių pasidalijimo naujomis sąlygomis. Tos kovos niekaip negalime paveikti, tačiau privalome bent jau stengtis susivokti naujomis aplinkybėmis, išsiaiškinti pagrindinių galių tikslus ir taikinius, jų vykdomų krizių kūrimo ir valdymo ypatumus.

Rusijai XXI a. pradžioje pareiškus apie savo tikslus gaivinti imperinę savimonę ir savo įtakos zonon susigrąžinti po Sovietų Sąjungos subyrėjimo „netektas žemes“, Lietuva akivaizdžiai tapo vienu iš naujosios geopolitikos taikinių. Juk esame carinei Rusijai priklausiusi Šiaurės Vakarų regiono dalis ir buvusi Sovietų Rusijos respublika. Rusija savo naująją agresyvią politiką sėkmingai išbandė Gruzijoje, atplėšdama nuo jos Abchaziją ir Pietų Osetiją, po to perėjo prie Ukrainos – įvykdė žaibišką Krymo aneksijos operaciją ir dalyje Donbaso ir Luhansko sričių įtvirtino savo, „separatistiniu“ vadinamą valdymą. Tad Rusijos geopolitikos vektoriaus slinktis aiški, o Lietuvai numatyta šiuo metu ar tik ne pagrindinio taikinio lemtis? Tokią išvadą verčia daryti Rusijos prezidento Vladimiro Putino samprotavimai apie Lietuvos ir Lenkijos padarytas Rusijai istorines „skriaudas“ ir dabartinius jų „agresyvumus“. Lenkija vargu ar bus tiesioginis taikinys – pernelyg didelė, tad kas lieka?..

Supaprastintai kalbant, geopolitikoje nesama jokių vertybių ar principų – vien karinė ekonominė galia ir teritorija. Tačiau geopolitikai būtinas ją gerai išmanantis ir patyręs intelektualinis kultūrinis sluoksnis. Aljansai sudaromi ilgalaikiams geopolitiniams tikslams siekti. Vertybės, tarp jų ir demokratinėmis vadinamos, reikalui esant, pasitelkiamos kaip kovos priemonės. Taip visai paprastai smerkiant nedemokratinį vienos šalies režimą bendraujama su Saudo Arabija ar kokia kita svarbia nedemokratine šalimi, o reikalaujant, kad kokioje nors šalyje būtų surengti demokratiniai rinkimai nekreipiama dėmesio kad, pavyzdžiui, Egipte demokratiškai išrinktus „Brolius musulmonus“ nuvertė kariškiai, kurių lyderis tuoj buvo taip pat „demokratiškai išrinktas“.

Tad vienais atvejais pasitelkiami „demokratizavimo“ instrumentai, kitais – nulemia didžiųjų galių ar vienos jų strateginės partnerystės, rimties ir stabilumo tam tikrame regione poreikiai. Lietuva gyvuoja Rusijos, Europos Sąjungos, Jungtinių Valstijų ir Kinijos interesų sampynos lauke, tad tų interesų konfliktiškumo, galimų „derybinių trajektorijų“ numatymo suvokimas gyvybiškai ir valstybiškai labai svarbus.

Būtina numanyti, koks tų interesų „svoris“, nes svarbiausi čia Rusijos ir ES interesai, kaip plėtojamas geopolitinis Rusijos ir ES santykių „žaidimas“, ypač strateginėje naftos ir dujų gavybos bei tiekimo srityje, kokie Kinijos ir eiti Jungtinių Valstijų prekybinių karų atgarsiai vilnija virš mūsų šalies, atsižvelgiant į Kinijos siekį į Europą per Baltarusijos ir Lietuvos geležinkelių jungtį (dabar kinams teks grįžti į Ukrainą, ES sankcijos padėjo rusams „prigesinti“ savo strateginių partnerių apetitą šioje šalyje), kokios politinės ir ekonominės mūsų politikos pasekmės strateginėje perspektyvoje?

Tokių klausimų, suprantama, yra ir daugiau, tereikia tik atkreipti dėmesį į ES ir JAV bendravimo raidą, NATO strateginio planavimo ypatumus, Lietuvos ir Lenkijos, ES ir Višegrado šalių santykių ypatumus ir kaitą. Tad šiuo metu Lietuvai reikalingiausias dalykas – valstybinis politinis ir geopolitinis protas, savo gyvybinių interesų tvirtinimas tarptautinėje plotmėje.

Žvelgiant geopolitiniu žvilgsniu – Baltarusija tapo geopolitinės kovos lauku, o sykiu – ir dideliu Rusijos geopolitikos įrankiu. Tas įrankis nukreiptas prieš Lietuvą, o sykiu jis veikia ir Rusijos santykių su Jungtinėmis Valstijomis ir ES plotmėje. Juk Lietuvai keliamos grėsmės vienaip ar kitaip turi būti suvoktos ir ES bei NATO būstinėse. Matėme, kaip Rusija tokius įrankius pasigamino iš Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, ir kol kas sėkmingai juos valdo. Vis artėdama prie Lietuvos. Ar pasimokėme ir kaip pasimokėme?

Žvelgiant geopolitiniu žvilgsniu – Baltarusija tapo geopolitinės kovos lauku, o sykiu – ir dideliu Rusijos geopolitikos įrankiu.

Deja, net nebandėme suvokti artėjančių grėsmių pobūdžio. Ne tik mes, bet ir ES aukštasis politinis sluoksnis. Sugebėjo tik Ukrainai kartu su Rusija užnerti Minsko susitarimų kilpą. O juk santykiai su Baltarusija Lietuvai ypač svarbūs, ir net tik dėl istorinių ar ekonominių priežasčių, nors ir šių nedera atmesti, bet ypač dėl Astravo AE saugumo.

Esminis klausimas – koks ilgalaikis strateginis geopolitinis Lietuvos tikslas Baltarusijos atžvilgiu? Nesyk esu kėlęs šį paprastą klausimą ir labai paprastai į jį atsakęs. Mums svarbiausia, kad Baltarusija kuo ilgiau išliktų kuo savarankiškesnė, kuo suverenesnė šalis, kad joje kuo ilgiau neįsikurtų Rusijos karinės bazės ir armijos daliniai, kad kuo ilgiau šioje šalyje vyrautų rimtis.

Būsiu ciniškas pasikartodamas – geopolitikoje į vertybes nekreipiama dėmesio. Astravo AE juo saugesnė, juo režimas stabilesnis. Stabilus režimas laikosi tam tikrų tarptautinių sutarimų dėl atominės energetikos priežiūros, dalijasi tam tikra informacija. O kaip yra šiuo metu?.. Juk nebebendraujame net diplomatiniu lygiu, tad atsidūrėme didelės grėsmės zonoje.

Tad kitas klausimas – kokių strateginių ir geopolitinių tikslų buvo siekta skelbiant, kad pagrindinis Lietuvos strateginis tikslas yra „nuversti Lukašenkos valdžią“? Juk nuvertus jo valdžią, rasis kita valdžia. Ta valdžia bus Rusijos statytinių, nes kaip tik Rusija jau senokai įgyvendina Aliaksandro Lukašenkos „vertimo“ scenarijų.

Rusija tų scenarijų paruošusi ne vieną, nelygu įgyvendinimo komandos, nes turi labai aiškų geopolitinį strateginį tikslą, kurį jau senokai plėtoja per vadinamosios „Sąjunginės valstybės“ kūrimo, kitaip tariant, Baltarusijos įtraukimo Rusijon projektą, kuris jau įgavo juridinį ir institucinį pagrindą.

Lukašenka vis išsisukdavo iš nuožmaus „broliško“ Rusijos glėbio, kartkartėmis pareikšdamas, kad „suverenitet – eto sviatoje“, ir nepabijodamas kai kuriuos Rusijos „apkabos“ opozicionierius įkišti už grotų. Jis taip pat gerai žino, kad geopoltiniame lygmenyje tokie veiksmai savaime suprantami, kaip ir nuodijimai, draugiški perversmų organizavimai ar netikėtos „revoliucijos“. Numalšinus jas vėl sėdama prie derybų stalo lyg nieko ir neįvyko. Arba išnykstama iš geopolitinės arenos.

Kokios realios geopolitinės naudos tikėjosi Lietuva aršiai „versdama“ Lukašenką? Neteko girdėti jokių geopolitinių svarstymų, vien kalbas apie „demokratines vertybes“ bei „suklastotus rinkimus“. Šiuo metu, suvokiant, kad sankcijomis Baltarusija stumiama Rusijos glėbin, jau lyg ir pasiteisinama, esą Lukašenka ir taip jau buvęs visiškas Rusijos satelitas, o Baltarusijos tikroji valdžia ir buvęs Kremlius.

Neimsiu ginčytis, nors ir nesutinku su tokiu tiesmuku aiškinimu, tačiau skirtumą pamatysime, jei po rudenį vyksiančių karinių pratybų – Rusija ir Baltarusija ruošiasi „atremti galimą NATO agresiją“ – ar dar po kurio laiko Rusijos daliniai įsikurs prie Lietuvos ir Lenkijos sienų.

Skirtumą jaučiame ir dabar, žvelgdami į Astravo AE ir bandydami susidoroti su migrantų srautu. Ar šitai laikysime strateginiu Lietuvos ir visos ES politikos laimėjimu? O valstybinių Baltarusijos įmonių perėjimą į Rusijos oligarchų rankas, kurių jau nepančioja jokios ES sankcijos, laikysime dideliu demokratijos laimėjimu?..

Galėtume kelti kitą klausimą – kada Lietuva buvo saugesnė – prieš metus ar šiuo metu? Manau, atsakymas, kad ir kaip nemalonus mūsų politikams, labai aiškus – prieš metus. Šiuo metu Lietuva nesaugesnė kariniu, ekonominiu, astraviniu ir įvairių galimų Rusijos geopolitinių įrankių taikymo požiūriu. 

Nesaugumo jausenos daugės, nes Rusija ims taikyti naujus „krizinius“ instrumentus, O Lietuva neturi jokių galimybių tuos instrumentus paveikti – tik dorotis su jų keliamomis problemomis. Vyksmo stabdyti nepavyks, nes to vyksmo tikslas – Baltarusijos prijungimas.

Ironizuodami galėtume svarstyti, kokia dabartinių ir būsimų mūsų saugumo problemų priežastis? Peržvelgę visokius svarstymus, išlukštentume „priežastį“ – „suklastoti Baltarusijos prezidento rinkimai“. Kaip tie rinkimai galėjo paveikti mūsų regiono geopolitines aplinkybes? Kodėl mūsų politika ir geopolitika taip priklauso nuo Baltarusijos prezidento rinkimų pobūdžio bei vertinimų? O juk kaip tik ta „priežastis“ pasitarnavo Kremliaus geopolitikams kaip trigeris savo siekiams įgyvendinti, nes labai jau nuspėjami buvo ES ir Lietuvos veiksmai.

Rusijos geopolitikos ypatumas tas, kad jos kūrėjai ir vykdytojai gerai išmano europiečių politikų mentalitetą, jų polinkį „atsiduoti vertybėms“ tose srityse, kur jokiomis vertybėmis nė nekvepia, o sykiu neužmiršti savų ekonominių interesų. Iškalbingi šiuo atžvilgiu yra pastaruoju metu pasirodę Vladislavo Surkovo paatviravimai.

Nežinantiems priminsiu, kad Surkovas yra vienas pagrindinių Rusijos naujosios geopolitikos protų, o sykiu ir vykdytojų. Jis strategavo Putino valdymo sistemos sukūrimą, įtvirtinant vadinamosios sisteminės opozicijos veikimą. Jo sumanymas – Krymas ir Donbasas. Šiuo metu nukreipęs žvilgsnį į Baltarusiją. Neseniai lyg ir pasitraukęs iš Kremliaus, tačiau kas žino, ką išties veikia tokio lygio strategai. Jis prisipažino, kad Krymo operacija rengta senokai, o tą žiemą jis daug kartų lankėsi pusiasalyje, kad sustyguotų visus reikalus. Maidano įvykiai buvo trigeris, įjungęs scenarijų.

Rusijos geopolitikos ypatumas tas, kad jos kūrėjai ir vykdytojai gerai išmano europiečių politikų mentalitetą, jų polinkį „atsiduoti vertybėms“ tose srityse, kur jokiomis vertybėmis nė nekvepia, o sykiu neužmiršti savų ekonominių interesų.

Taip jau nutinka, kad istorinių įvykių dalyviai dažnai nė nenutuokia, kas ir kaip iš tų įvykių spaus sau naudą. Žmones pakelia ir suvienija pasipiktinimas, neteisybės jausmas, noras kurti savo valstybę. Tačiau virš jų norų ar po jais jau kabo didžiųjų galių, o ypač kaimynių scenarijai. Sirijos žmonės taip pat nė nenujautė, kokie scenarijai paruošti jų pasipiktinimui nukreipti norima linkme ir kokia tragedija laukia milijonų. Su didžiuliais pabėgėlių srautais, kurie tapo ir geopolitinių santykių įrankiais. Tad Krymas buvo atplėštas, o ta pati komanda greit persimetė į Donbaso ir Luhansko sritis.

Kai kurių lietuvių diplomatų džiaugsmui, ukrainiečiai niekaip ginklu nepasipriešino Krymo atplėšimui. O juk jei būtų rimtai pasipriešinę, tai Surkovo ir Stelkovo komanda būtų užtrukusi Kryme, o gal ir nebegalėjusi tęsti operacijos Donecke? Ukrainiečiai patyrė didelį geopolitinį smūgį, kurio pasekmės ilgalaikės ir nenuspėjamos, tačiau visais atvejais Ukrainai skausmingos. Juolab kad ant jų kaklo užveržta Minsko susitarimų kilpa.

Surkovo ironišku pripažinimu, šitos kilpos ukrainiečiams nepavyks nusimesti – neleis nei Maskva, nei jos partneriai. O kas tie Minsko susitarimų partneriai? Vokietija ir Prancūzija. Susitarimų esmė – separatistų (Rusijos) kontroliuojamose teritorijose negalioja Ukrainos įstatymai, tad nesama ir jos suvereniteto. Tad ką reiškia Ukrainai – vykdyti susitarimus?

Dabar pereikime prie Lietuvą ištikusios migrantų krizės. Rusija savo geopolitiką vykdo „įskeldama“ tam tikras ilgalaikes karines ar kitokias krizes, kurios tampa, sakytume, daugiafunkciniais politiniais įrankiais. Migrantų srautas – Rusijos įrankis. Spauskite Baltarusiją, mes pritariame, tačiau visi didieji žaidėjai kuo puikiausiai numano Rusijos tikslą. Koks jis? Pirmiausia tiesioginės derybos su ES.

Tad ar galime tikėtis, kad Turkijos valdžia imtųsi veiksmų – uždraustų pabėgėlių skrydžius į Minską, – kurie kaip nors tą Rusijos sumanymą pažeistų? Jokiu būdu. Pernelyg rimta dviejų atsikuriančių imperijų partnerystė Sirijoje ir kituose regionuose. Suprantama, konfliktiška partnerystė, tačiau ne dėl Lietuvos ar ES interesų. O kas gi suinteresuotas tiesioginėmis derybomis su Rusija? Vokietija ir Prancūzija. Tad ir šioms šalims Lietuvą ištikusi pabėgėlių krizė savaip naudinga – gal paskatins apsigalvoti ir pritarti Vokietijos ir Prancūzijos siekiams.

Vėlgi žaidimas, tačiau ant kortos statoma Lietuva. O Lietuvos žmonėms svarbu suvokti, kad pabėgėliai, kaip žmonės, niekuo dėti – jie Rusijos geopolitikos įrankis, kurio veiksmingumui pasitarnaus ir kai kurios ES institucijos, siaurakaktiškai ar su mums nežinomais išskaičiavimais propaguojančios „europines vertybes“, ir dalis ES politinio elito, suinteresuoto ekonomine derybų su Rusija nauda.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

3 KOMENTARAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis