REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Vyskupas Jonas Kauneckas. Būkime karališki

Kristaus Karaliaus – Visatos Valdovo šventėje – noriu jūsų paklausti, ar žinote, kad esate karaliai? Taip, taip, jūs esate karališkos giminės – Kristaus Karaliaus sūnūs ir dukros. Taip, tik prisiminkite. Juk apaštalas Petras sako: jūs broliai, seserys, esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus. Tokie, Jūs, brangieji, esate. Apaštalas Paulius, vadina mus Dievo vaikais, Dievo įsūniais. Kitaip sakant, mes esame karališki, tikri karaliai. Apaštalų darbuose mes vadinami dieviškos giminės žmonės, karališkos giminės žmonės.

Taigi Kristus Karalius šiandien ir kviečia mus susimąstyti – kokie mes esame karališki, kaip mes tapome karališkais, kaip tapome Dievo tauta, Dievo vaikais – per Krikštą. Nuolat klauskime savęs, ar elgiuosi visada taip, kaip priklauso karalaičiui, ar karalaitei, ar žmonės mato mano gyvenime karališką dvasią?

Tegu pasitikrinti mums padės senas žydų pasakojimas apie vieną karalių. Tas jaunas karalius turėjo du potraukius – kaip šiandienis žmogus sakytų du hobius. Labai mėgo brangenybes ir arklius. Ir štai kartą pas jį atkeliauja vienas pirklys ir siūlo jaunajam karaliui pirkti diademą, brangią, vertingą. Karalius tiesiog šokinėja susižavėjęs. Jis nori pirkti diademą. Patarėjai šnibžda į ausį: palauk, karaliau, neskubėk, nepirk. Pasitark, – mūsų mieste yra senas žydas, brangenybių specialistas – pakvieskime jį. Tegu jis apžiūri, diademą ir pataria, tegu ateina, įsako karalius. Žydas ateina į rūmus, apžiūri diademą ir rimtu veidu sako: karaliau, tik nepirk. Tai kas tau čia siūloma yra labai menkavertiška. Mūsų mieste tu gali rasti daug geresnių dalykų ir žymiai pigiau. Karalius nudžiugo, kad toks geras patarimas ir atsidėkodamas žydui kaip atlyginimą duoda tris varines monetas. Žydas paima pinigus ir eina namo.

Bėga mėnesiai. Vieną dieną rūmuose pasirodo pirklys ir siūlo karaliui žirgą. Pažvelgė karalius į tą žirgą: šokinėja, žvengia, trypčiojia. Jis susižavėjęs. Oho, kaip man bus smagu ant jo jodinėti. Bet jo patarėjai vėl šnibžda į ausį: karaliau, neskubėk, nepirk, pakvieskime vėl tą išminčių, jis visus dalykus išmano, jis net ir arklius gerai žino. Vėl kviečia karalius žydą iš miesto. Žydas apžiūri arklį, sako: karaliau, patariu tau – nepirk šito žirgo. Jis yra tiesiog laukinis, audringo būdo. Kai užsėsi ant jo, jis tave numes, tu galą gausi. Karalius nustebęs tokiu patarimu. Bet iš tvarto atėję bernai patvirtina – kai šėrė tvarte arklį, jis daužėsi, spardėsi, draskėsi kaip laukinis. Tad karalius priima patarimą ir neperka arklio. Atsilygindamas žydui jis vėl duoda tris vario monetas. Žydas paima pinigus ir eina namo.

Vėl bėga dienos, mėnesiai ir kartą šaltą, lietingą rudens dieną karalius neturi ką veikti. Jam kyla klausimas – kas aš? Iš tikro, kas aš? Jie neranda atsakymo, bet jie prisimena senąjį išminčių žydą ir liepia jį pakviesti. Ir tiesiai paklausia atėjus žydui – pasakyk man, kas aš esu. Ir senasis žydas atsako: karaliau, tu joks karalius, tu tiesiog elgeta, menkysta, ubagas. Karalius išblykšta, įniršta ir įsiutęs liepia žydą įmesti į kalėjimą. Susierzinęs bėga pas savo motiną. “Motina – įsivaizduok, mane karaliaus ir karalienės sūnų žydas išvadino elgeta, menkysta. Pasakyk motina, ką tu apie tai galvoji?” O motina atsako: žinoma, tu esi karališko kraujo, mano sūnau. Užmiršk to senio plepalus.

Bet jam atrodo, kad motinos balsas toks netikras. Jaučiasi, kad ji meluoja, jis pažvelgia griežtai į ją. Pareikalauja iš motinos – sakyk teisybę, ir motina pradeda pasakoti: kai aš pagimdžiau sūnų – visi, visa karalystė džiaugėsi, šventė. Taip bus karalius mūsų karalystėje. Bet po keturių dienų sūnus numirė, ir aš prisiminiau vargšę elgetą – mergaitę, kuri truputį pas mus uždarbiaudavo – tą pačią dieną gimdė kaip ir aš. Liepiau atvesti ją pas mane ir paėmiau jos vaiką. Mano sūnau, tas vaikas – tai tu.

Nebesiklausydamas toliau motinos bėga jaunasis karalius į kalėjimą ir išvaduoja senąjį žydą: bet pasakyk man, žyde, iš kur tu žinojai, kad aš ne karališko kraujo? Pasakyk man. Ir žydas kiek dvejodamas, bet pabrėždamas sako: žinai ką – kai aš sulaikiau tave nuo brangenybės pirkimo tu man davei tris bevertes varines monetas. Ir kai aš netiesiogiai išgelbėjau tavo gyvybę liepdamas nepirkti žirgo, tu vėl davei man tris bevertes monetas. Iš to atpažinau, kad tu joks karalius – tikras karalius duoda iš visos širdies karališkai.

Nuolat klauskime savęs, ar elgiuosi visada taip, kaip priklauso karalaičiui, ar karalaitei, ar žmonės mato mano gyvenime karališką dvasią?

Ši istorija tiesiog išryškina brangieji, kokį karalių šiandien pagerbiame. Mūsų karalius Jėzus Kristus mums visiems davė nepaprastai daug – karališkai. Jis atidavė save patį. Jis gyveno ne dėl savęs Žemėje – gyveno dėl mūsų. Gimė dėl mūsų, skurdžiai gimė ėdžiose, tvarte, buvo teisiamas, siaubingai, žiauriai kankinamas ir ant kryžiaus atidavė save už mus ir už visą pasaulį. Žinome – net mirdamas jis girdėjo tik patyčias, juokėsi iš jo, o jis ne apie save galvoja. Jis staiga tam nukryžiuotajam, tam nusikaltėliui – prisipažinusiam savo kaltę – pažada rojų. Prisiminkime ir daugiau. Kaip jis meldžiasi už kankintojus, pajuokėjus, teisėjus, budelius. Jis prašo: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.

Brangieji – ar galėjo per visą pasaulio istoriją kas nors daugiau už jį paaukoti? Ne! Kaip baisu, brangieji, kai dalis katalikų mąsto, net kalba: privalau, privalau šventadienį švęsti, dalyvauti Mišiose. Privalau kasdien pasimelsti. Privalau laikytis Dievo įsakymų. Privalau būti geras, teisingas, kaip baisu, kaip baisu – kai katalikai galvoja, jog jie tai daro Dievui, jog jie privalo Dievui.

Dieve mano, koks elgetiškas, menkystų galvojimas. Juk ne mes Dievui duodame – Jis kviečia mus, Jis trokšta mus karališkai apdovanoti. Jis trokšta, kad mes priimtumėme jo dovanas, kad nebūtumėme menkystos, savanaudžiai. Kiek dėl mūsų menko tikėjimo – dėl Žemės žmonių, menko tikėjimo, savanaudiškumo – padaroma blogybių. Juk šią savaitę minėjome Negimusio kūdikio dieną: žudomi pasaulyje kūdikiai, kad netrukdytų gyventi. Koks tai baisus savanaudiškumas, kokia menkystė, kokia dvasios ubagystė!

Vėl pradedame naują savaitę. Pagalvokime – galime būti karališki. Padėdami iš širdies kitam žmogui, pakalbindami jį, paguosdami jį, pasimelsdami už jį, nekeikime ir tų, kurie klysta, kurie blogą daro – pasimelskime ir už juos. Tai tikrai bus karališka. Ypač melskimės už valdžios žmones, už esančius valdžioje, kad dabar, svarstydami biudžetą, neplanuotų tūkstančiais didesnių atlyginimų sau, nekeltų atlyginimų, bet geriau pakeltų mažiau uždirbantiems, mažesnes pensijas gaunantiems, kad nors kiek – kad nors truputėli juose būtų karališkos dvasios. Juk visi jie pakrikštyti. Visi Kristaus Karaliaus sūnūs ir dukros. Tai kodėl taip savanaudiškai, taip ubagiškai – kaip menkystos – elgiasi.

Melskime visiems karališkos didybės.

Parengta pagal Marijos radijuje sakytą homiliją

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

REKOMENDUOJAME

Nijolės Sadūnaitės knyga
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte