Nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms pagalba nesustoja: žmonių gerumui ribų nėra. Daugelyje lietuvių šeimų šiuo metu saugiai kuriasi ir įvairiapusiškos pagalbos sulaukia gausybė karo pabėgėlių iš Ukrainos.
Laikmetis.lt pasakojo apie iniciatyvą padėti karo krečiamos Ukrainos žmonėms, kurie viliasi karui pasibaigus grįžti į savo tėvynę. Vienas iš šios iniciatyvos, subūrusios žmones teikti Ukrainai humanitarinę pagalbą, dalyvių Darius Simanaitis ir toliau dalinasi savo įspūdžiais apie tęsiamą pradėtą misiją – padėti.
Praėjus daugiau nei savaitei po pirmosios mūsų akcijos kovo pradžioje dar kartą trimis mikroautobusais ir Šilutės autobusų parko penkiasdešimties vietų autobusu išvažiavome į Lenkijos – Ukrainos pasienį.
Šįkart planas buvo ir dalimi automobilių kirsti Ukrainos sieną, iš Lvivo paimti dalį pabėgėlių, kaip pageidavo mūsų koordinatorius Volodymyras Starodubas. Šiuo metu labai trūksta transporto išvežti ukrainiečius iš karo krečiamos tėvynės.
Pasieniečiai iš Lenkijos į Ukrainos pusę praleido labai greit, užtrukome gerą pusvalandį. Priėjęs muitininkas paklausė ar negalime vienos moters pavėžėti iki Lvivo. Netikėtai mirė jos tėtis ir ji skubėjo į laidotuves… Be abejo, sutikome. Dar turėjome apie gerą valandą laukti mūsų vedlio Volodymyro, kad lydėtų mus šioje kelionėje.
Vėliau, kelyje, šiek tiek išsišnekėjome su Irina. Liūdna istorija. Jos tėtis dar nebuvo senas (tik 62 m.) ir prižiūrėjo neįgalią, jau nepasikeliančią iš lovos savo žmoną. Jis užspringo maistu, o šalia nebuvo kas tuoj pat tinkamai padėtų – juk užspringus svarbi kiekviena minutė. Atvykusi greitoji pagalba konstatavo mirtį.
Moteris autobusais ir pakeleivingomis mašinomis atvažiavo iš Vokietijos, kur jau 20 metų dirba ir gyvena. Tokia kelionė nebuvo sunki: dabar daug transporto su pagalba važiuoja į Lenkijos – Ukrainos pasienio punktus.
Irina dėl koronos nebuvo lankiusi tėvynės porą metų, o dabar štai kokia proga… Ji sakė neįsivaizduojanti, ką reikės daryti su savo neįgalia mama, jokių galimybių ją išsivežti pas save ji neturi… Kartu liks Ukrainoje.
Paėmėme ir vieną jauną šeimyną su žindomu kūdikiu. Vyro nepraleido per sieną: nors buvo pastabų, kad jis turi negalią, tačiau jo dokumentai buvo netvarkingi, kažkokia pažyma nebegaliojo. Nenuostabu, nes pasienyje labai griežtai tikrina visus vyrus nuo 18 iki 60 metų amžiaus. Išleidžia tik daugiavaikius (kurie turi tris ir daugiau mažamečių vaikų) arba su rimtomis sveikatos problemų.
Nors dauguma ukrainiečių patys savo noru iš užsienio grįžta ginti tėvynės, (skaičiau, kad tokių grįžusių – jau apie 300 tūkstančių), tačiau būna ir kuriozinių atvejų. Girdėjau, kad vienas jaunuolis persirengęs moterimi bandė dezertyruoti su žmonos pasu. Atrodo, kad ir vaiką vežimėlyje stūmė. Žmonės yra visokie, tai gyvenimiška – šalia tikro heroizmo pasitaiko ir graudžiai komiškų situacijų…
Moteris ramindama įsiverkusį kūdikį ašarojo ir pati. Mūsų komandos „psichologė“ Meilė buvo beveik įkalbėjusi jauną mamą vis dėlto kirsti sieną, ir su kūdikiu laukti anapus, kol vyras, susitvarkęs tą nelemtą pažymą, galės prie jų prisijungti, kad be reikalo nerizikuotų savo ir vaiko gyvybe.
Situacija dabar nėra paprasta, nors šioje Ukrainos dalyje palyginti dar labai saugu… Tik kiek ilgai? Tačiau po kurio laiko, ji vis dėlto pasiryžo neatsiskirti ir grįžti visiems kartu atgal… Kaip bus, taip bus…
Lvive – kaukia sirenos, gatvėje barikados
Nuo sienos iki Lvivo – beveik šimtas kilometrų. Pakeliui matėme daugybę barikadų sankryžose su budinčiais teritorinės gynybos kariais (teroborona). Visur plakatai, siunčiantys rusų armiją ta pačia kryptimi, kur buvo pasiųstas karinis rusų laivas, ir plevėsuoja žydrai-geltonos Ukrainos vėliavos. Mačiau ir vieną raudoną-juodą, tai UPA – ukrainiečių sukilėlių – vėliava (tam tikras analogas mūsų LAF).
Mūsų ir ukrainiečių istorija panaši. Ir Kaune, ir Lvive 1941 m., dar prieš pasirodant vokiečiams, sukilėliai patys lauk išspyrė raudonuosius okupantus. Šito „įžūlaus akibrokšto“ mums ir ukrainiečiams niekada negalėjo atleisti nei sovietinė, nei neilgai užtrukusi demokratinė, nei tuo labiau, atgaivinusi stalinines ekspansines tradicijas, V. Putino Rusija.
Įvažiuojant į miestą pasitinka plakatai, įspėjantys, kad mieste filmuoti ir fotografuoti draudžiama, kaip ir naudotis automobiliniais vaizdo registratoriais.
Visur kamščiai, tačiau visi vairuotojai kantrūs ir mandagūs. Pagrindinėse miesto arterijose šachmatine tvarka aukštos barikados įrengtos stabdyti galimą okupanto technikos žygį ir stovi ginkluoti kareiviai – budi ir reguliuoja eismą.
Pas mus už automobilių stiklų – užrašai kirilica „Evakuacija v Litvu“ (liet. evakuacija į Lietuvą) ir mūsų trispalvė. Gaila, kad skubėdami nepasirūpinome ir ukrainietiškomis, bet ir taip viskas aišku.
Mieste iki vietos, kur iškrovėme labdarą, užtrukome ilgiau nei įveikdami aną šimtą kilometrų. Iškrauti labdarą padėjo jauni ukrainiečių savanoriai. Vėliau toje pačioje vietoje susirinkę su kuklia savo manta mūsų laukė karo pabėgėliai.
Jei ne barikados ir daugybė ginkluotų, kamufliažiniais rūbais apsirengusių vyrų, iš pirmo žvilgsnio net neįtartum, kad šalyje – karo padėtis. Žmonės, atrodo, gyvena savo įprastą didmiesčio gyvenimą: visi kažkur juda be jokio nerimo.
Tačiau visur prie laiptinių matai skelbimus su instrukcijomis, ką daryti išgirdus oro pavojaus signalą. Vietiniai pasakojo, kad per parą vieną-du kartus būna sirenos, ir taip – jau penkios dienos iš eilės.
Labdarą atidavėme, žmones paėmėme, ir mūsų vedlys Volodymyras palydėjo mus atgal per kamščius, per visus patikros postus iki ten, kur miestas baigiasi, o toliau jau paprasta: tiesiai iki pat sienos.
Ukrainiečiai yra labai dėkingi Lietuvai
Jau vakarėja. Mano vairuojamame mikroautobuse jaunos mamos su vaikais ir viena pora, o šalia savęs pasisodinau senyvus vyrą ir moterį, kad jiems būtų kiek laisviau.
Visą kelią jie vienas kitam pasakojo savo istorijas apie artimuosius, kur kas kaip traukėsi iš bombarduojamų miestų, o vyras nuolat sekė naujienas savo telefone. Kartkartėmis į pokalbį įsijungdavome visi trys, kai tema pereidavo į bendras aktualijas Ukrainoje ar pasaulyje.
Ukrainiečiai yra labai dėkingi Lietuvai dėl jos nuoseklios ir aiškios pozicijos Ukrainos klausimu, ir kad mūsų užsienio reikalų ministras pirmasis karo sąlygomis apsilankė Kijeve. Jų nuomone, Lietuva yra visomis kryptimis, o ypač ekonomiškai, labiausiai sėkminga iš visų posovietinių respublikų. Bandžiau paprieštarauti, kad estai mus lenkia, bet nepavyko, tai ir prikandau liežuvį…
Jau sutemus pasiekėme sieną. Automobilių kur kas daugiau, nei buvo ryte, bet manėme, kad ilgai neužtruksime. Tačiau užtrukome penkias valandas. Lėtai judėjo ukrainiečių pusėje, ne ką greičiau – ir lenkų.
Priekinėje mašinoje sėdėjusį trijų vaikų tėvą ilgai tikrino, bet praleido, o iš mano mašinos jaunas vyras buvo išlaipintas, jo dokumentuose buvo kažkas negerai. Šiapus su vaikinu pasiliko ir jo draugė.
Dabar, jau tamsoje, pora turi kažkaip nusigauti iki artimiausio miestelio. Kas nors paveš, nors ir nedaug automobilių važiuoja į tą pusę. Apsirengę jiedu per lengvai. Dieną, šviečiant saulutei, buvo pavasariškai šilta, o vakare – staigiai vėsta. Naktimis minusinė temperatūra, rytais – visur šerkšnas. Įsiūliau jiems pasiimti bent sulčių ir sausainių iš tos dalies labdaros, kurią buvome pasilikę, kad žmonės turėtų, ką užkąsti ir atsigerti kelionėje.
Lenkijos pusėje žmones iš abiejų mikroautobusų persodinome į mūsų laukiantį autobusą. Kitus turėjome pasiimti iš pabėgėlių centro Chelme. Tačiau sužinojome, kad 14 žmonių, kurie mūsų laukė jau visą savaitę – nėra.
Mums pasakė, kad jie nesulaukę išvyko patys. Apmaudu, bet iš kitos pusės, netikėtai atsirado laisvos vietos. Apskambinę įvairius koordinatorius sužinojome, kad yra grupė žmonių, norinčių patekt į Lietuvą, tik jie už 130 km nuo čia. Rimas, Mantas ir Valdas nuvažiavo jų paimti. O penkiasdešimties vietų autobusas pasuko Lietuvos pusėn.
Buvo jau po dvyliktos valandos. Vairuotojai negalėjo delsti, turėjo laiku pasiekti namus, nes jiems galioja griežtas reikalavimas kas 20 valandų vairavimo sustoti 9 valandoms poilsio.
Mudu su Meile ir 7 keleiviais užtrukome, reikėjo policijoje registruoti (kaip lenkai vadina – legalizuoti) transporto su pabėgėliais išvykimą. Tai teisinga priemonė, kad būtų tam tikra kontrolė, nes šitoje situacijoje gali atsirasti ir piktavalių, apsimetančių pavežėjais.
Taip nutiko, kad mes tolstantį autobusą pradėjome vytis kitu keliu. Komunikacija su vairuotojais buvo sudėtinga, nes jie buvo išjungę abonento keliavimą; susisiekėme per keleivius, kurių kontaktus turėjome. Tik už Baltstogės (Bialystoko), pakelės parkinge, vėl susitikome. Labai įdomus ir simboliškas pasirodė tos vietovės pavadinimas, lietuviškai ausiai toks artimas, sakyčiau susijęs su transportu – Kumiala…
14 žmonių liko „ant ledo“…
Tuo metu sulaukėm skambučio iš Chelmo. Pasirodo, toji keturiolikos mamų su vaikais grupė sėdėdami ant lagaminų vis dar mūsų laukia, niekur jie neišvažiavo, kaip mums buvo pranešta… Komunikaciniai trikdžiai, – ne ta Nadia paskambino, ne tai Irai, o ši pasakė ne apie tuos žmones.
Dabar, kai jie sužinojo, kad mes jau beveik prie Lietuvos sienos, yra pasimetę ir nusivylę. Jie mūsų laukė visą savaitę ir… „liko ant ledo“. Kas ir kada dabar juo paims? Ką daryti? Reikia grįžti paimti, bet kaip?
Savo septynis keleivius mes susodiname į autobusą, ir apsisukame grįžti atgal tuos beveik 600 km., tačiau vis vien galime tik paimti pusę jų… Apsukti autobuso nėra nei kalbos, be to, jis ir taip pilnas, vienas automobilis jau Lietuvoje, kitas pilnas – vejasi.
Tada Meilei kilo mintis paskambinti Mindaugui, kurio nei vienas mūsų iki tol asmeniškai nepažinojome: buvome susisiekę tik per socialinius tinklus ir žinojome, kad jis gali ir nori padėti. Mindaugas reagavo iškart, neklausė, „kas man už tai“. Neko ir nebūtume galėję duoti, patys darome labdarą. Jis tik paklausė kur ir kada. Atsakymas – dabar, iškart. Ir jis išvažiavo iškart, prisipylęs savo automobilio baką. Štai taip.
Vakarop pasiekėme vietą, kur mūsų taip ilgai laukė. Mūsų keleiviai buvo laimingi, o mes – gal dvigubai tiek. Gera, kai pavyksta tai, kas atrodė jau neįmanoma. Po trijų valandų pasirodė ir Mindaugas. Jis paėmė penkis žmones, mes devynis, ir paryčiais, kad ir susispaudę, bet laimingai pasiekėme Lietuvą.
Išties gausybės žmonių gera valia ir pastangos padeda atlikti šituos darbus. Daugelis, deja, lieka nepaminėti, ne visiems padėkota, bet be jų kur kas mažiau pavyktų padaryti. Kaip sako ukrainiečiai – Щиро дякуємо вам всім за підтримку. Labai ačiū jums visiems už paramą.
Visiems neabejingiems, prisidėjusiems, prisidedantiems, darantiems ką gali, ištiesiantiems pagalbos ranką kovojančiai Ukrainai, tokiai artimai savo istorija ir mentalitetu mums. Juk jie ten dabar lieja kraują ne tik už savo, bet ir už mūsų visų laisvę. Prieš melą ir prievartą, už geresnį pasaulį ir už tikrąsias vertybes. Dabar Ukraina išgrynina vertybes, o demokratinės jėgos Vakaruose ir Rytuose laiko brandos egzaminą.
