Taip jau susiklostė, kad ne savo noru buvau įtrauktas į diskusijas apie negalios politikos reformą dar gerokai iki projektui pasiekiant priėmimą Seime. Viena vertus, tai įvyko dėl to, kad tiesiogiai dirbu šioje srityje ir suprantu šią sistemą. Kita vertus, dėl to, kad matydamas, kaip politikai leidžia sau manipuliuoti ne tik žmonių nuotaikomis, bet ir faktais bei skaičiais, o atskirais atvejais – įžūliai ir sykiu ciniškai meluoti.
Matyt paskutiniu lašu kantrybės taurėje man ir mano kolegoms iš Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tapo ministrės M. Navickienės gruodžio 12-ąją viešai mestas priekaištas Ginčų komisijai. Ji teigė, kad mes dirbame esą nekokybiškai ir todėl Komisija naikinama, o jos funkcijos perduodamos Lietuvos administracinių ginčų komisijai (LAGK).
Tuomet „pasikėlėme“ mūsų veiklos statistinius skaičius, palyginome su oficialiai skelbiama LAGK veiklos statistika ir tai paviešinome.
Natūralu, kad sulaukėme dalies žiniasklaidos dėmesio, teko papildomai atsakinėti ir į portalo „lsveikata.lt“ žurnalistės klausimus. Taip pat natūralu, kad minėtas portalas šalia publikuoto interviu su manimi paskelbė ir SADM viceministrės J. Jakštienės paaiškinimus (o gal pasiteisinimus, nelygu, kuriuo kampu žiūrėsi).
Tačiau viceministrės paaiškinimai ko gero tapo jau tikrai paskutiniais lašais į kantrybės taurę ir iškėlė man esminį klausimą, ar Lietuvos viešojoje politikoje dar apskritai gyvos tokios sampratos kaip sąžiningumas ir atsakomybė už savo žodžius ir sprendimus.
ar Lietuvos viešojoje politikoje dar apskritai gyvos tokios sampratos kaip sąžiningumas ir atsakomybė už savo žodžius ir sprendimus.
Todėl jaučiu pareigą detaliau paaiškinti tai, kas galbūt liko interviu paraštėse, ir galbūt tai, ką visuomenei kartais sunkiau suprasti.
Iškyla opus klausimas, ar normalu, kad demokratine skelbiamoje valstybėje ministrė M. Navickienė per visus metus nesurado laiko susitikti su ketinamos naikinti įstaigos pareigūnais ir darbuotojais?
Dar vienas klausimas: ar viskas gerai su ministerijos vadovybės kompetencija ir supratimu, jei viceministrė painiojasi savo paaiškinimuose (o gal manipuliuoja?) kalbėdama apie Komisijoje gautų ir išnagrinėtų skundų skaičių?
Pagaliau, ar teisingi viceministrės J. Jakštienės teiginiai apie tai, kad teismuose yra šeši atvejai, kai skundžiami šeši Ginčų komisijos sprendimai (net jei tai būtų tikslus faktas, juk tai – nei stebuklas, nei skandalas)?
Patikrinau teismų EPP portale esančias bylas, kurios susijusios su Ginčų komisija. Radau ne šešis procesus (kaip teigia viceministrė ), o tik tris…
Suprantu, kad nuotoliu dirbant iš saulėtosios Ispanijos skaičiukai gali ir susidvejinti… Bet net ne tai yra esmė.
„Linksmoji“ dalis yra tai, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT), skųsdama Ginčų komisijos (kuri yra kvaziteismas ir negali būti ginčo šalimi) sprendimą, įtraukė į bylą Komisiją „atsakovo“ procesinėje padėtyje, nors šiuose ginčuose dėl NDNT sprendimų, kuriuos revizuoja Ginčų komisija, atsakovu visais atvejais yra NDNT, o pareiškėjas gali būti (ir dažniausiai yra) neįgalusis fizinis asmuo arba SODRA.
Jei skundžiamas Ginčų komisijos sprendimas teismui, šalių procesinė padėtis teisminiame procese nesikeičia.
Beje, NDNT, būdama ginčo šalimi, skundą dėl Ginčų komisijos sprendimo vienu iš minėtų trijų atvejų padavė maždaug 6 mėnesius praleidusi skundo padavimo terminą…
Ginčų komisija taip pat negali būti laikoma „trečiuoju asmeniu“. Būtent tokį procesinį absurdą pastebėjau vienoje iš mano minėtų trijų bylų, dabar esančių teismo žinioje. Tokio procesinio absurdo analogija būtų, jei, tarkime, paduodant apeliacinį skundą trečiuoju asmeniu (ar atsakovu) būtų įtraukiamas žemesnės instancijos teismas, kurio sprendimas yra skundžiamas.
Negaliu patikėti ir sykiu jaučiu svetimą gėdą, kad NDNT ir Ministerijos specialistai nesuvokia šių elementarių dalykų, kurie turi būti suvokiami teisės bakalauro studijų pirmakursiui.
Viceministrė bando teisinti ministrę M. Navickienę, sakydama, kad ministrė, kalbėdama apie Ginčų komisiją, rėmėsi 2021-ųjų metų skaičiais.
Paklausiu paprasčiau: kas traukė ministrę „už liežuvio“ neva remtis neaktualiais duomenimis jau besibaigiant 2022-iesiems? Dar daugiau – ir pagal 2021 metų Komisijos veiklos rezultatus nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų iš esmės melagingą, nesąžiningą ir Komisijos pareigūnus bei darbuotojus žeminantį ministrės teiginį, kad Komisija neva dirba „nekokybiškai“.
Ne mažiau keistas viceministrės teiginys, kad neva „Ginčų komisija vykdo platesnes funkcijas negu yra įgaliota“. Šioje vietoje viceministrei reikia priminti, kad Ginčų komisijos funkcijas gali apibrėžti tik įstatymas, o Komisijos sprendimo teisėtumą patikrinti gali tik teismas, nes jokia kita institucija ar pareigūnas tokių galių neturi.
Todėl tokius viešus viceministrės pasisakymus galima vertinti kaip bandymą kištis į Komisijos procesinę veiklą ir spaudimą Komisijai.
Todėl tokius viešus viceministrės pasisakymus galima vertinti kaip bandymą kištis į Komisijos procesinę veiklą ir spaudimą Komisijai. Ministerija įstatymo yra įgaliota tik įgyvendinti Komisijos steigėjo funkcijas, ir ne daugiau. Nurodinėti Komisijai, kaip ir kokius sprendimus turi priiminėti Komisija, nei ministrė, nei viceministrė tokios teisės neturi.
Viceministrei pats laikas būtų susivokti ikiteisminio ginčo nagrinėjimo sistemoje ir esmėje, kadangi Ginčų komisija prie SADM, veikdama kaip specializuota ginčo nagrinėjimo institucija ir nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl NDNT sprendimo, privalo patikrinti tiek teisinius pagrindus, tiek įvertinti byloje turimus faktinius medicininius duomenis bei šiuos duomenis susieti su konkretaus skundo atveju taikytinomis teisės normomis. Tik toks pareiškėjo skundo nagrinėjimas yra objektyvus ir išsamus.
Tik pradėjęs dirbti Komisijoje pastebėjau keistą ir ydingą dalyką, kad kai kuriems Komisijos nariams buvo įdiegtas absurdiškas naratyvas, jog Komisija yra viso labo NDNT padalinys. Matyt tokį patį naratyvą ir Ministerijos politinei vadovybei daugybę metų formavo NDNT „specialistai“ ir kuomet šią ydingą situaciją ėmėsi taisyti naujasis Komisijos vadovas A. Akstinavičius (nuo 2021-ųjų metų pražios), jis tapo trukdžiu visai šiai ydingai sistemai. Tada matyt ir gimė „planas“ Ginčų komisiją panaikinti, o neįgaliųjų skundus perduoti nagrinėti nieko apie tai neišmanančiai LAGK, idant nedrumstų NDNT „ramybės“ ir „negadintų Ministerijos statistikos“.
kuomet šią ydingą situaciją ėmėsi taisyti naujasis Komisijos vadovas A. Akstinavičius, jis tapo trukdžiu visai šiai ydingai sistemai.
Išties malonu iš viceministrės lūpų išgirsti socialiai jautrius žodžius: „Rūpinamės, kad žmonės jokiu būdu neišeitų į gatvę, o kad ir toliau vykdytų veiklą ir vadovautųsi savo kompetencijomis. Realiai per šiuos metus Ginčų komisija dar turės nagrinėti skundus, užbaigti pradėtus darbus.“
Galiu nuraminti, kad dabartinė Ginčų komisija per likusius savo veiklos metus sąžiningai įvykdys pareigas ir tikrai pabaigs pradėtus darbus (jei tik Komisijai nebus trukdoma įvairiomis patikromis ir auditais).
Tačiau jaučiu pareigą paaiškinti gerbiamai viceministrei, jog siekiant, kad Komisijos darbuotojai „ir toliau vykdytų veiklą ir vadovautųsi savo kompetencijomis“, būtina kurti specialią teisinę bazę ir struktūrines įstaigų pertvarkas, taip pat ir LAGK. Tačiau visai ne taip, kaip yra numatyta buldozeriu prastumtoje negalios politikos reformoje.
Tad po metų ir pamatysime, ar šie jautrūs viceministrės žodžiai taps kūnu, ar dar vienu politikų blefu lengvatikiams nuraminti.
