Karas gali būti šiuolaikinis, tačiau jo pamokos išlieka tos pačios ir jas visada reikėtų prisiminti.
Daugiau nei prieš mėnesį buvo neįsivaizduojama, kad didžiuosius Ukrainos miestus sunaikins bombos, milijonai šeimos narių bus atskirti vienas nuo kitos, o žmonės iš viso pasaulio priims pabėgėlius į savo namus. Tokie tie 2022 m.
„Reuters” duomenimis, žuvo daugiau nei tūkstančiai žmonių, daugiau nei 10 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus, o Rytų Europos šalies pastatams ir infrastruktūrai padaryta milijardų eurų žala.
Tačiau štai jau praėjo daugiau nei mėnuo nuo karo pradžios, o mes daug sužinojome bei susimąstėme apie dalykus, kurių anksčiau niekada nebuvome svarstę. Tai klausimai ir pamokos, kurias galime apmąstyti, melstis ir prisiminti:
Pirma. Žmonės iš prigimties nori padėti
Reakcija į karą buvo įspūdinga. Nuo begalės aukų, žmonių, sėdančių į savo automobilius, kraunančius daiktus pagalbai ir važiuojančių tūkstančius kilometrų padėti karo pabėgėliams, iki tūkstančių geraširdžių žmonių, atveriančių savo duris, kad apgyvendintų pas save atvykusias ukrainiečių šeimas.
Karas gali išryškinti geriausius mūsų bruožus ir džiugu matyti, kad tiek daug žmonių renkasi užuojautą ir dosnumą.
Antra. Vaikai yra mūsų šviesa
Siaubinga matyti kai kuriuos vaizdus iš Ukrainos, ypač sužeistas ar nužudytas šeimas, bandančias pabėgti. Taip pat skaudu matyti vaikus, atsisveikinančius su tėvais, kurie lieka kovoti, nežinodami, ar dar kada nors juos pamatys.
Tačiau tarp šių liūdnų istorijų buvo džiugu matyti ir tikrai nepaprastai drąsių vaikų, rodančių neįtikėtiną stiprybę ir dėkingumą, pavyzdžiui, mažą mergaitę, kuri taip gražiai dainavo bunkeryje, o vėliau tai drąsiai darė tūkstantinei miniai labdaros koncerte.
Vaikai yra vilties žiburėlis, kurio reikia tamsiais laikais, ir priminimas, už ką žmonės kovoja.
Trečia. Bažnyčia visada padeda, kai to labiausiai reikia
Draugė, pagalbos darbuotojas, dešimtmečius tarnavęs karų krečiamose šalyse, įskaitant Sudaną ir Afganistaną, pasidalijo su manimi mintimi, kad visada, kai vyksta karas ar stichinė nelaimė, pirmosios, nepriklausomai nuo galimo pavojaus, į pagalbą atskuba religinės ar katalikiškos labdaros organizacijos. Tai ją visada stebino. Taip tikrai buvo ir šio karo metu – pradedant išskirtiniu Caritas darbu ir baigiant mūsų paties vyriausiuoju redaktoriumi t. Patricku Briscoe’u, kuris išvyko į Lenkiją teikti paramos.
Bažnyčia taip pat yra pasiryžusi siekti taikos ir užbaigti karą. Jaudinantys vaizdo įrašai, kuriuose šimtai žmonių ant kelių meldžiasi rožinį, visame pasaulyje kalbama rožinio malda, neseniai priimtas sprendimas paaukoti Nekaltąją Marijos Širdį Rusijai ir Ukrainai. Kaip nuostabu matyti, kad krikščioniškasis tikėjimas atsineša tokį galingų taikdariškų ginklų arsenalą, kuriuo gali naudotis milijonai žmonių iš viso pasaulio!
Ketvirta. Meilė visada svarbiausia
Girdėjome apie poras, norinčias susituokti prieš prisijungiant prie fronto linijos. Troškimas susivienyti Dievo akivaizdoje tokios baimės ir netikrumo metu pasirodė esąs svarbesnis už tobulas vestuves su balta suknele. Būtent meilė ir įsipareigojimas ne tik suriša porą, bet ir suteikia jėgų kartu įveikti sunkumus.
Penkta. Mums reikia žvelgti toliau
Ukrainos karas iškėlė daug klausimų dėl paramos krizės ištiktoms šalims. Akivaizdi galingiausių pasaulio šalių parama Ukrainai privertė daugelį žmonių susimąstyti, kodėl karai kitose karo draskomose šalyse, pavyzdžiui, Sirijoje, Etiopijoje ir Jemene, sulaukė daug mažesnio pasaulinės visuomenės pasipiktinimo.
Žmonėms labiau rūpi, kai jie patys jaučia grėsmę arba kai tai yra kažkas, su kuo jie gali būti susiję. Nors tai, ko gero, yra žmogiška prigimtis, ji verčia susimąstyti, kad turime sutelktai stengtis į visus žvelgti kaip į brolius ir seseris ir pažvelgti į situacijas, kurios mums mažiau pažįstamos, kad suprastume, kaip galime tikslingai padėti.
Šešta. Turėtume visada ginti tai, kas tikslinga
Nesigilinant į visą Rusijos ir Ukrainos santykių istoriją ir sudėtingą politiką, ukrainiečiai parodė didžiulį pasipriešinimą ir drąsą, ir tai kainavo milžinišką kainą.
Vertinga pamoka, kurią jie davė savo vaikams ir visam pasauliui, yra ta, kad visada reikia kovoti už tai, kas teisinga, tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje. Tiek daug Rusijos piliečių drąsiai išėjo į gatves protestuoti prieš karą, pareikšdami, kad jis vyksta ne jų vardu, nors tai darydami rizikavo būti įkalinti.
Septinta. Abiejose karo pusėse visada yra nekaltų žmonių
Deja, vieno lyderio sprendimas atsiliepia visai tautai. Dėl to daug neapykantos sulaukė paprasti rusai, kurie neturėjo jokios įtakos karui ir gali bijoti pasisakyti.
Dar blogiau, kad dėl Rusijai taikomų griežtų ekonominių sankcijų, sunkumų patiria paprasti Rusijos piliečiai, žmonės, kurių artimieji gali būti siunčiami kariauti į Ukrainą arba kurie nerimauja dėl Ukrainoje gyvenančių draugų ir šeimos narių.
Tai tipiškas karo scenarijus – visi pralaimi. Nepamirškime, kad abiejose pusėse yra nekaltų žmonių, ir melskimės už visus, kurie įsivėlė į konfliktą ir visas jo pasekmes.
Kokios yra karo pamokos jums?
