Pastaruoju metu daliai krikščionių ne viskas „skanu“. Vieniems tai, kas propaguojama. Kitiems – kas vyksta aplink. Bet kažkaip norisi išmintingai patylėti. Ar tik antakiukus pakilnoti.
Stebiu Lietuvos Katalikų Bažnyčios bendruomenę. Atrodytų, kad dėl visų perversijų nelabai gerai gal tik keletui kunigų, kaip antai Audriui Mikitiukui, Pauliui Vaineikiui – o visiems kitiems, atrodytų, viskas tinka. Bet gal ir kitiems negerai? Tikrai? Tai ko Jūs tylite? Jei tylite – reiškia viskas Jums labai gerai.
Lyg ir reikėtų aiškumo. Daug daugiau aiškumo. Štai ES vyskupų vadovas Liuksemburgo kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas (Žanas Klodas Olerišas) sako, kad homoseksualūs kunigai – viskas super.
Vienas pagrindinių Bažnyčios Vokietijoje ganytojų, taip pat vienas popiežiaus patarėjų, Miuncheno ir Freisingo arkivyskupas kardinolas Reinhardas Marxas (Rainhardas Marksas) pareiškė, kad Bažnyčiai vertėtų atsisakyti privalomo kunigų celibato. Fantastika. Tai nesivaržykime. Atsisakykime.
Pasauliečiams taip pat leiskime viską. Braukime lauk tą šeštąjį Dievo įsakymą. Kam stangintis. Kokios galimybės atsivers! Ir viskas pasaulyje nušvis nuostabiomis spalvomis. Baigsis karai, nelaimės. Į lentyną tą Katalikų Bažnyčios Katekizmą (KBK). It kokią seną atgyveną, trenkiančią taip dabar noriai žongliruojamu „klierikalizmo“ tvaiku. Šiais laikais šio Dievo įsakymo (iš)trynimas labai patiktų daugeliui (jei nežinočiau, kuo baigsis – ir man labai patiktų).
Kai kas sakys, kad kas darė, tas darys ir toliau, o kas nedarė, nedarys ir toliau. Oi, ne – čia blogo kelio įteisinimas. Orientyrų, švyturių perstumdymas. Žmonės it laivai, net kreivodami, turėdami gerus švyturius, turi šansą nuplaukti į uostą (Dievo), o kai švyturiai klaidina (ar tyli) – kreivojantys, bet ieškantys, plauks ant seklumų. Kas atsakys – nuodėmingieji? Oi, ne.
Žmonės it laivai, net kreivodami, turėdami gerus švyturius, turi šansą nuplaukti į uostą.
Atsakys – tie, kuriems buvo pavesta vesti laivus – bocmanai ir locmanai. Tad geriau būnant locmanu ir bocmanu pagal „jūreivystės vadovėlį“ (KBK) laivus vesti. Ne vogčiomis švyturius perstatinėti.
Dar vienas kliedesys – mylėti viską iš eilės. Mylėti reikia žmogų, o ne kreivus jo kelius. Tikroji meilė – tai pikta darantį sudrausti. Prie keturių akių. Bet kliedesiniai pasvaičiojimai apie besąlygišką meilę blogiems darbams (ne besąlygišką meilę bet kuriam žmogui, bet kokioje būsenoje, nesuklyskime) tėra kliedesys – pastūmėjimas žmogaus į dar didesnį liūną ir prarają.
Tai niekas ir nediskutuoja, kad mylėti reikia. Tačiau mylime žmogų, bet aiškiai pasisakome prieš kreivus kelius. Sako – reikia viską laiminti. Nesąmonė. Atsipeikėkite. Laiminti galima gerą darbą darantį, už tikėjimą žūstantį. O kreivais keliais keliaujantį – prie keturių akių, meilės vedinam – reikia sudrausti.
Vienas mielas, atsakingose pareigose esantis, žmogus sakė – nereikia tų „vėliavų“ (aut. past. KBK nuostatų deklaruoti). Kitaip tariant – patylėkime. Gal į feisbuką nuotraukėles pakilnokime iš kokio pajūrio ar žiemos peizažo, padeklaruokime meilę ir „bendrą kelią“. Pasaulis bus gražesnis.
Tai tik kliedesys, net ne haliucinacija (tarp jų didis skirtumas). Puikiai suprantu, kad byloti galime skirtingai. Labai skirtingai. Kiekvienas kitaip – tą pačia aiškią žinią savaip, bet aiškiai, perduos Arūnas Peškaitis, kitaip – Robertas Grigas, dar kitaip – Arnoldas Valkauskas. Bet visgi žinios turinys, vardiklis, bus aiškus, tas pats ir nedviprasmiškas.
Sako, Katalikų Bažnyčiai trūksta pašaukimų. Tai jų ir nebus. Pašaukimai bus, kai teks kentėti, o kol viskas bus patogiai gerai, pašaukimų nebus. Kokius ten poterėlius bekalbėsime. Varikliuko dūzgimas bus, bet tik dūzgimas – be sankabos. Dūzgės. Tik tiek.
