Prezidento A. Smetonos tragiškas gyvenimas JAV 1941-1944 metais

ŠaltinisBNS

1940 m. pasitraukęs iš Lietuvos prezidentas A. Smetona su šeima, po ilgų kelionių, 1941 m. kovo 10 d. pasiekė Niujorką.  JAV lietuvių tautininkų buvo garbingai sutiktas. „Deja, JAV lietuvių katalikų ir ypač socialistų vadovai, jau nekalbant apie komunistuojančius lietuvius, nebuvo draugiškai jo atžvilgiu nusiteikę. Tai, be jokios abejonės, apsunkino jo tolimesnį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorius ir VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslininkas Juozas Skirius. Profesoriaus teigimu, A. Smetonos atvykimas iš tiesu pagilino prieštaravimus tarp skirtingų lietuvių išeivijos srovių.

Išeivijos susiskaldymas

VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslininkas J. Skirius pasakoja, kad JAV lietuvius tautininkus labai skaudino išeivijos socialistų ignoravimas Lietuvos prezidento ir katalikų srovės laviravimas. „JAV lietuvių katalikų vadovai, siekdami išsaugoti srovių politinį bendradarbiavimą Lietuvos gelbėjimo taryboje (vėliau – Amerikos lietuvių taryba), leido katalikų veikėjams asmeniškai, bet ne organizacijos vardu, dalyvauti A. Smetonos sutikimuose ir rengiamuose banketuose. Tačiau tai neišsaugojo išeivijos vienybės – tautinė srovė atskilo nuo bendro veikimo, pasitraukė iš Lietuvai gelbėti tarybos ir 1941 m. birželio 7-8 dienomis įkūrė savo atskirą politinę organizaciją – Lietuvai vaduoti sąjungą“, – teigia J. Skirius. 

A. Smetonos neoficialūs susitikimai su JAV valstybės sekretoriumi ir JAV prezidentu Franklinu D. Ruzveltu Vašingtone pakėlė A. Smetonos prestižą lietuvių išeivijos tarpe, dar kartą plačiai šį įvykį išgarsino amerikiečių spauda. „Tačiau JAV valdžia nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Lietuvos prezidentas į JAV atvyko neoficialiai, kaip svečias be teisės dalyvauti tarpvalstybinėje politikoje. Jo veiklą apibrėžė kaip propagandisto, aiškinant lietuvių išeivijai ir JAV visuomenei apie sunkius karo padarinius mažoms Europos tautoms“, – aiškina mokslininkas.

Pasak prof. J. Skiriaus, Lietuvos diplomatinė tarnyba JAV (ypač pasiuntinys P. Žadeikis) stengėsi, kad A. Smetona nušviestų Lietuvos valstybingumo praradimo padarinius ir siekius atgauti nepriklausomybę. Atidžiai sekė, kad prezidentas neįsiveltų į JAV lietuvių politinių srovių sudėtingus santykius. Bet vėliau pasiuntinys P. Žadeikis labiau linko nepalaikyti jo rodomų pastangų: JAV lietuvių tautininkų vardu, su kalbomis važinėti po lietuvių kolonijas, renkant aukas Lietuvos laisvinimo reikalams. „Rekomenduodavo sėdėti namuose, niekur nevažiuoti, nes kitaip tai gali „pakenkti reikalui“, t.y. pirmiausia ardyti JAV lietuvių sunkiai sukurtą vienybę. Tuo labiau, kad ir pats A. Smetona žadėjo nesikišti į išeivijos vidaus gyvenimą. Tokią pasiuntinio poziciją A. Smetonos atžvilgiu apsprendė sustiprėję JAV lietuvių tautininkų prieštaravimai su JAV lietuvių katalikų ir socialistų vadais“, – tikina VDU mokslininkas.

Save išreikšdavo rašydamas

„Atvykus A. Smetonai aiškėjo, kad jis čia Amerikoje negali veikti, kaip Lietuvos prezidentas, o visoks kitas jo veikimas priklausė: a) nuo aplinkybių, kurių iš anksto nebuvo galima numatyti ir b) nuo A. Smetonos statuso, kurį buvo galima įvairiai interpretuoti ir pagal tą interpretaciją nustatinėti jo veikimo ribas“, – teigia prof. J. Skirius ir priduria, kad atvykęs į JAV A. Smetona atnaujino senąsias pažintis, užmezgė naujų, daug kur buvo kviečiamas kalbėti (tai liudija spaudos iškarpos, saugomos Lietuvos atstovybių JAV archyvuose).

Išeivijos veikėjai, ypač tautinės pakraipos, stengėsi nors šiek tiek A. Smetonai pradžioje padėti – samdė viešbučius, kvietė pas save trumpam apsistoti, kviesdavo pietums ar vakarienei, siūlydavo savo transporto paslaugas. Pasiuntiniui P. Žadeikiui pavyko iš „atšaldytų“ Lietuvos pinigų JAV bankuose (maždaug du milijonai dolerių) gauti ir A. Smetonai kasmėnesinę 800 dolerių pašalpą, kuri garantavo stabilesnį pragyvenimą ne tik jam, bet ir jo artimiesiems.

Prof. J. Skirius pasakoja, kad nemažai laiko A. Smetona praleido skaitydamas JAV lietuvių spaudą, rašydamas laiškus Lietuvos diplomatams, organizacijų vadovams, JAV valdžios atstovams ir šiaip įvairiems veikėjams Lietuvos laisvinimo klausimais, asmeniniais reikalais. „Žinomi keli šimtai jo laiškų, o dar kiek nesurasta ir nepaskelbta. Pats rašė savo kalbas, pasisakymus per radiją, straipsnius spaudai. Šioje srityje išliko iki pat mirties darbingas ir paliko įspūdingą savo kiekiu rašytinį palikimą“, – tikina mokslininkas ir priduria, kad prezidentas bandė gauti nuolatinį mokamą darbą, nes manė galįs dirbti redaktoriumi, publicistu ar lektoriumi. Buvo kviečiamas dalyvauti ir įvairiose renginiuose, bet mažai kur dalyvavo. „Tam įtakos turėjo ir Smetonų šeimos sunki ekonominė situacija, nes draugams skundėsi, jog kelionės traukiniais brangiai kainuoja. Be to, A. Smetona stengėsi mažiau rodytis viešumoje, bijodamas galimo pasikėsinimo iš nepritarėjų pusės“, – istorinius faktus atskleidžia profesorius.

Kodėl A. Smetona atidūrė FTB akiratyje?

„Tautininkų vadovai stengėsi, kad A. Smetona taptų visos išeivijos vadovu ir simbolizuotų tam tikrą vadovybę, kurios klausytų visos ideologinės grupės. Bet tai liko tik svajonėmis. Nors jo politinė įtaka, kaip nurodo A. Merkelis, ir nebuvo jau tokia didelė, kaip jo populiarumas ir veiklumas, tačiau savo priešams, kurių jis turėjo, kėlė nerimo ir baimės. Mat ne paslaptis, kad JAV lietuvių ideologinės srovės konkuravo ir dėl įtakos lietuvių išeivių visuomenei. Todėl katalikų ir socialistų vadovai bijojo prarasti dalį savo rėmėjų, kuriuos gali nuo jų atitraukti A. Smetona, palaikomas JAV lietuvių tautininkų“, –atskleidžia mokslininkas ir papildo, kad daugumoje lietuvių ir kai kurioje amerikiečių (ypač komunistinėje) spaudoje įvairiais sumetimais buvo nuolat skleidžiama įvairi nepalanki informacija prieš jį.

Išskirtinis jo statusas Amerikoje bei prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir TSRS, sudarė sąlygas jį, kaip tariamai provokiškų pažiūrų, skųsti JAV valdžios institucijoms (FTB). „Pats A. Smetona 1943 m. aiškiai įvardijo, kad JAV valdžiai jį skundžia „trejybė”, t.y. katalikai, socialistai ir komunistai. JAV Federalinis tyrimų biuras net bandė A. Smetoną įtraukti į taip vadinamų an agent of a foreign (užsienio šalių agentas) sąrašą. Tai lietė ne tik jo asmenį, bet ir Lietuvos laisvinimą ir tuos JAV lietuvius, kurie buvo atvirai antisovietiškai nusiteikę. Neužmirškime, kad JAV ir TSRS kare buvo sąjungininkės. FTB darbuotojai reikalavo iš A. Smetonos pateikti visas savo kalbas pasakytas Amerikoje, išverstas į anglų kalbą. Tokia padėtis  ribojo jo visuomeniškumą, atėmė nemažai laiko“, – konstatuoja VDU Išeivijos instituto mokslininkas.

A. Smetonos mirtis kelia pagrįstų abejonių

Paskutinius savo gyvenimo metus Smetonos praleido Klivlende, dviaukščio namo palėpėje. „Įsitraukęs į intensyvią korespondenciją ir kitokio pobūdžio rašymą A. Smetona visai neatkreipė dėmesio, kad namo, kuriame gyvena, šildymo sistema dirba blogai ir darosi pavojinga. Sausio 9 d. ryte įvyko name gaisras, kurio metu ir žuvo paskutinis Lietuvos Respublikos prezidentas. Jo mirtis stipriai sujudino išeiviją. Buvo kalbų, kad tai paslaptinga mirtis, bet niekas negalėjo patvirtinti, kad gaisras neatsitiktinis. Spaudoje praktiškai tuo klausimu polemika neišsivystė“, – pasakoja J. Skirius.

Jo mirtis stipriai sujudino išeiviją. Buvo kalbų, kad tai paslaptinga mirtis, bet niekas negalėjo patvirtinti, kad gaisras neatsitiktinis. Spaudoje praktiškai tuo klausimu polemika neišsivystė

Visgi, įdomus sutapimas – JAV lietuviai tautininkai 1944 m. vasario 5-6 dienomis Niujorke rengė Amerikos lietuvių seimą, į kurį, kaip seimo garbės pirmininką, pakvietė prezidentą A. Smetoną. „Jis turėjo pasakyti pagrindinę kalbą, iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Tokiu būdu buvo bandoma sustiprinti būsimo seimo prestižą išeivijos akyse ir sukviesti kuo daugiau delegatų. Seimo tikslas – parengti JAV lietuvių veiklos programą kovai už Lietuvos laisvę, nes 1943 m. antroje pusėje ir 1944 m. labai sparčiai keitėsi padėtis Rytų fronte, vyko Raudonosios armijos puolimas ir artėjo Lietuvos antroji bolševikinė okupacija.  JAV lietuviai tautininkai, kritikuodami Amerikos lietuvių tarybos vadovybę už neveiklumą (kaip atrodė tautininkams), pasisakė, kad reikia pasirengti Lietuvos laisvinimui naujomis sąlygomis, glaudžiau bendraujant su JAV valdžia ir nieko nelaukiant pradėti veikti. Tokia tautininkų iniciatyva labai nepatiko ALT‘os vadovybei, kuri nepritarė seimo sušaukimui, aiškindami, kad tautininkų nepalaiko didžiosios JAV lietuvių organizacijos (katalikų ir socialistų) ir jie negali kalbėti visų JAV lietuvių vardu.“, – pasakoja VDU profesorius.

Pasak J. Skiriaus, didelis sutapimas, kad likus nepilnam mėnesiui įvyko tragedija – žūva prezidentas A. Smetona. „Kyla pačios įvairiausios mintys. O gal gaisras name, kur gyveno A. Smetona, kilo neatsitiktinai?!“, –  kvestionuoja mokslininkas. Pasak jo, yra informacijos, kad prie namo padegimo yra prisidėjęs Povilas Rotomskis, komunistas, 1942-1944 metais dirbęs TSRS konsulate Niujorke. „Po gaisro 1944 m. jis grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Lietuvos TSR užsienio reikalų liaudies komisaru. Kyla klausimas: Už kokius nuopelnus taip P. Rotomskis buvo paaukštintas?“, – kelia klausimus J. Skirius ir čia pat atskleidžia, kad didelė tikimybė, kad prie A. Smetonos mirtis – sovietų darbas.

„Jeigu Stalino parankiniai 1940 m. sugebėjo prieiti ir nužudyti gerai saugomą stalinizmo kritiką Levą Trockį-Bronšteiną Meksikoje, tai nepalyginamai mažiau vargo (pasiruošiant ir įvykdant) teko atlikti  likviduojant Lietuvos prezidentą. Gal kada nors slaptieji bolševikų archyvai atskleis tą tiesą? Reikia manyti, kad sovietų vykdytojai (jeigu tai jie) gerai įvertino tuo metu susiklosčiusią padėtį tarp JAV lietuvių – susipriešinimą, kurio viena priežastis ir buvo prezidentas A. Smetona. Jie galėjo savo planuose numatyti, kad kaltę už padegimą A. Smetonos gerbėjai  suvers prezidento kritikams iš tų pačių JAV lietuvių tarpo. Tačiau tokių nuotaikų nepastebime ne tik to meto spaudoje, JAV lietuvių pasisakymuose, bet ir mokslininkų darbuose“, – konstatuoja VDU profesorius.

A. Smetona buvo pašarvotas sausio 13 d. Šv. Jono katedroje Klivlende. Vietos vyskupas asmeniškai aukojo Šv. Mišias. Prezidentas buvo palaidotas Kalvarijos kapinėse, kiek vėliau jo palaikai perkelti į Nolvudo (Knollwood) mauzoliejų, į paskirtą kriptą 437-D, tikintis juos perkelti į Lietuvą, kai ji taps laisva. Deja, iki šiol prezidento palaikai ilsisi ne gimtojoje žemėje. Kiek yra žinoma, bandoma tartis su A. Smetonos palikuonimis ir artimaisiais, bet kol kas rezultatų nėra.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis