Operos solistas Vaidas Vyšniauskas: „Tikėjimas mūsų gyvenimą padaro dievišką“

ŠaltinisLAIKMETIS

Vaidas Vyšniauskas yra žinomas šalies operos dainininkas, koncertavęs žymiausiose pasaulio scenose. Kita mažiau žinoma jo asmenybės pusė – jis yra „Naujosios kartos“ bažnyčios pastorius. Kaip ir daugelis garsių šalies scenos žmonių, šiuo metu V. Vyšniauskas negali vykdyti aktyvios meninės veiklos. Kalbėjomės su dainininku apie jo tikėjimo kelionę, šeimą, persirgtą ligą. Pateikiame Tomo Vilucko interviu su Vaidu Vyšniausku.

Esate meno pasaulio įžymybė, koncertuojantis ne vienoje garsioje scenoje, ypač turėtume paminėti Niujorko Metropoliteno operą. Tačiau niekada neslepiate savo tikėjimo, krikščioniškų pažiūrų. Ką Jums reiškia tikėjimas?

Nuo tos dienos, kai tapau sąmoningai tikintis krikščionis, aš taip įvardiju – man tikėjimas reiškia daug ką. Turiu omenyje, esu sąmoningai tikintis krikščionis, nes šiaip žmonės dažniausiai tiki nuo pat vaikystės. Aš taip pat buvau „privestas prie“ Pirmosios Komunijos, priėmiau pirmuosius sakramentus. Ir paskui atsitiko toks dalykas, kad turėjau galimybę sąmoningai ir aiškiai pasakyti Kristui – ateik į mano gyvenimą, tapk mano Viešpačiu, gelbėtoju. Jėzus sako: aš stoviu prie tavo durų slenksčio, prie mūsų širdies durų slenksčio ir kiekvieno mūsų aplankymo diena skirtinga, pas kažką – vaikystėje, pas kažką – paauglystėje, ir taip toliau. Lygiai prieš dvidešimt devynerius metus aš sąmoningai pasakiau Dievui „taip“ – aš priimu Tavo siūlomą atleidimą. Tuomet daug dalykų pasikeitė, ir, aišku, keičiasi iki šios dienos. Dievo žodis sako, kad be tikėjimo Dievui įtikti neįmanoma. Kas artinasi prie Dievo, privalo tikėti, kad Jis atlygina kiekvienam, kuris tiki.

Kaip tikėjimas pasireiškė konkrečiai Jūsų gyvenime, kokius jis atnešė vaisius?

Mes gyvename paprastą gyvenimą, einame į darbą, grįžtame, pakeliui užsukame į parduotuvę, nusiperkame maisto, pavalgome ir vėl nuvažiuojame į darbą. Jei mes visus šiuos veiksmus galime daryti be tikėjimo, tai kam mums jis reikalingas? Tikėjimas mūsų gyvenime nėra priedas ar hobis. Tikėjimas yra panašus į važiavimą automobiliu. Mes juo galime įveikti žymiai didesnį atstumą, važiuoti daug greičiau, nei pėsčiomis tą padarytume. Tikėjimas paverčia mūsų gyvenimą antgamtiniu. Dar tiksliau, tikėjimas prideda tai, ko mes be jo tikrai nepasiektume. Dievas labai aiškiai sako, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Jis yra tikras stebuklas.

Pavyzdžiui, didžiausias komplimentas mano gyvenime buvo, kai operos teatro techninis direktorius išeidamas į pensiją, pasakė: „Nors esu netikintis žmogus, mačiau vieną stebuklą savo gyvenime. Paklausiau jo, na, ir koks tai stebuklas? Sako, tu tas stebuklas. Nes kai atėjai į teatrą, kai dar buvai studentas, repetavai teatre, ir buvo pirmieji tavo metai, aš sakiau sau – ne, iš šito vyro nieko neišeis. Bet kas dabar vyksta, tai yra kažkas nepaaiškinama, ir todėl aš tai vadinu stebuklu.“ Ir todėl tai buvo didelis komplimentas, kažkas labai reikšmingo.

Taip pat daugelis mano kolegų, kurie nusimano apie operinį dainavimą, dar prieš kokį penkiolika metų, jeigu aš būčiau jiems pasakęs, kad dainuosiu pagrindinius vaidmenis, kokius dabar dainuoju, būtų leipę juokais. Jei būčiau sakęs, kad dainuosiu pagrindinius vaidmenis didžiausiuose pasaulio teatruose, gal kas nors būtų anksčiau laiko iškeliavęs į dangų. (Juokiasi.) Tikėjimas padaro mūsų žemišką gyvenimą dievišku. Štai kas yra tikėjimas.

Esate garsus žmogus, ar šlovė, karjera netrukdo tikėjimui ir atvirkščiai?

Yra toks geras posakis. Mano tėvukas kartais juokaudamas sakydavo: „Jeigu gėrimas trukdo darbui, tai reikia mesti darbą.“ (Juokiasi.) Tikėjimas užtikrina mano sielos išgelbėjimą. Jėzus sako, kad tikėjimo tikslas yra mūsų sielos išgelbėjimas, todėl jis jokiais būdais negali trukdyti mūsų karjerai. O jeigu trukdo, vadinasi, mūsų karjera yra neteisinga. Sakoma, kad tikėjimas kartais gali būti nepatogus. Kiekvienas nešame savo kryžių ir jis gali būti nepatogus. Kartais būna situacijų, kai žmonės pašaipiai žiūri į tikinčiuosius, tuomet jaučiamės nejaukiai. Taip yra todėl, kad esame dvasiškai silpni ir nutolę nuo Dievo. Karaliaus Dovydo psalmėje sakoma: ,,Aš jau pradėjau pavydėti nedorėliams, kol neatėjau į tavo šventyklą. Tik įėjęs aš pamačiau tavo grožį, Viešpatie.“ Kitur jis sako: „Tavo namuose viena diena yra geriau negu tūkstantis metų karaliaus rūmuose.“

Tikėjimas man netrukdo. Gyvendamas įgyji išminties. Kai atsiverčiau ir tapau sąmoningu krikščionimi, buvau labai karštas, emocionalus, man reikėjo visus „atvertinėti“ į savo tikėjimą. Ir suprantama, aš tai dariau kartais labai drastiškai. Aš tyčia prieidavau drąsiai prie žmonių ir sakydavau: „Klausyk, gal tu nori su manimi pasimelsti?“ Tai buvo 1990-ųjų pradžia. Norinčių pasimelsti būdavo pakankamai. Ir aš su žmonėmis melsdavausi tiesiog gatvėje. Nenorėjau kažko apgauti, mane įkvėpė noras žmogui padėti. Tuomet buvo labai daug stebuklų ir liudijimų.

Vaidas Vyšniauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Esate pastorius, kaip pavyksta suderinti operos solisto darbą su pastoriaus tarnyste? Kaip pavyksta rasti dermę tarp tų dviejų, atrodytų, tokių skirtingų pašaukimų?

Sutinku. Jie yra absoliučiai skirtingi. Nesu girdėjęs, kad kažkas būtų operos solistas ir pastorius. Gal ir nuskambės labai juokingai, bet aš tikrai pamenu, kai buvo mano pirmieji tikėjimo metai, meldžiausi tokia malda: ,,Viešpatie, aš sutinku viską daryti gyvenime, tik niekada nenoriu būti pastoriumi.“ Vėliau įvyko visko mano gyvenime, kol 2002 metais mane paliko pirma žmona. Draugavau su viena žymia dainininke. Ir staiga mano gyvenime atsirado Gintas Abarius, kuris tuo metu atvažiavo į Lietuvą. Ir jis paminėjo, kad būtų gerai nuvažiuoti į Rygos konferenciją, kurią vedė Aleksiejus Lediajevas, Rygos „Naujosios kartos“ bažnyčios pastorius. Ir mes ten nuvažiavome. Per konferenciją man kažkas pasakė, kad reiktų pasimokyti Biblijos mokykloje.

Tada įvyko antras dainavimo ir gyvenimo startas. Sudalyvavau naujame muzikiniame projekte, vedžiau Liną. Pradėjau vadovauti namų maldos grupei, kuri išaugo iki 20–25 žmonių. Taip po truputį gimė „Naujosios kartos“ bažnyčia Lietuvoje. Mes vis meldėmės, kad Dievas mums duotų pastorių. Aš buvau lyderis, organizavau susirinkimus, rodžiau iniciatyvą, vežiau žmones į Rygą. Visais įmanomais būdais tarnaudavau. Kai mes šventėme antrą bažnyčios gimtadienį, tarp svečių buvo vienas iš JAV, kuris pradėjo pranašauti ir pasakė man: „Tu esi šios bažnyčios pastorius.“ Vėliau šią pranašystę patvirtino A. Lediajevas, Mano širdyje vyko svarstymai, ir kiekvieną kartą aš vis tikrinausi klausdamas: „Viešpatie, kam man to reikia?“ Ir kiekvieną kartą savo širdyje suprasdavau, kad tai yra nuo Dievo. Dabar jau aštuoniolika metų kaip tarnauju. Noriu pasakyti, kad per Dievo malonę aš derinau visą karjerą ir pastorystę. Mano žmona yra puiki mano pagalbininkė, taip pat ji – puikus, dvasingas žmogus, socialinių mokslų daktarė. Mes meldžiamės kartu, ji studijuoja Bibliją, teologiją. Kai pradėjau kilti karjeros laiptais, supratau, kad aš tikrai negalėsiu toliau taip vadovauti, kaip anksčiau. Kadangi mūsų vaikučiai paaugo, kai išvažiuodavau į užsienį, tada ji daugiau dėmesio skirdavo bendruomenei.

Jums labai svarbi šeima, kiek suprantu, turi didelę reikšmę kaip dainininkui. Koks jos vaidmuo jūsų gyvenime?

Pagrindinis. Šeima yra mano platforma, bazė, man šeima yra viskas. Ir suprantama, aš labai dėkingas savo žmonai už tarnystę ir karjerą. Lina iš tikrųjų yra labai didelė palaikytoja nuo pat pirmų dienų. Lina už mane melsdavosi, man nuolat kartodavo, kad būsiu geriausias, kad seksis ir eisiu į priekį. 2003–2004 metais aš buvau „Ponas niekas“. Jokio darbo Lietuvoje neturėjau. Žinoma, veiklos visuomet turėdavau, niekados negalėdavau nusėdėti be darbo. Bet mano darbas buvo nulinis, žemas startas. Dėl to lemtingas buvo mano apsisprendimas mokytis Biblijos mokykloje Rygoje, prisėsti prie Viešpaties kojų, pasiklausyti, gal kažką praleidau, gal kažko neišgirdau, gal kažką reikia pasikartoti.

Vaidas Vyšniauskas su žmona Lina / Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų šeima vasarą patyrė didelį išbandymą. Klastingas koronavirusas palietė ir jus, ir jūsų šeimą. Kaip pavyko išsikapstyti iš šio išbandymo. Ar jis buvo didelis?

Suprantama, kad pats karantinas yra išbandymas. Mūsų bendruomenėje nėra taip, kad kažkas gauna tarnavimo atlygį. Viskas vyksta per Dievo malonę. Be to, šiuo metu nedirbu. Suprantama, kad yra valstybinė kompensacija – 260 eurų. Toks yra pirmas išbandymas per šį laikotarpį. Paprasčiausiai mes galime įsitikinti, koks Viešpats yra maloningas ir kaip vis dėlto Jis rūpinasi, ir mes net negalime pasakyti kaip. Bet kažkaip išgyvenam šitą laiką.

Išbandymai yra galimybė pasireikšti mūsų tikėjimui.

Na, o liga atėjo netikėtai. Mes apsikrėtėme savo muzikinėje aplinkoje: repetavome, kartu dainavome ir atsekti neįmanoma. Pradžioje buvome namuose, bet paskui, kai prasidėjo komplikacijos, buvome priversti važiuoti į ligoninę. Pirma aš, paskui Linutė. Galiausiai mane paguldė į reanimaciją. Ligoninėje pragulėjau keturias savaites. Dvi reanimacijoje ir dvi stacionare. Lina buvo ligoninėje apie 10 dienų. Aš buvau sunkios būklės, prie intubavimo ribos. Bet ačiū Dievui, to išvengiau. Kai persirgau, jaučiau didelę ramybę. Didžiausią įspūdį paliko daktaro žodžiai: ,,Vaikeli, mes kovojame už tavo gyvybę.“ Ir man tai tiesiai sakydavo, bet aš jaučiau vidinę ramybę ir pasitikėjimą Dievu. Tuo metu pasikeitė požiūris į save, atėjo tam tikri supratimai.

Iki tol galvojau, kad turiu didelę mirties baimę. Tačiau tos dienos reanimacijoje, ypač, kai buvau kritinės būklės, parodė, ką reiškia Dievo malonė. Ir aš supratau, kad kokioje mes bebūtume situacijoje, ligos ar mirties akivaizdoje, Dievas mūsų niekados nepalieka, neapleidžia. Nebuvo jokios desperacijos. Aš ramiai sakiau: „Viešpatie, jeigu tu nori, aš dar gyvensiu.“ Paprasčiausiai mano tikėjimo malda buvo tokia. Dėkoju Dievui už šitą patirtį. Supratau, kad reikėjo kažką permąstyti, padaryti tam tikras išvadas. Tai buvo geras laikas pažiūrėti, kas tave supa, kas yra kas. Kai feisbuko paskyroje parašiau, kad aš ir mano šeima susirgome, o mūsų vaikai izoliacijoje, paprašiau paremti mus, nes liko nemokėta už namą ir taip toliau, pamačiau, kas yra kas iš tikrųjų. Tuos, kurie tave myli. Pamačiau, kad yra šaunus būrys draugų ir artimųjų. Tie, kurie palaikė tiek malda, tiek savo aukomis. Pasveikęs septynis kartus daviau plazmą kaip donoras. Vasario 16 d. važiuosiu duoti aštuntą kartą. (Juokiasi.) Mano labai stiprūs antikūnai.

Karantinas daug kam yra išbandymas. Į ką, Jūsų nuomone, žmonės galėtų atkreipti dėmesį per karantiną?

Mes su žmona dabar reguliariai einame pasivaikščioti. Per vieną pasivaikščiojimą aš suvokiau, kad augalas arba sėkla pati savyje turi gyvybę. Ji auga į tą pusę, kur leidžia jai galimybės. Jeigu mes esame pilni gyvybės, pilni idėjų, tai mes žinosime, kaip jas išreikšti. Dievo žodis sako, kad mes pažintume, koks yra Dievo meilės gylis ir plotis, aukštis ir dydis. Kai mes esame karantino užspausti ir mūsų veikla yra apribota, natūralu, kad sveikos sielos reakcija yra daryti tai, ką gali tavo ranka šiandien daryti. Pavyzdžiui, aš mankštinuosi namuose ir, tarp kitko, mankštinuosi dabar daugiau namuose nei anksčiau, ne karantino laikotarpiu. Mes suintensyviname mūsų maldos gyvenimą ir daug dalykų išnaudojame būdami karantine. Didžiausias karantino iššūkis žmonėms yra psichologinis, nes labai daug kas patiria depresiją, yra sugniuždyti ir jaučiasi labai blogai. Bet tai parodo, kiek mumyse yra vilties ir tikėjimo. Tai yra didžiausias iššūkis. Apaštalas Paulius sako, kad Dievo žodis yra nesurakinamas. Jis tada rašė iš kalėjimo. Šitame žodyje yra labai didelis apreiškimas. Bet mes turime suprasti, kad nors ir Dievo gyvybė būtų apribota kažkokių fizinių aplinkybių, bet pati iš savęs ji netampa menkesnė arba mažiau svarbesnė.

Tikėjimas ir reikalingas būtent per krizę. Pavyzdžiui, jis yra kaip automobilio varomieji ratai, kurie parodo savo galingumą susidūrę su kliūtimis. Išbandymai yra galimybė pasireikšti mūsų tikėjimui. Nors mūsų bendravimas su bendruomene, mūsų susirinkimai yra apriboti, bet jie itin glaudūs kaip niekad anksčiau. Mes daugiau bendraujame. Karjeros srityje aš jau gavau du puikius patvirtintus kontraktus dideliuose pasauliniuose teatruose, ne blogesnėse vietose, nei kur iki tol esu dainavęs. Pavyzdžiui, tokia smulkmena, kad numečiau dvylika kilogramų. Dievas sako, kad viskas išeina į gerą tiems, kurie myli Viešpatį. Vadinasi, netgi karantinas išeina į gerą.

Ačiū už pokalbį!

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

1 KOMENTARAS

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis