Sekmadienio vidudienio susitikime popiežius Pranciškus komentavo dramatišką ir liūdnai pasibaigusį Jėzaus palyginimą apie žemės sklypo savininką, kuris užveisė ir užaugino gražų vynuogyną, o kai išvyko į kitą kraštą, patikėjo jį keliems nuomininkams (žr. Mt 21, 33–43). Derliaus nuėmimo metu atsiuntė tarnus paimti jo dalies, bet nuomininkai vieną žiauriai primušė, kitus užmušė. O galiausiai nužudė ir šeimininko sūnų. Kodėl taip atsitiko?
Skaitome, jog šeimininkas viską daro gerai, su meile: pats dirba, sodina vynuogyną, aptveria jį, įrengia spaustuvą, pastato sargybos bokštą (žr. 33 eil.). Po to savo vertingą nuosavybę jis sąžiningomis sąlygomis atiduoda nuomininkams žemdirbiams, kad vynuogynas būtų gerai prižiūrimas ir duotų vaisių. Visa tai matant atrodo, kad derliaus nuėmimas turėjo baigtis pakiliai ir gerai, pasidaliję derlių visi galėjo likti patenkinti.
Tačiau į vynininkų mintis įsisuko nedėkingumas ir godumas: „nesame šeimininkui nieko skolingi. Mūsų darbo dėka gautas derlius yra tik mūsų. Niekam neturime atsiskaityti“. O tai yra netiesa: jie turėtų jausti dėkingumą už tai, ką gavo ir kaip su jais buvo elgiamasi. Tačiau nedėkingumas maitina godumą ir juose atsirado bei palengva pradėjo stiprėti sukilimo jausmas, kuris iškraipė pasaulio suvokimą. Jie pradėjo manyti, kad ne jie, bet darbo jiems davęs šeimininkas yra jiems skolingas. O kai pamato šeimininko sūnų, net pareiškia: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir pasiimsime jo palikimą!“
Šiuo palyginimu, pasak popiežiaus Pranciškaus, Jėzus mums primena, kas atsitinka, kai žmogus apgauna save, kad jis pats viską pasidarė, ir pamiršta dėkingumą, pamiršta pamatinę gyvenimo tikrovę: kad gėris ateina iš Dievo malonės, jo veltui duodamos dovanos. Kai žmogus tai pamiršta, jis savo situaciją ir savo ribas išgyvena nebe su džiaugsmu, kad yra mylimas ir išgelbėtas, bet su liūdna saviapgaule, kad jam nebereikia nei meilės, nei išgelbėjimo.
Žmogus nustoja leisti sau būti mylimas ir tampa savo godumo, poreikio turėti kažką daugiau už kitus, noro būti aukščiau už kitus kaliniu. Iš čia kyla tiek daug nepasitenkinimo ir kaltinimų, tiek daug nesusipratimų ir pavydo. O tada, vedamas apmaudo, žmogus gali patekti į smurto sūkurį.
Žmogus nustoja leisti sau būti mylimas ir tampa savo godumo, poreikio turėti kažką daugiau už kitus, noro būti aukščiau už kitus kaliniu.
„Taip, brangūs broliai ir seserys, nedėkingumas gimdo smurtą, o paprastas „Ačiū“ gali sugrąžinti taiką!“, – pažymėjo Pranciškus.
Tad paklauskime savęs, kvietė jis: ar suprantu, kad gavau gyvenimą ir tikėjimą kaip dovaną ir kad aš pats, aš pati esu dovana? Ar tikiu, kad viskas prasideda nuo Viešpaties malonės? Ar suprantu, kad esu jos gavėjas be nuopelnų, neatlygintinai mylimas ir išgelbėtas? O svarbiausia, ar, atsakydamas į malonę, moku pasakyti „Ačiū“? Žmogiško sugyvenimo paslaptį, pridūrė popiežius, galima apibūdinti trimis mažais žodžiais – „ačiū, atleisk, ar galiu?“ Ar mokame juos ištarti gyvenime? „Ačiū“ yra nedidelis žodis, kurio kasdien laukia Dievas ir mūsų broliai bei seserys. Paklauskime savęs, ar šis mažas žodis „Ačiū“ skamba mūsų gyvenime.
Tegul Marija, kurios siela šlovina Viešpatį, padeda mums dėkingumą padaryti šviesuliu, kasdien pakylančiu iš mūsų širdžių.
