Sekmadienio vidudienio maldos susitikime Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus komentavo išraiškingą dienos Evangelijos epizodą: tarp gilių ežero vandenų sutemose vėjo blaškomą išgąsdintų mokinių valtį ir vandens paviršiumi atėjusį bei juos nuraminusį Jėzų (žr. Mt 14, 22–33). Kaip suprasti šį epizodą?
Galbūt kaip nelauktai pavojuje atsidūrusių mokinių išgelbėjimą? Bet juk pažymima, kad pats Jėzus „prispyrė“ juos lipti į valtį, išplaukti, tarsi užprogramuodamas situaciją? Kaip savosios didybės ir galios parodymą? Bet taip elgtis Jėzui nebuvo būdinga.
Ėjimas vandens paviršiumi turi prasmę, kuri nėra iš karto akivaizdi. Tuo metu buvo manoma, kad didelių vandens telkinių gelmės yra piktų ir žmogui nepavaldžių jėgų buveinė. Audros sujudintos vandenų gelmės buvo chaoso simbolis, primenantis pragaro tamsą.
Tad tamsoje į audrą patekę mokiniai bijojo ne vien nuskęsti, bet ir būti praryti blogio. Būtent tokiu momentu Jėzus ateina vandenų paviršiumi, virš blogio jėgų ir sako savo mokiniams: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite“.
Štai ženklo prasmė: Jėzus sutramdo mus bauginančias ir mums nepavaldžias blogas jėgas, tarsi žada, kad šie mūsų priešai bus parblokšti ir prie mūsų kojų. Tačiau, pabrėžė popiežius Pranciškus, šie priešai nėra kiti žmonės – tai mirtis, nuodėmė, velnias. Šiuos priešus Viešpats pamina savo kojomis dėl mūsų.
Kristus šiandien kiekvienam iš mūsų kartoja: „Drąsos, tai aš, nebijokite!“. Drąsos, nes aš esu čia, nes jūs nebesate vieni audringuose gyvenimo vandenyse.
Kristus šiandien kiekvienam iš mūsų kartoja: „Drąsos, tai aš, nebijokite!“. Drąsos, nes aš esu čia, nes jūs nebesate vieni audringuose gyvenimo vandenyse.
Tad ką daryti, kai atsiduriame atviruose vandenyse ir esame mėtomi priešinga kryptimi pučiančių vėjų? Ką daryti, kai išsigąstame, kai aplink tik tamsa, kai jaučiamės pasimetę? Evangelijos skaitinyje, pažymi popiežius, matome, ką daro mokiniai – jie šaukiasi Jėzaus, o po to jį priima.
Skaitome, kaip Petras, pats žengęs keletą žingsnių vandeniu link Jėzaus, išsigąsta, prasmenga vandenyje ir sušunka – „Viešpatie, išgelbėk mane!“ Tai graži malda, išreiškianti tikrumą, jog Viešpats gali mus išgelbėti, įveikti blogį ir mūsų baimes. Kartokime šią maldą, ypač gyvenimo audrose – „Viešpatie, išgelbėk mane!“
Po to mokiniai priima Jėzų savo valtyje. Vos tik Viešpats įlipo į ją, vėjas nurimo. Jėzus žino, kad mūsų gyvenimo valtis ir Bažnyčios laivelis dažnai susiduria su priešingu vėju ar neramiais vandenimis. Jis nepadeda mums išvengti plaukimo vargo, priešingai, kaip sako Evangelija, spiria savuosius lipti į valtį ir išplaukti. Jis kviečia priimti sunkumus, kad jie taptų išgelbėjimo vietomis ir galimybe susitikti su juo. Tamsiais momentais, kaip tą naktį ežere, jis ateina pas mūsų, prašydamas priimti į savo tarpą.
Taigi paklauskime savęs, kvietė popiežius Pranciškus: kaip elgiuosi, kai bijau? Ar einu vienas, pasikliaudamas vien savo jėgomis, ar šaukiuosi Viešpaties? Koks mano tikėjimas? Ar tikiu, kad Kristus stipresnis už priešiškas bangas ir nepalankius vėjus? Ir svarbiausia: ar noriu jį priimti ir plaukti kartu? Ar atlaisvinu jam vietą gyvenimo valtyje, ar patikiu jam valties vairą? Marija, jūros žvaigžde, padėk mums siekti Jėzaus šviesos tamsiose kryžkelėse, meldė popiežius.
