Sniegu nuklota Šiluva gruodžio 13-ąją pasitiko mažųjų Marijos atlaidų dalyvius, nepabūgusius žiemos vargo, o už tai apdovanotus ypatingo, nežemiško grožio Šiluvos apylinkėse pajauta.
Ištikimiesiems Šiluvos mylėtojams Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas šią speiguotą dieną skyrė ypatingus padėkos žodžius, kad Viešpats laimintų jų kelius.
Visiškai besiartinančio Jėzaus Gimimo laukimo nuotaika šiandien sualsavusi Šiluva ir per transliacijas (interneto, radijo) šiuo adventiniu metu visai Lietuvai, likusiems namuose, darbuose siuntė vilties, taikos, ramybės žinią.
Pasidalinta adventinio vyskupų laiško žinia
Prieš pagrindines pamaldas Šiluvos bazilikoje sakytoje katechezėje šį kartą norėta pasidalyti ir plačiau paskleisti Lietuvos vyskupų adventinį laišką, kurį jie paskelbė švenčiant Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą.
Laišką komentavęs diakonas Darius Chmieliauskas atkreipė dėmesį į paantraštę – Jo vardas – Ramybės Kunigaikštis (plg. Iz 9, 5). Tai pranašo Izaijo žinia savo tautai, kenčiančiai visokias negandas. Pranašas Izaijas ją drąsina, kalbėdamas, jog su Dievu, ne vien savo pastangomis, ne vien šio pasaulio ginklais pasiekiamas išsivadavimas. Tik kovodami su Dievu, būsime tikri, kad kovojame gerą kovą.
Diakonas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyskupai savo laiške irgi kalba apie didelių išbandymų metą Europai ir visam pasauliui, apie įsiplieskusį karą Ukrainoje ir mus kankinantį vidinį prieštaravimą: trokštame taikos ir ramybės, tačiau to siekiame leisdamiesi į karą. Ganytojai čia iškelia giliausią šio vidinio suskilimo priežastį – nepagarbą Kūrėjui ir jo iškiliausiam kūriniui – žmogui.
„Artėjančios Kalėdos vis naujai kviečia mus protu ir širdimi atminti Viešpaties dovanojamą žinią – „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn. 3, 16)“, – citavo diakonas šio laiško esminę mintį, kuri, jo žodžiais, ir yra „apie Kalėdas“. Tai Dievo atsakas – savo Gelbėtojo atsiuntimas į baisiausią pasaulio ir žmogaus vargą, į jo karą su visais aplinkui ir su savimi.
„Nuostabus ganytojų žodis – jie mato viltį“, – džiugiai sakė diakonas, atkreipdamas dėmesį, jog laiške kalbama apie solidarumą, pagalbą, plg. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Diakono mintimi, laiškas skatina gerbti kitokį, mylėti žmogų Kristaus meile, nes patys tam nesame pajėgūs. Nepasiduoti nė mažiausių karų užuomazgoms mūsų aplinkoje ir taip prisidėti prie taikos. Būti nuosekliais gyvybės gynėjais. Nepasiduoti nevilčiai, nes „neturim kitos išeities, kaip tik nešti pasauliui žinią apie Ramybės Kunigaikštį“.
Drąsinta priimti tikėjimo slėpinius atvira širdimi
Eucharistijos liturgijai vidudienį Šiluvos bazilikoje vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, ją koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, Jonavos dekanato, kuris tądien rengė patarnavimus piligrimams, dekanas kunigas Virginijus Birjotas, kiti kunigai.
Patarnavo ir Evangeliją skelbė diakonas Darius Chmieliauskas. Giedojo Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos choras, vadovaujamas Egidijaus Obrikio.
Homiliją pasakęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas atkreipė dėmesį, jog šiuo prieškalėdiniu metu, kai vyrauja prieblanda, kai laukiame šviesos, suvokiame, jog Dievas mums vis dėlto yra slėpinys, kuris atsiveria savo laiku ir savo būdu.
Esame kviečiami šiuo metu įsimąstyti į Mergelės Marijos padėtį. Ji tuo metu nešiojosi po Viešpaties slėpinį, tačiau jau netrukus jai reikėjo leistis į kelią dėl gyventojų surašymo, teko patirti ir nežinios, kaip išsiskleis Viešpaties veikimas.
„Niekas man Dievo neįrodė, neparodė“, – kai kada žmogus pasako, tačiau čia, arkivyskupo mintimi, kalba „supaprastinta versija“, protas, turintis puikybės.
„Nebijok, Marija, – tai skiriama ir mums“, – sakė arkivyskupas, padrąsindamas, jog neturime gąsdintis ir krūpčioti nuo savo tikėjimo prieblandų ir tamsumų, bet semtis šviesos savo kelionei. Dievo slėpinius turime priimti plačia ir nuolankia širdimi, atsiliepti taip, kad atsiliepė Mergelė Marija.
Tam ir skirtas šis advento laikas. Ir išbandymuose, ir tamsoje gali išryškėti neįtikėtinos tikėjimo galios. Ir išbandymai vis dėlto baigiasi Kalėdomis, kai girdime nuostabų dangaus kareivijų šūksnį: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms.“
Arkivyskupas K. Kėvalas šia proga prisiminė savo bičiulio, kunigo profesoriaus Jono Juraičio mintis, kurios buvo išspausdintos 1968 metų gruodžio 6-ąją Šveicarijos laikraštyje.
„Mus supantis pasaulis nėra ryškioje šviesoje. Moksliniai tyrimai nepadaro pasaulio šviesesnio, o tik galingesnį. Bet galybė gyvuoja tamsoje. Mes, žmonės, taip pat esam prieblandos būtybės, mes nežinome nei apie savo pradžią, nei apie savo pabaigą. mes žinome tik apie save. Tai labai tamsios žinios. Mes priklausomi nuo nuojautų ir atvėrimų. Mums belieka tik viltingas laukimas”, – buvo rašoma laiške.
„Adventas, šis tamsus ir, deja, toks neramus metas prieš Kalėdas, yra viltingo laukimo simbolis. Tai pelėdiškas laukimas, gilioje prieblandoje. Reikia stengtis rūpestingai įžvelgti tamsoje šviesą“, – be kita, rašė tada kunigas J. Juraitis, kalbėdamas apie žmogaus neišmanymo naktį, kuriai Dievas davė savo šviesą – Kristų Viešpatį.
