Viena didžiausių šiuolaikinių Vakarų problemų – tai racionalumo tapatinimas su pragmatizmu, o šio – su materializmu ir cinizmu. Pasekmės – dvejopos. Viena vertus tai skatina idealų siekiančius žmones ieškoti jų iracionalioje emocijų srityje: juk protas – ciniškas. Iš kitos pusės tai suteikia progų cinikams laikyti save išskirtinai racionaliais, o bet kuriam idealais tikinčiam žmogui priskirti jausminius motyvus.
Pirmoji problemos pusė – tai argumento atsisakymas. Jausmai visuomet subjektyvūs. Juose nėra objektyviai argumentuotos tiesos, nėra kategorijų „teisinga-klaidinga“, yra tik „noriu-nenoriu“ ir „malonu-nemalonu“.
Būtent jausmai, o ne protas, uždaro žmogų siaurame ir sekliame savojo ego burbule. O kai tiesos, doros, gėrio ieškoma būtent jausmų srityje, tai reiškia tik šių trijų kategorijų mirtį.
Antroji problemos pusė apginkluoja įsivaizduojama viršenybe tuos, kurie apskritai atmeta tiesos, doros ir gėrio kategorijas. Jeigu jos – tiktai jausminės, ergo – subjektyvios, tuomet serijinis žudikas ir prievartautojas – tiek pat teisus, kiek už savo artimą, bendruomenę ar šalį besiaukojantis didvyris. Pirmoji čia pateikta prielaida įkūnija postmodernų maištą prieš protą, antroji – blogiausius užsilikusios modernybės elementus.
Ši problema nėra tik teorinė. Ji turi didžiulių praktinių pasekmių. Kultūriniame, socialiniame, pagaliau – politiniame gyvenime. Dvi sritys, kuriose akivaizdžiausiai reiškiasi tiesos atsiejimas nuo racionalaus mąstymo, tai lytis ir rasė.
Lytis dekonstruktorių ideologijoje – pasirenkama, o štai lytinė orientacija, kažkodėl, ne. Rasiniai skirtumai – tik žalingas prietaras, bet reikia ginti skriaudžiamas rases nuo diskriminacijos. Pagaliau, visų rasių žmonės – lygūs, bet juodosios ir geltonosios rasės žmonės – lygesni už baltuosius.
Lygesnių už lygius koncepcija nėra kokia nors kairiosios minties deviacija, tai – būtinas jos reiškimosi būdas, išplaukiantis iš pačios jos esmės. Dešinieji šiuo požiūriu taip pat nėra šventi, bet jie bent garbingai pripažįsta, kad visi žmonės – skirtingi.
Vieni skirtumai – horizontalūs: vienos tautos arba rasės žmonės nėra savaime geresni ar blogesni už kitos rasės ar tautos atstovus, kiti skirtumai – vertikalūs. Tai – skirtumai tarp mąstančio ir nemąstančio, dirbančio ir nedirbančio, doro ir amoralaus.
Kairieji gi viena teigia, o kita daro. Teoriškai skelbdami visų žmonių lygybę jie vienus iškelia virš kitų. Garbingesni iš jų tiesiai sako, kad vakar žemintos žmonių grupės turi būti iškeltos virš tų grupių, kurios vakar dominavo, kad šis naujas disbalansas ilgainiui atkurtų dešiniųjų pažeistą pusiausvyrą.
Klastingesni arba nuoširdžiai tikintys savo teisumu, bet stokojantys nuoseklumo, atmeta šią problemą apskritai: jie neigia, kad vienus žmonės iškelia virš kitų, nors tai daro.
Tokie loginiai prieštaravimai kyla ne iš ko kito, kaip iš susipykimo su protu, tiksliau – grynuoju, tiesos ieškančiu protu. Paliekamas tiktai praktinis, instrumentinis protas. Toks protas tėra įrankis, tarnaujantis… Kam? Ogi jausmams, dažnai – ir primityviausiems, vulgariausiems iš jų, kurie kartais išskiriami į atskirą kategoriją ir vadinami instinktais.
Iš proto erdvės išgyvendinus objektyvios tiesos idealą jam paliekama tarnauti godumui, puikybei, gašlumui ir kitoms iš instinktų prioriteto kylančioms ydoms. O pirmiausiai – visų ydų ydai ir priežasčiai – savanaudiškumui. Instrumentiškai racionalus žmogus – tai savanaudis. Beje, žvelgiantis iš aukšto į idealistus-altruistus, kaip iracionalius, kvailus žmones. Priskirdami jausminius motyvus idealistams cinikai dažnai ir nuoširdžiai nepastebi, kad jausmams tarnauja patys.
Kritiškesnis skaitytojas nustebs, kad jausmai pirmiausiai siejami su ydomis, gal net pasipiktins ir primins, kad su jausmais galima sieti ir dorybes ar bent vertybes – meilę, pagarbą, atjautą. Iš tiesų gi meilė gali apimti jausmus, bet tauriausia prasme ji yra daugiau, nei jausmas.
Tai, pirmiausiai, valios aktas, ir optimaliu atveju jis kyla iš visiškai racionalaus suvokimo, kad meilės objektas yra objektyviai vertingas. O pagarba ir atjauta, nors pastaroji sąvoka mūsų kalboje atspindi klaidingą sąsają su jausmais, yra meilės atmainos ar bent – koreliatai.
Jei meilė gyvena tik jausmų lygmenyje, tai ji tęsiasi tik tol, kol atitinka norą ir teikia malonumą. Užtenka prisiminti vieno liberalu save vadinančio kairiojo mero argumentą skirtis su žmona: mūsų santuoka liovėsi mane džiuginti.
Tai – nuosekli, instrumentinė, savanaudžio logika. O jei meilė – savanaudiška, ji apskritai nėra meilė. Nėra nieko, kas labiau prieštarautų meilei, už savanaudiškumą, nes meilė – tai grynas ir gyvas atsidavimas.
Jei meilė gyvena tik jausmų lygmenyje, tai ji tęsiasi tik tol, kol atitinka norą ir teikia malonumą.
Neverta ginčytis, kad geram žmogui gali būti malonu daryti gera. Bet tikrasis gėris daromas ir tada, kai jis visiškai nėra malonus. Vargu, ar Jėzus Kristus, atpirkdamas žmonijos nuodėmes, arba lietuvis partizanas, eidamas į tikrą mirtį už savo Tautą ir Tėvynę, tuo mėgavosi.
Plačiai žinoma, bet nuo to ne mažiau logiška iliustracija, kuo meilė skiriasi nuo jausminės aistros: jei myli gėlę – laistai ir kitaip puoselėji ją, o jeigu ji tau tik patinka – nusiskini ir pasisavini ją.
Meilė ir savinimasis – priešybės. Ne paslaptis, jog tiek sutuoktinių, tiek tėvų ir vaikų, tiek lyderio ir tautos, net tautų tarpusavio santykiuose meile dažnai vadinamas savinimasis. Aš geriau žinau, ko reikia kitam, aš tai sprendžiu už jį patį, o jeigu jis priešinasi – baudžiu. Kraštutiniu atveju – sunaikinu jį, kaip dabar Rusija siekia sunaikinti kadaise brolišką Ukrainą, kuri, Rusijos požiūriu, išdavė brolišką dviejų tautų draugystę.
Tikra meilė elgiasi visiškai priešingai. Neieško naudos sau. Kai mylintis asmuo sako, kad kitas subjektas yra jo, tai reiškia ne tai, kad pastarajį galima savintis, o visiškai priešingai – kad mylintysis pats atiduoda save už mylimąjį ir mylimajam.
Taigi, dorybė yra racionali. Ne pragmatine prasme: priešingai, dažnai dorybė visiškai nėra naudinga. Niekšeliai žemiškajame gyvenime dažnai laimi prieš doruosius, nes leidžia sau naudoti bet kokias priemones, o dorieji – tiktai kai kurias, tad patys apriboja savo galimybes.
Racionalumas šiuo atveju reiškia tik tai, kad skirtis tarp gėrio ir blogio yra objektyvi tiek, kiek ji racionaliai argumentuota. Būtent racionalus argumentas yra tai, kas pagrindžia bendrybę, kai jausmai suskaido visumą į atskirybes ir dažnu atveju pastarąsias dar ir supriešina.
Maištas prieš racionalias tiesos paieškas skatina socialinę entropiją. Visuomenė vis labiau skaidosi. Galiausiai jungtys išvis dingsta, lieka tik daugybė susipriešinusių atomų. Kai kam tai – naudinga: tiems, kurie disponuoja galios ištekliais ir vadovaujasi savanaudiškais interesais, daug lengviau manipuliuoti susipriešinusiomis grupėmis, nei sutelkta tauta. Ir žinoma – daug lengviau manipuliuoti žmonių aistromis, nei doroviniais idealais ir principais.
Šiandien vyraujanti globalistinė sistema daug kalba apie vienybę, iki bendražmogiško ir net transhumanistinio lygmens, bet iš tiesų ji tik palaiko skaldymosi tendencijas. Ji skelbiasi ginanti moteris nuo vyrų, vaikus – nuo tėvų, tautines mažumas – nuo titulinių tautų hegemonijos, lytinės egzotikos mėgėjus – nuo prigimtinės šeimos šalininkų. O iš tiesų tariamai skriaudžiamos ir jos ginamos grupės sistemai rūpi tiktai kaip instrumentai žaidime: skaldyk ir valdyk.
Valdantiesiems tik trukdo žmonės, racionaliai apmąstantys politines programas ir politikų biografijas. Daug veiksmingiau vilioti išdailintais veidais ir aistringais, dažnai – net isteriškais šūksniais. Bet svarbiausia – paversti žmones gyvuliais, kurių gyvenimo moto būtų akių geismai, kūno geismai ir gyvenimo puikybė.
Sistema, valdanti tiek politinius, tiek ekonominius išteklius, visada ras, ką pateikti savo socialinei bazei – tobuliems vartotojams. O žmones, ieškančius objektyvių idealų – tiesiog marginalizuos, sunaikins socialiai, teisiškai, jei reiks – ir fiziškai.
Priešo strategijos pažinimas ir demaskavimas – pirma kontrpuolimo sąlyga. Ką daryti, siekiant sustabdyti globalistinį, leftistinį, genderistinį blogį? Pradėti mąstyti. Ir skatinti tai daryti kitus. Domėtis. Nagrinėti. Daryti išvadas ir pagrįstus sprendimus. Politikoje, kaip ir visur kitur.
Nereikia iš esmės atmesti jausminės žmogiškosios būties dalies. Nieko blogo mėgautis saulėlydžiu, operos arija, mylimojo ar mylimosios veidu. Blogis atsiranda tada, kai jausmas – subjektyvus, savanaudiškas ir niekuo neargumentuotas – tampa prioritetu ir svarbiausiu moto. Visa, ko reikia, tai teisinga hierarchija. Pirmiausiai – protas, po to – valia, gale – jausmai.
