Nuo seniausių laikų pagunda sutelkti vienose rankose politinę ir dvasinę valdžią buvo viena stipriausių ir viena pavojingiausių. Egipto faraonai ir Romos imperatoriai turėdavo ir dvasininkų statusą. Indijoje buvo atvirkščiai – žynių kasta buvo aukščiau politinių valdovų luomo ir galėjo diktuoti jam savo valią. Japonijoje iki šiol imperatoriaus sostą užima vyriausiasis žynys.
Jėzus Kristus vienas pirmųjų antikiniame pasaulyje pasiūlė valdžių atskyrimo principą, tardamas: atiduokite tai, kas Cezario, Cezariui, o kas Dievo – Dievui. Iki Džono Loko ir jo kolegų, kvietusių atskirti įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias, buvo likę daugiau, nei pusantro tūkstantmečio. Dar šimtmečiu vėliau iškilo Adamas Smitas, raginęs atskirti politinę galią nuo ekonominės, o galiausiai atskira valdžios šaka tapo informacinė valdžia.
Vis dėlto pirmasis valdžių atskyrimas buvo pats svarbiausias. Dvasinė žmogaus ir bendruomenės autonomija nuo kalaviju grindžiamos politinės valdžios buvo tai, kas užtikrino laisvą kūrybą ir laisvą mąstymą. Bent jau tuo mastu, kiek tai išvis buvo įmanoma visuomenėse iki racionalistinės filosofijos įsigalėjimo.
Nenuostabu, kad jau pirma karta po Kristaus susidūrė su griežta opozicija šiam principui. Romos imperatoriai leisdavo kiekvienam garbinti savo dievus, bet su esmine sąlyga – šalia jų pasmilkyti tolerantiškajam valdovui. Nereikalauta garbinti imperatoriaus vietoje Dievo – užteko žemiškąjį valdovą, įkūnijusį valstybę, pripažinti šalia Aukščiausiosios Dvasios. Tai tenkindavo daugiadieviškų kultūrų žmones, bet štai atsirado ekspansyvi sekta, garbinusi Vienatinį ir dar – nukryžiuotą. Šis tikėjimas griovė pačius Romos valstybingumo pagrindus.
Sąlyga krikščionims iš pažiūros buvo visai kukli, o jiems patiems atrodė įžūliausia, kokia tik įmanoma – pastatyti valstybę greta Aukščiausiojo. Nesutikusiems grėsė bausmės, kartais – mirties.
Imperatoriui Teodosijui paskelbus krikščionybę, tiksliau – vieną iš gausybės jos formų, vienatine valstybine tikyba Kristaus paskelbtas valdžių santykis iškreiptas į kitą pusę. Viduramžių Europoje Bažnyčios vadovai skirdavo žemiškuosius valdovus, pradedant nuo frankų karaliaus Chlodvigo, o pasaulietiniai monarchai būdavo bažnytinių vedlių vasalais. Dvasinė ir pasaulietinė valdžia susiliejo ir islamo pasaulyje: kalifas būdavo ir vyriausias dvasininkas, ir monarchas.
Kai kuriose valstybėse dvasinė valdžia atskirta nuo žemiškosios. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o po to – Abiejų Tautų Respublikoje įtvirtintas religinio pakantumo principas, valdiniai turėjo teisę išpažinti kitą tikėjimą, nei valdovai. Įsimintini paskutiniojo Gediminaičio valdovo Žygimanto Augusto žodžiai: aš nesu jūsų sąžinės karalius. Tolerantišką politiką vykdė ir Steponas Batoras. Vazų dinastijos laikais Respublikoje Europos pavyzdžiu įsitvirtino religinė tironija, galutinai įtvirtinta 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje.
Prieš Dievo teismą stoja ne valstybė, net ne bendruomenė, o žmogaus asmuo.
Dvasinės tolerancijos principas įsitvirtino Nyderlanduose, kai kuriose vokiečių valstybėse, o viršūnę pasiekė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten kiekviena religinė bendruomenė įgavo teisę skelbtis pačia teisingiausia ar net vienintele teisinga, bet valstybės lygiu tokia pati teisė galiojo bet kuriai bendruomenei. Valstybė tiesiog atsisakė kištis į žmogaus dvasios sritį, suvokdama, kad religinė tiesa – ne jos kompetencija. Prieš Dievo teismą stoja ne valstybė, net ne bendruomenė, o žmogaus asmuo. Tik jis pats ir atsako už savo dvasinius pasirinkimus.
Apšvietos laikais valstybės neutralumas religijos atžvilgiu ėmė plisti daugelyje Vakarų pasaulio šalių ir tai buvo vienas kertinių akmenų demokratijos statinyje. Tiesa, kai kur, o pirmiausiai – Prancūzijoje, neutralumą pakeitė nihilizmas, kai religija apskritai imta brukti iš viešųjų erdvių. Šį principą taikė ir bolševikinė Rusija, o vėliau – Sovietų Sąjunga. Vis dėlto net sovietai vengė kištis į patį religijos turinį. Ši tendencija suklestėjo tik XXI-ajame amžiuje, kaip jakobinų recidyvas.
Šiais laikais Vakarų valstybėse kiekvienas žmogus teoriškai gali išpažinti savo dievybę, maža to – savo tiesą, bet griežtai draudžiama teigti, kad jo tiesa – vienintelė tikroji. Pastaroji pozicija siejama su ekstremistais ir fanatikais. Nepastebint, kad iškreipta tolerancija pati virsta fanatizmu. Kiekvienas didesniu ar mažesniu mastu verčiamas pripažinti postmodernistinę tezę: tiesa yra tokia, kad jos nėra.
Cezaris grįžta su visa agresyvia galybe. Per pastaruosius du šimtmečius vėl į vienas rankas sutelkus politinę, ekonominę ir informacinę valdžią, siekiama pajungti sau ir dvasinę. Išpažink kokią nori dievybę, nes iš tiesų visos tos dievybės jau nėra svarbios. Svarbi valstybė ir jos atstovaujama ideologija.
Per pastaruosius du šimtmečius vėl į vienas rankas sutelkus politinę, ekonominę ir informacinę valdžią, siekiama pajungti sau ir dvasinę.
Pasmilkyk Cezariui. Pripažink, kad kita dievybė – tokia pati teisinga, kaip ir tavo. Priimk šeimą, kuri tau nėra šeima. Atsiverk svetimšaliams perėjūnams, atsisakydamas biblinio principo, jog pats Dievas nustato kiekvienai tautai jos apsigyvenimo ribas. Leisk valstybei spręsti, kaip rūpintis savo sveikata, ką valgyti, ką gerti, kaip siekti laimės, kaip auklėti savo vaikus. Tau pačiam tai spręsti trūksta kompetencijos. Patikėk ir pasitikėk. Atsiduok. Arba būsi atiduotas liūtams.
Yra du požiūriai į valstybę. Vieniems tai – organizuota tauta, bendrai sprendžianti savo reikalus. Kitiems tai – siauros grupės prievartos aparatas valdyti pačiai tautai. Respublika prieš tironiją.
Norint atkurti Respubliką ir demokratiją pirmiausiai reikia nubrėžti valstybei ribas. Verslas, kūryba, informacija turi būti laisvos gyvenimo sritys, tiek, kiek tai suderinama su bendruoju gėriu. Bet pirmiausiai būtina užtikrinti dvasinę laisvę. Nuo jos viskas prasideda ir ja viskas baigiasi. Grąžinkime žmogaus asmenį, jo dvasią tam, kam tai iš tikrųjų priklauso. Kuris visa tai ir sukūrė. Ir kuriam galiausiai kiekvienas asmeniškai atsiskaitysime.
