Būtaisiais laikais svaigome viltimis apie laisvę. Dar svaičiojome apie „Šiaurės Atėnus“. Bentgi susimūrijome Šiaurės Babiloną – pūlingą kekšyną. Nors buvome įspėti, tačiau spjovėme į priminimus: „Berniūkščius duosiu jiems valdovais, viešpataus savavalė užgaida. Žmonės engs vieni kitus, kiekvienas skriaus savo artimą, paaugliai bus įžūlūs su seneliais, niekšai – su garbingais asmenimis.“ (Iz 3, 4-5).
Nepaklusnumas yra vienas kertinių laisvės pamato akmenų. Ypač engiamiems bei ujamiems kas akimirką įžūlėjančių nusikaltėlių. Tuo tarpu klusnumą pasirinkusieji savanoriškai renkasi vergovę.
Nedera klusnumą painioti su nuolankumu Dievo akivaizdoje bei krikščionišku romumu.
Šiaurės Babilono vargetos, ГУЛАГ‘o klipatos su savo palikuoniais, klūpodami prašo laikytis santarvės savo kankintojų bei jų jaunųjų išperų. Anie tik tyčiojasi, spjaudo лохторату чмошников (skeltanagių, tikrųjų šio bedalio krašto šeimininkų, kalba šnekant. Nereikalaukite, šlykštu išversti) į akis ir myža į ausis, kaulytojus žmonių vardo nevertais kirminais laikydami.
Kasdien švieži skrepliai, dvokiantys atvira begėdyste, tykšta į vergų veidus. Kas, kad įtraukiai pažangus bei pokyčiai po pokyčių junglus nustepukonino gal 16 milijonų. Galbūt 30 milijonų. Ne Šiaurės Babilono vargetų reikalas, kiek milijonų.
Čia pat karu grasiną. Nors ką tik žemino, trypė ir naikino bet kurį, kalbėjusį apie grėsmės iš Rytų tikrumą ir pasirengimo būtinybę. Dabar sako: ginkluotis reikia, į žemę įsikasti, bunkerį prie bunkerio statyti. Betgi negyvai užtalžys tą, katras išsitraukęs medinius skaitliukus, imsis paprasčiausius skaičius dėlioti. Kiek karo vežimų, onagrų ar balistų už pradangintus pinigus įsigyti Šiaurės Babilono gynybai buvo galima.
Nepaklusnumas yra vienas kertinių laisvės pamato akmenų.
Apytikriai trisdešimt milijonų – vargaliai nutuokia, jog daugiau – labai padorus skaičius. Išeina visos šešios „Cezario“ (pranc. Camion Équipé d’un Système d’Artillerie) 155 mm haubicos. Arba keturi tankai K2 „Juodoji pantera“ (korėjiečių k. K-2 흑표). Arba, gerai pasiderėjus, dešimt vikšrinių pėstininkų kovos mašinų K-21 (tos pačios Pietų Korėjos). Baudų, draudimų ir vis naujų mokesčių nustekentiems driskiams neįtikėtina: kaip čia taip nevokiški kovos įnagiai smarkiai pigesni? Kodėl jie greitu laiku pagaminami bei pristatomi, vėliau pareigingai aptarnaujami? Be jokių vilkinimų, išsisukinėjimų, kone paraugančių į atvirą sabotažą, jau nekalbant apie piktybinį netesybų nemokėjimą už užsakymo neįvykdymą. Nevokiečiai sugeba ir įvykdo. Laiku. Pagaliau ar tik nebus taip, jog nuo valdžios apdujusių nepageidaujama minėti karinė technika labiau tinkama čionykščioms sąlygoms nei teutonų atitikmenys?
Cit, savo noru klūpantieji „visuomenės ir valdžios dialogo“ rezgėjai. Smalsaujantys bus apskelbti „patvoriniais“, „maršistais“ ir „kremliaus agentais“. Po to užtąsyti po teismus, apiplėšti baudomis, užbetonuoti bei užlieti pagiežos asfaltu teroro volu išlygintame politiniame landšafte.
Kasdiena vis įžūlesni nusikaltimai skleis nebaudžiamumo užkratą. Antai trumpam palota apie lošimų žalą. Begėdiškai meluota apie stepukonomachiją Ukrainos fronte. Politiškai korektiškai rūpinamasi pažanglaus ir įtrauklaus (iš tiesų įtraukia pragaras, nors dažniau – klampi korupcijos kemsynė) sėdmaišinio paspirtukininko neva painia dalia.
Apie jo lemtį spėlioti nėra ką:
– arba galimai atidėjo reikiamą sumą į vienintelės ir teisingos partijos obščiaką (vėlgi, skeltanagių ir jų čionykščių pakalikų šnekta vograujant). Be abejo ir be visų atsargiai veblenamų „galimai“ pamalonino vertuchajų (dar nuo sovietinės okupacijos laikų Lietuvą niokojančių stribvaikių ir jų palikuonių) namų įtakingąsias šeimas. Nepamiršdamas savo kuklaus procento. Kuris leidžia mėgautis rytiniais pinų, taip sakant koladų, kokteliais grynai hipotetinėse kostarikose. Netgi didysis Ninevės kekšynas (labiau žinomas Briuselio pavadinimu), ne tik pakentęs, bet ir globojęs su akivaizdžia nauda sau, pavyzdžiui, neįtikėtina helenų korupciją, nebeištvėrė Šiaurės Babilono kvaišvaldžios neadekvatumo. Ir ką? Kažkokių, tfu, Europos prokuratūrų tyrimai net tingaus žiovulio nekelia. Vogė, vagia ir vogs;
– arba (kaip čionai nusistovėję, be jokių „galimai“) Rusijos FSB pasiėmė šiuos atsainiu skeltanagių požiūriu apgailėtinus skatikus. Kadangi kare kiekvienas milijonas praverčia. Agentūrinis mailius nevertas net NKVD ženklelio „Kaimo vykdytojas“ (rus. сельский исполнитель; patvirtintas 1926 m. gruodžio 31 d. NKVD įsakymu Nr. 212). Tokių vieta atmestinai negiliai dirvožemyje. Taip reikalus su agentūriniais riktais Šiaurės Babilone buvo, yra ir bus įprasta tikriesiems šeimininkams išsidėlioti finansinių spec. operacijų metu.
Mums tuo tarpu pranešė, jog agentūrinis mailius pagautas ir saugiai Šiaurės Babilono daboklėje uždarytas. Vėl bus tas pats: paskirs jį jau kažkelintu petriku, eilinio „ebsw“ зиц-председател‘io (tų pačių skeltanagių šlykštakalbe balbatuojant) pareigas iki galo eiti. Vaikigalis, neabejokite, spurdės, kliedės apie „susitarimus“, kurių jis laikėsi, „europas“, katrų jurisdikcijoje, naivuolis, manosi esąs, apie… Žodžiu, finansinių spec. operacijų buožgalviui labai greitai tardymo tykioje kertelėje išaiškins – kas, kaip ir dėl ko. Vaikigalis net neįsivaizduoja, kaip jam neišpasakytai pasisekė. Kol kas.
Netruks atslinks laikas rimtesnei spec. operacijai. Žino tą puikiai čionykščiai įsakytiniai. Ne be reikalo šventų Kalėdų proga смотрящая на зоне (skeltanagių pasaulėžiūra tai „autoritetas“, tvarkantis aukštosios nusikaltėlių kastos svarbius reikalus) kreipėsi к согражданам (t. y. konclagerio klipatas) niekur nepasitraukusiųjų okupantų kalba. Juk antru žmogumi po „aukšto ir gražaus“ turint aiškų tikslą buvo paskirta:
Šventų Kalėdų (kaip „neprogresyvių“, „atsilikėliškų“ ir „plokščiažemiškų“) nepavykus sunaikinti bei uždrausti, ypač laiku ir atitinkamai suderinus su vadovavimo „centru“, pilasi antilietuviški vėmalai ant čiabuvių galvų. Jau trisdešimt su viršum metų okupantų ir jų prieauglio kontroliuojamoje „nepriklausomoje“, akivaizdžiai bei nenuilstamai taip sunkiai naikinaniems vietiniams kartojama, kokie apgailėtini jų papročiai, koks atvirai žemintinas jų būdas, kokie jie išnaikintini vardan „pažangos“: „… – ne graži tradicija, o lietuviškosios tamsybės atspindys“.
Pluša, kūliais vartosi pakalikai, kad tik vietą išsisaugotų atnaujinamame okupaciniame biurokratijos ir propagandos aparate. Šeimininkai grįžta, eilinis „valymų“ (genocido) ciklas laukia. Kolaborantų dinastijos nuopelnai, o ypač asmeninė čiulpininkystė (visų pirma pinigų, bet ne vien) tikėtinai išgelbės…
Neišgelbės. Nuspręsta be jūsų.
Jeigu spėsite apsisaugoti, kartu su kitomis žiurkėmis pabėgti – galėsite toliau tuštintis už „honorarą“ ant kadaise laikinos buvimo vietos (atitinkamame įraše trumpam vadintos Lietuva). Bet ir ten ateis jūsų. Vergaujantieji šėtonui susilauks neišvengiamos baigties. Maskva nesigaili jos palankumą pelnyti siekusiųjų.
Idant vergai nepradėtų pernelyg muistytis, akies mirksniu nūdien pliūpteli pažadai apavulinti sostinėje viską tinkamai ir trečdaliu brangiau. Trečdaliu tik kol kas. Bus daugiau ir kainuos nepalyginamai brangiau.
Vargas mums, kuriems stato stadioną ant stadiono griuvėsių. Jokių slėptuvių, jokių įtvirtinimų, jokios bent kiek reikšmingesnio dydžio, miestą ant „septynių kalvų“ ginti pajėgios karinės įgulos nebus.
Įkalkite kas nors eiliniams miestelėnams į jų išpardavimais išvargintas makaules – jokiais būdai negalima bėgti slėptis į vadinamuosius kolektyvinės apsaugos statinius ar kokias (neva) specialiai skirtas priedangas. Jos taip tyčia sužymėtos. Tikslios vietos perduotos mirtiniems priešams mūsų kraštą niokojančių okupantų. Atėjus paskirtam laikui bei nuaidėjus kviečiantiems rinktis vadinamiems „pavojaus signalams“ bus sunaikintos. Sulaukus visų naiviai pasitikinčiųjų, priešo bus smogta būtent ten. Ten, kur kaip naivūs ėriukai Šiaurės Babilono gyventojai paslaugiai susirinko, paklausę save vadinančių „elitu“.
Jokių tikrų slėptuvių. O kurios dar užsilikusios nuo neatmenamų „šaltojo karo“ laikų, baigiamos išparduoti. Tačiau nepaliaujamai žadamas kažin koks „stadionas“. Nors nei vienas nepasodintas į kalėjimą, nei vieno turtas nekonfiskuotas. Už ką? Už begalę atvirų vagysčių vadinamo „stadiono“ kasmet besiplečiančioje finansinėje smegduobėje ištisą virtinę dešimtmečių.
Jau buvo mūsų krašte didžiausias „Žalgirio“ stadionas. Tūlas pažadėjo nugriauti, geresnį pastatyti. Nūdien nei stadiono, nei pažadų. Kas bevelija prisiminti? Aplaidžiai lagerinių taisyklių nesilaikantis, užsimiršęs kur begyvenąs, neapdairiai išsižios apie duotus įsipareigojimus. Už tai bus į teismą nuvilktas. Maža ką Konstitucija ir įstatymai leidžia – teismų praktika draudžia ir baudžia! Mantijomis apsikarstę fariziejai neišradingi. Skurdi jų vaizduotė: teisminiai procesai patys savaime paversti bausme ir susidorojimu. O idant nebeliktų pagundų cyptelėti ką nors panašaus asmeninėje „veidaknygės“ paskyroje, še tau, gulaginio lagerio dulke, neadekvati bauda už pramanytą „žalą reputacijai“ ar išsigalvotą „kenkimą verslo interesams“. Bus tau „visuomenės interesą“ ginti.
Nebus nei stadiono, nei dievažin kiek dar milijonų. Seniai pavirtusių milijardais.
Juo labiau, šiukštu: anei skatiko miesto gynybai, anei grašio miestelėnų saugumui! Įsakmiai drėbtelėta – nedrįskite priešinti nacionalinio stadiono statybas ir investicijas į gynybą. Kas bent kniauktelės, jog metas skelbti moratoriumą korupcijai, tas bus gyvas suėstas.
Prie pat Šiaurės Babilono miesto be gynybinių sienų ir net bent minimalios, tikrai gynybai skirtos karinės įgulos slenksčio lūkuriuojantis Der KartoffelnFührer Aleksandras Lukašenka, reikšmingai pakėlęs antakį, stebisi. Pasirodo, leista, galima ir jokių pasekmių už tai Šiaurės Babilone. Viso labo aidi vietinių lietuviškųjų gulaginių utėlių, apiplėšiamų antstolių skėrijos, kauksmas. Slopinamų oratorijomis apie „žmogas“, jų „teises“ bei „pokyčius po pokyčių“.
Kas bent kniauktelės, jog metas skelbti moratoriumą korupcijai, tas bus gyvas suėstas.
Apvagiamieji ir žeminamieji griežtai atsisako išgirsti: „Mano tauta! Vaikai ją niokoja, moterys ją valdo! O mano tauta, vadai tave suvedžioja, sunaikindami takus, kuriais turėtum žengti.“ (Iz 3, 12). Juk tai ekstremizmas! Uoliau persekioti „fašistus“ ir „naciukus“ – įkaitinta geležimi išdeginti neįtikusiuosius!
Nei tautos Šiaurės Babilone esama, nei vadų. Anei moterų su vyrais, nebent puikiai apmokamos rietenos: 76 ar 98 lytis? „Pažangiausieji“ rėkia, kad jau virš 100. Aukščiau kelkite dryžuotas vėliavas – Šiaurės Babilonui liepta pavyti ir pralenkti Sodomą su Gomora. Aršiau gainiokite ir udykite lietuvių vergus. Grobkite ir luošinkite jų vaikus. Pjudykite, be pragyvenimo šaltinio palikite bet kurį, drįsusi pakelti akis aukščiau šeimininkų klyno. Ir kuo gausesnėmis miniomis suvežkite valkatas iš visų pasaulio užkaborių.
Neveltui stengiamasi, ne už dyką šitaip plėšomasi. Reikia tinkamai pasirengti: tikrieji šeiminkai pažadą būtinai tęsės. Grįš, paskirta valanda artinama visomis okupacinės valdžios šunuodegių pastangomis.
Měnē’ těqēl ûpharsîn duria kiekvieno žvilgsnį bet kurioje Šiaurės Babilono turgavietėje, smuklėje ar išvietėje. Galima neigti tikrovę, bet tikrovės neigimo padariniai – neišvengiami.
Eilinį sykį patys įpuolėme, ir saviškius nusitempėme į tą pačią vilkduobę. Nenorintieji mąstyti yra nepakantieji, nors kaip tik jie nuodingomis seilėmis taškydamiesi klykia apie „toleranciją“. Nesugebantys mąstyti savo noru liks kvailiais. Nedrįstantieji mąstyti pasirinko būti vergais.
Kraštą niokojančios kamarilės išpuikimas ir bukumas kasdien pasisuka prieš juos pačius. O visiškas nebaudžiamumas stumte stumia toliau atvirai daryti kas kartą įžūlesnius nusikaltimus.
Deja, pernelyg įpratome padėtimi be išeities vadinti padėtis, išeičių iš kurių akivaizdumą užsispyrėliškai atsisakome pripažinti. Nes tušti pažadai yra paskutinis dalykas, kurio žmogus laikosi įsikibęs prieš pralaimėdamas.
Laiko beveik neliko.
Bent kiek atkaklumo. Šiek tiek daugiau pastangų. Kas atrodė beviltiška nesėkmė, gali virsti šlovinga pergale.
