„Kalėdų laukimą galima paversti stebuklingu“, – sako Raguvos gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui, tikybos mokytoja Laura Malinauskienė. Tik reikia stabtelti, nurimti, įsiklausyti į savo širdį, įgyvendinti užsibrėžtus pasiryžimus, o vaikams priminti ir labiau akcentuoti, kad turime išmokti dalintis, kai ko atsisakyti. Juk Kūčios yra bendrystės laikas.
Kalėdų belaukiant…
Raguvos gimnazijoje kiekvienas advento laikotarpis būna išskirtinis ir kitoks, o prie Šv. Kalėdų laukimo prisideda visa mokyklos bendruomenė, puošiamos gimnazijos erdvės. Pirmo aukšto fojė šviečia tolerancijos žibintai. Į socialinės pedagogės paskelbtą akciją atsiliepė daug gimnazijos mokinių. Karpė, klijavo, lipdė, dekoravo žibintus, ir dabar tamsiais rytais ir vakarais jie šviečia, sušildydami savo jaukia šviesa. Smagiai ir darniai praėjo renginys „Žirgas lietuvių tautosakoje ir papročiuose“, nuspalvintas didžiųjų žiemos švenčių laukimo nuotaika, kurį organizavo spec. pedagogė, muzikos ir tikybos mokytojos bei prisidėjo dar daugelis kitų.
Lietuvių kalbos mokytojos turi jau tradicija tapusį adventinį garsinio skaitymo mėnesį. Mokykloje vyksta gerumo akcija „Rūšiuoju, saugau, dovanoju“, kviečianti plastikinius butelius ir gėrimų skardines, pažymėtas depozito ženklu, palikti mokyklos taromate, už kuriuos gauti pinigai bus skirti gimnazijos naujoms knygoms pirkti. Mokytojai per šį advento laikotarpį kviečiami stabtelėti ir pažvelgti į savo širdį, apmąstydami tam tikrus dalykus.
O Raguvos gimnazijos tikybos mokytojai L. Malinauskienei svarbu kiekvieną adventą priminti mokiniams, kas tai per laikotarpis, kokia jo prasmė, ko laukiama, kaip ruošiamasi. Su mažiausiais mokinukais įsirengtas maldos kampelis, kiekvieną savaitę įžiebiant advento žvakes ir aiškinantis jų prasmę, stengiantis ugdyti ir įgyvendinti advento pasiryžimus geriems darbams.
Rado būdą, kaip skaičiuoti dienas
Anot tikybos mokytojos, adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo laikas, kuomet esame kviečiami susimąstyti, neskubėti, stabtelėti dienos rutinoje, nurimti, atverti savo širdis Dievui ir artimui – atlikti gailestingumo ir artimo meilės darbus, įsijungiant į labdaros akcijas, vienišų ar pagyvenusių žmonių lankymą. Dažnai adventas yra neteisingai suprantamas ir laikomas liūdesio arba tik atgailos laikotarpiu, tačiau tai džiugaus pasiruošimo laikas, kuris turi ir savo žavių tradicijų. Viena jų – laukimo laikotarpį simbolizuojantis vainikas su keturiomis žvakėmis.
L. Malinauskienė pasakoja, kad advento vainiko tradicija kilo Vokietijoje, Hamburgo mieste, pastoriui Johanui Wichernui, kuris užsiimdavo nepasiturinčių vaikų švietimu.
L. Malinauskienė pasakoja, kad advento vainiko tradicija kilo Vokietijoje, Hamburgo mieste, pastoriui Johanui Wichernui, kuris užsiimdavo nepasiturinčių vaikų švietimu.
„Kadangi vaikai labai nekantriai laukdavo Kalėdų, jis sugalvojo būdą, kaip skaičiuoti dienas iki Kalėdų. Iš seno medinio rato sukonstravo vainiką, ant kurio įtaisė 19 mažų raudonų žvakių ir keturias dideles baltas žvakes. Kiekvieną rytą uždegdavo po mažą raudoną žvakę, o sekmadienį – didelę baltą. Laikui bėgant tradicija išpopuliarėjo ir pasiekė mūsų laikus, tik liko keturios žvakės, ženklinančios keturis advento sekmadienius“, – sako L. Malinauskienė.
Ne veltui simboliai turi prasmę
Pasak mokytojos, kiekviena advento žvakė turi savo pavadinimą ir simboliką. Pirmą advento sekmadienį yra degama violetinė Pranašo žvakė, kuri simbolizuoja viltį, antrą sekmadienį uždegama irgi violetinė Betliejaus žvakė, kuri simbolizuoja tikėjimą, trečią advento sekmadienį įžiebiama rožinė Piemenėlių žvakė, kuri simbolizuoja džiaugsmą. Trečias advento sekmadienis kviečia džiaugtis „Gaudete“, kai pasirodęs angelas piemenis kvietė bėgti į Betliejų ir džiaugsmingai pagarbinti kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ketvirtą advento sekmadienį įžiebiama violetinė Angelų žvakė, kuri simbolizuoja ramybę. Per Kūčias į advento vainiką yra įdedama penkta balta žvakė, kuri simbolizuoja Kristų – Pasaulio šviesą.
Apvalus vainikas, pinamas iš žalių šakelių, simbolizuoja viltį ir Amžiną gyvenimą. Primena mums, kad esame vilties žmonės, ir gyvenimą po mirties, kuris nesibaigia.
Apvalus vainikas, pinamas iš žalių šakelių, simbolizuoja viltį ir Amžiną gyvenimą. Primena mums, kad esame vilties žmonės, ir gyvenimą po mirties, kuris nesibaigia.
Advento penktadieniais (kaip ir visų metų penktadieniais, jei tą dieną nėra didelės bažnytinės iškilmės), per Kūčias nevalgome mėsos ir yra laikomasi abstinencijos įstatymo.
Dar viena ypatinga advento tradicija, kuri yra švenčiama Lietuvoje, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, yra – Rarotas. „Tai Švč. Mergelei Marijai skirtos votyvinės pamaldos, aukojamos advento metu aušrai brėkštant, taip pabrėžiant Marijos – išganymo Aušros ir Mesijo Motinos – garbę. Šių ankstyvųjų votyvinių Mišių pavadinimas kyla iš jų įžangoje skambančių žodžių: Rorate caeli desuper – „Rasokit, dangūs, iš aukštybių“, – paaiškina tikybos mokytoja.
Jei žmogus nesustoja, sustabdo gamta
Paklausta, kas asmeniškai jai yra adventas ir kaip ji pasitinka didžiąsias metų šventes, tikybos mokytoja sako: „Adventas man yra galimybė stabtelti, nurimti, įsiklausyti į savo širdį, išgirsti Dievą, įgyvendinti pasižadėtus sau pasiryžimus, stengiantis būti geresnei, neskubant pykti, kantresnei. Man tai ilgi vakarai, kuomet skambant giesmei galiu nurimti ir dėkoti Dievui už visas dovanas, kurias esu gavusi. Gėrėtis krentančiomis snaigėmis, gurkšnoti šiltą arbatą, rasti laiko nors trumpai paskaityti knygą. Gera yra laukti Kalėdų ir norėtųsi visą adventą su ramybe širdyje, niekur neskubant išlaukti, tik kartais gyvenimo tempas įsuka, nes darbai veja darbus ir advento laikotarpis praskrieja nepastebėtai. Bet, kaip sakau, jei pats žmogus nesusipranti sustoti, tai sustabdo gamta. Pusnys, sniegas – ir turi sulėtinti greitį, nepaspausi. O tada nusišypsau sau, ir sakau – juk adventas.“
Mėgaujasi tyla
L. Malinauskienė atvirai pasakoja ir apie savąsias advento tradicijas, kurių laikosi nuo vaikystės.
„Kai buvau maža, advento metu labai griežtai laikydavomės rimties: neskambėdavo namuose šiuo laikotarpiu jokia muzika, netriukšmaudavome, nevalgydavau saldumynų arba, jei kas duodavo, tai pasidėdavau, kad per Kalėdas galėčiau pasidalinti su kitais. Visada eidavome į bažnyčią, net ir šiokiadieniais. Dabar viena iš tradicijų yra nupinti advento vainiką namams, mokyklai, parapijos bažnyčiai, namuose pasikabinti advento kalendorių, pasipuošti namus, apvalyti savo širdį, atliekant atgailą, kad atėjusios Kalėdos būtų tikra džiaugsmo šventė. Kartais su vaikais kepame meduolius. Penktadieniais susilaikome nuo mėsiškų valgių. Važiuodama mašina stengiuosi nejungti muzikos ir taip pasimėgauti tyla“, – pasakoja tikybos mokytoja.
Kūčios yra bendrystės laikas
Šv. Kalėdos ir Kūčios – laikas, kada galime susitikti su brangiausiais sau žmonėmis, šeima, giminėmis, draugais, prie bendro šventinio stalo niekur neskubant pasibūti ir pabendrauti. Visgi noriu paklausti, kokias vertybes apie Kūčias reikėtų diegti vaikams.
adventas yra puikus metas, kai galima atidėti išmaniąsias technologijas į šoną, daugiau laiko praleisti su knyga, žaisti stalo žaidimus, atlikti mažus artimo meilės darbus.
„Apskritai, sakyčiau per visą advento laikotarpį turėtume priminti ir labiau akcentuoti, kad turime išmokti dalintis, kai ko atsisakyti. Dabar vaikai yra įpratę gauti. Advento kalendorių gausa ir paklausa yra didelė. Kiekvieną dieną išlupdami ir suvalgydami saldainį ar skanėstą nepajaučia „kitokio“ laikotarpio, kuomet džiaugsmas yra dalintis, kai galiu nesuvalgyti iškart, bet pasidėti ir per Kalėdas pasidalinti su kitais. Labai svarbu stengtis įgyvendinti užsibrėžtus pasiryžimus. Ir adventas yra puikus metas, kai galima atidėti išmaniąsias technologijas į šoną, daugiau laiko praleisti su knyga, žaisti stalo žaidimus, atlikti mažus artimo meilės darbus. Man svarbu mokiniams vis priminti, kad Kūčios yra bendrystės laikas, o Šv. Kalėdos ne tik dovanų po egle metas, bet svarbiausia, kad tai Kristaus gimtadienis ir ką jie asmeniškai kiekvienas galėtų padovanoti Jam“, – sako L. Malinauskienė.
Ar Kalėdos pasikeitė?
Kad šventės būtų džiugios, reikia mokėti jų laukti? Juk tiek daug aplinkui žmonių skundžiasi, kad artėjant Kalėdoms nebejaučia jokio šventinio džiaugsmo. Ar nebemokame džiaugtis, ar Kalėdos pasikeitė?
„Kalėdos nepasikeitė ir niekada nepasikeis, tik per visus blizgučius, dovanų pirkimo maratonus, skubėjimus nebematome tikrosios Kalėdų prasmės. Gyvename šurmulyje, kalėdinėse nuolaidose ir akcijose paskendę, nebejaučiame laukimo ilgesio, proga užuot stabtelėti virsta stresu, kaip suspėti nupirkti visiems dovanas. Reikia išmokti kantriai ir ramiai laukti. Kaip studijų laikais sakydavo man kapelionas: „Išmok laukti“. Turime išmokti kitaip laukti: be skubėjimo, nurimdami ir pasimėgaudami akimirka, laiku, praleistu su artimais žmonėmis“, – sako L. Malinauskienė.
Prabanga ir vienišumas
Dabar daugeliui Kalėdos neatsiejamos nuo dovanų. O neretai meilę ir dėmesį stengiamės išreikšti dovanos brangumu. Paklausta, kaip pati vertina dovanų sureikšminimą ar norą jausmus matuoti pinigais, L. Malinauskienė sako, kad Dievas žino, jog žmogui patinka dovanos, todėl padovanojo pasauliui pačią didžiausią dovaną savo Sūnų Jėzų Kristų.
Dievas žino, jog žmogui patinka dovanos, todėl padovanojo pasauliui pačią didžiausią dovaną savo Sūnų Jėzų Kristų.
„Tai pati didžiausia dovana ir atrodo turėtų užtekti, bet mus vilioja blizgučiai, daiktų gausumas, per kuriuos paskui nebeperlipame, tada išmetame ir vėl perkame – toks užburtas ratas. Vartojame, nesaugome aplinkos. O juk reikia tiek nedaug. Kartais pasakytas mielas žodis, nuoširdi šypsena, ištiesta pagalbos ranka, padrąsinimas, apkabinimas yra pačios nuostabiausios dovanos, kurių jokie puošnūs, prabangūs dalykai neatstos. Galiu maudytis prabangoje, bet jaustis vienišas ir nelaimingas. Turėtume keisti Kalėdų tradicijas ir mažiau pirkti, bet dėmesį ir meilę parodyti kitokiais būdais. Juolab kad Kalėdos – Kristaus gimimo šventė. Džiaugsmingai ankstų Šv. Kalėdų rytą nueiti į bažnyčią, kuomet dar lauke tamsu, o iš bažnyčios sklinda šviesa. Matyti ateinančias šeimas, senjorus, kurie jau sunkiai vaikšto, bet vis tiek ateina. Čia yra Kalėdos ir čia yra didžiausia dovana – bendrystė, būti ir šlovinti Dievą giesme, besidžiaugiant Kristaus gimtadieniu“, – kalbėjo moteris.
Kiekvienas esame stebuklas
Artėjančių švenčių proga Raguvos gimnazijos tikybos mokytoja L. Malinauskienė linki visiems išmokti sustoti ir įsiklausyti į savo širdį. Surasti laiko sau ir savo artimiausiems žmonėms. Neskubėti supykti, neapkalbėti ir neniurnėti būnant viskuo nepatenkintiems, bet daugiau šypsotis. Pakelti akis į dangų ir kaip vaikystėje suskaičiuoti žvaigždes, pasigrožėti krentančiomis snaigėmis, išgirsti vėjo dainą ir gurgždantį sniegą, žėrintį sidabru. Sustoti ir būti. Džiaugtis čia ir dabar mažais dalykais ir išmokti dėkoti už tai, ką turime, kokiais talentais esame apdovanoti. O kai ateis Kalėdos, pajausti, kaip jos kvepia. Kaip kvepia Dievo meilė.
„Linkiu suprasti, kad kiekvienas mes esame stebuklas šioje žemėje. Dovanokime viltį ir švieskime kitiems gerais darbais, plačia šypsena, paguodos žodžiais, ir stebuklai niekada nesibaigs“, – linki L. Malinauskienė.
