Dviejų ankstesnių bendrųjų audiencijų katechezėse kalbėta, jog krikščioniškasis skelbimas yra džiaugsmo versmė ir yra skirtas visiems. Trečiojoje „Evangelii gaudium“ dešimtmečiui skirtoje katechezėje kalbėta apie tai, kad šis visiems skirtas džiaugsmas yra ne vien praeičiai, bet ir šiandienai. Kokiu būdu?
Galima pridurti, jog lapkričio 29-osios bendroji audiencija vyko Pauliaus VI salėje Vatikane. Dėl kvėpavimo takų uždegimo trečiadienio katechezę perskaitė ne popiežius, bet vienas Šventojo Sosto pareigūnas. Pranciškus pridėjo keletą sveikinimo žodžių, minėjo Šventąją Žemę ir Ukrainą, suteikė palaiminimą.
Girdime, pažymima katechezėje, jog šiandien yra blogai. Žinoma, karai, neteisingumas, migracijos, šeimos krizė, klimato pokyčiai kelia nerimą. Taip pat, rodos, įsivyravo kultūra, kuriai individas yra virš visko, o technologijos, einančios pirmyn gigantiškais žingsniais, padedančios išspręsti daug problemų, atsidūrė visko centre. Ši individualios ir technologinės pažangos kultūra taip pat tvirtina, jog laisvė neturi ribų ir abejingai žvelgia į tuos, kurie lieka už nugaros. Didieji žmogaus siekiai yra neretai atiduodami plėšriai ekonominei logikai, pagal kurią tas, kuris negamina, gali būti išmestas ir kuriai sunku vertinti tai, kas nėra betarpiška ir medžiagiška. Galima būtų pasakyti, kad gyvename civilizacijoje, kuri pirmą kartą istorijoje bando organizuoti žmonių visuomenę be Dievo didžiuliuose miestuose, kurie, nepaisant dangoraižių, lieka horizontalūs.
Mintyse iškyla biblinis pasakojimas apie Babelio miestą ir jo bokštą. Jame kalbama apie socialinį projektą, kuris dėl kolektyvinio veiksmingumo aukoja kiekvieną individualumą. Žmonija kalba „viena kalba“, kuri, galima pasakyti, yra „vienintelio mąstymo“ kerų, kiekvieno išskirtinumą sugeriančio vienodumo burbulo išraiška. O Dievas „sumaišo kalbas“: kitaip tariant, atstato skirtumus, atkuria sąlygas, kuriose gali vystytis išskirtinumas, gaivina daugialypiškumą ten, kur ideologija norėtų primesti monolitiškumą.
gyvename civilizacijoje, kuri pirmą kartą istorijoje bando organizuoti žmonių visuomenę be Dievo didžiuliuose miestuose, kurie, nepaisant dangoraižių, lieka horizontalūs.
Viešpats taip pat išsklaido žmonijos visagalybės iliuziją – Babelio gyventojai tiki, kad pastatę dangų, Dievo buveinę siekiantį bokštą, „pasidarys sau vardą“. Tai pavojingos, susvetimėjimą keliančios ir destruktyvios ambicijos, kurioms Dievas užkerta kelią, kad neįvyktų katastrofa.
Šis pasakojimas toks aktualus šiandien, kai socialinę sanglauda tikimasi sukurti ne brolybe ir taika, o ambicijomis, nacionalizmais, suvienodinimu, technologinėmis ir ekonominėmis struktūromis, tvirtinančiomis, jog Dievas yra nereikšmingas ir nenaudingas: ne tiek dėl to, kad siekiama daugiau žinojimo, bet labiau todėl, kad trokštama daugiau galios. Tai pagunda, persmelkianti didžiuosius šiandienos kultūros iššūkius.
Kai kuriuose „Evangelii Gaudium“ skyriuose (žr. 52–75), pažymima popiežiaus katechezėje, jis siekė aprašyti šiuos iššūkius ir, ypač, pakviesti evangelizavimui, kuris nušviečia naujus būdus megzti santykį su Dievu, su kitais, su aplinka, ir žadina pamatines vertybes. Būtina, kad Dievo žodis pasiektų tas vietas, kuriose gimsta nauji pasakojimai ir paradigmos, giliausias miestų sielos kampus. Kitais žodžiais – Jėzų įmanoma skelbti tik gyvenant savo laikmečio kultūroje, pagal apaštalo Pauliaus žodžius Korinto gyventojams: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2). Nėra gerai šiandienai paprasčiausiai priešpastatyti iš praeities ateinančias alternatyvias vizijas. Nepakanka tik kartoti anksčiau įgytus religinius įsitikinimus, kurie, kad ir kokie teisingi, laikui bėgant tampa abstrakčiais. Skelbiama tiesa tampa įtaigesne ne todėl, kad pakeliame balsą ją ištardami, o todėl, kad liudijame savo gyvenimu.
Apaštalavimo uolumas nesusideda iš paprasto išmoktų dalykų kartojimo, bet turi būti liudijimas, jog Evangelija mums gyvybiškai reikalinga ir šiandien. Tai suvokdami, žvelkime į savo amžių ir kultūrą kaip į dovaną. Jie yra mūsų, ir evangelizuoti juos neturi reikšti jų teisimo iš tolo, nepakanka ir šaukti Jėzaus vardą iš balkono – reikia išeiti į gatves, eiti ten, kur žmonės gyvena, lankytis erdvėse, kur žmonės kenčia, dirba, mokosi ir mąsto, stovėti kryžkelėse, kur žmonės dalijasi tuo, kas svarbu jų gyvenimui. Taip tapsime, kaip Bažnyčia, dialogo, susitikimo, vienybės raugu. Juk pačios mūsų tikėjimo formuluotės yra skirtingų kultūrų, bendruomenių ir nuostatų dialogo bei susitikimo vaisius. Neturime bijoti dialogo: priešingai, būtent konfrontacija ir kritika padeda teologijai nevirsti ideologija.
Privalome būti šiandienos kryžkelėse. Jei išeisime iš jų, nuskurdinsime Evangeliją, o Bažnyčią redukuosime į uždarą sektą. Ir priešingai, kryžkelių lankymas padeda mums, krikščionims, iš naujo suvokti savo vilties priežastis, ištraukti iš tikėjimo lobio „naujų ir senų dalykų“ (Mt 13, 52) ir jais dalytis. Jei norime, kad pasaulis atsiverstų, reikia ir sielovados atsivertimo, geresnio Evangelijos įkūnijimo šiandienos kontekste. Padarykime savu Jėzaus troškimą padėti bendrakeleiviams neprarasti Dievo jausmo, atverti jam širdį, surasti tą vienintelį, kuris šiandien ir visada žmogui dovanoja džiaugsmą ir ramybę.
