Jėzus savo viešąją veiklą pradėjo krikštu; atėjo prie Jordano, kur Jonas Krikštytojas krikštijo atgailaujančius už savo nuodėmes, ir paprašė, kad Jonas jį pakrikštytų. Jėzus neturėjo savo nuodėmių, bet jis buvo užsikrovęs ant savęs viso pasaulio nuodėmes.
Po krikšto Jėzus neskuba skelbti Evangelijos, bet pasitraukia į dykumą. Evangelistas Morkus trumpai pastebi: „Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo“ (Mk 1, 12–13). Pasirodo, kad bendrauti su Dievu pati geriausia vieta yra dykuma. Joje niekas nenukreipia dėmesio į pašalinius, gal net labai įdomius dalykus, ir tai palengvina bendravimą su Dievu.
Jėzaus pasitraukimas į dykumą turi mums priminti būtinumą laikas nuo laiko susikurti dykumos sąlygas, kur niekas netrukdytų bendrauti su Dievu. Geros kelių dienų ar net ilgesnės rekolekcijos, kai paliekame nuošalyje visus rūpesčius, televiziją ir internetą, yra dvasinė dykuma, kurioje vyksta mūsų pokalbis su Dievu. Sekmadienį Dievui paaukota Mišių valanda ar kasdienė keliolikos minučių malda taip pat yra tam tikra dvasinė dykuma, kurioje susitinkame su Dievu. Klauskime savęs: ar mano gyvenime yra dykumos valandėlių? O gal skubu, ryju iš visų pusių plaukiančias žinias bei sensacijas ir taip neleidžiu, kad Dievas mane prakalbintų?
Klauskime savęs: ar mano gyvenime yra dykumos valandėlių? O gal skubu, ryju iš visų pusių plaukiančias žinias bei sensacijas ir taip neleidžiu, kad Dievas mane prakalbintų?
Evangelistas Morkus tik vienu sakiniu apibūdino Jėzaus dykumoje praleistas dienas: „Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas.“ Evangelistai Matas ir Lukas plačiau papasakojo apie Jėzaus gundymą. Šėtonas alkanam Jėzui pasiūlė akmenis paversti duona ir tokiu būdu numalšinti savo alkį; pasiūlė Jėzui padaryti stebuklą – nužengti stebuklingai nuo šventyklos viršaus į minią – ir tokiu būdu patraukti prie savęs žmones. Pagaliau meluodamas pasiūlė atiduoti visas pasaulio karalystes, tai yra siūlė politinę valdžią ir jos pagalba valdyti žmones (žr. Mt 4,1–11).
Jėzus atmetė visus šėtono gundymus ir kartu pakvietė žmones būti jo sekėjais ne dėl medžiaginių gėrybių, ne dėl stebuklų ar valdžios, bet laisvai renkantis dvasines vertybes ir patį Dievą. Dievui reikalingi ne vergai, bet laisvi žmonės, kurie jį mylėtų ir jam tarnautų ne dėl kokių nors medžiaginių išskaičiavimų, bet dėl jo paties, kuris yra tobula Meilė. Jėzus amžiams bėgant patrauks milijardus žmonių, siūlydamas ne medžiagines gėrybes, stebuklus ar valdžią, bet rodydamas save prikaltą prie kryžiaus.
Kryžius, kuriuo buvo siekta sunaikinti Jėzų, tapo dvasine jėga, traukusia ir traukiančia žmones atsiverti Evangelijos žiniai apie begalinę Dievo meilę, kuria dangaus Tėvas nori apdovanoti kiekvieną iš mūsų.
Šį sekmadienį pradedame keturiasdešimt dienų truksiantį Gavėnios metą. Norisi palinkėti ir sau, ir kiekvienam iš jūsų, kad šis metas taptų dvasine dykuma, kurioje sutiktume Jėzų ir geriau atpažintume, kaip esame šėtono gundomi ir kaip reikia jam atsakyti. Tam pasitarnaus Jėzaus atsakymai: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4) ir „Eik šalin šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).
Mano palinkėjimas Gavėnią paversti dvasine dykuma taps tikrove tiek, kiek sumažinsime laiko televizijai, internetui ir kiek padauginsime laiko Šventojo Rašto, geros religinės knygos skaitymui ir maldai. Dvasinei dykumai susikurti reikia šiek tiek pastangų.
