Kai Kanados vyriausybė pradėjo diskutuoti apie eutanazijos įteisinimą tiems, kurių mirtis „pagrįstai numatoma”, kaip 32 metų Amanda Achtman (Amanda Ačtman) pasakoja, tuomet kažkas jos viduje ėmė kirbėti. Amandos senelis tuo metu buvo įpusėjęs 90-uosius metus ir atitiko pateiktą apibūdinimą.
„Gyvenimo pabaigoje jis porą kartų susidūrė su tikrai sunkiomis savaitėmis ir pasakė, kad nori mirti, – prisiminė ji. – Bet, ačiū Dievui, joks gydytojas negalėjo teisiškai pripažinti žmogaus minčių apie savižudybę tokiomis pažeidžiamomis akimirkomis. Visų mūsų nuostabai, įskaitant ir jo, prieš mirtį, kai jam sukako 96 metai, jo būklė ir perspektyvos gerokai pagerėjo.”
A. Achtman žurnalistams sakė, kad jai ir jos seneliui pavyko surengti įsimintiną paskutinį pasimatymą, kuris „suformavo jos charakterį ir tapo viena didžiausių dovanų, kurias jis jai kada nors davė”.
Patirtis, įgyta vaikštant su seneliu paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, paskatino moterį imtis darbo, kuris, jos manymu, yra jos pašaukimas. Rugpjūčio 1 d. ji pradėjo daugialypį kultūrinį projektą „Dying to Meet You”, kuriuo siekiama „humanizuoti mūsų pokalbius ir patirtis, susijusias su kančia, mirtimi, prasme ir viltimi”. Ši misija įgyvendinama pasitelkiant interviu, trumpametražius filmus, bendruomenės renginius ir pokalbius.
„Šis kultūrinis projektas yra mano pagrindinė misija ir esu dėkinga, kad galiu jam skirti didžiąją dalį savo jėgų”, – sakė A. Achtman CNA.
Ji gimė ir užaugo Kalgaryje, Albertoje, Kanadoje. Augo žydų ir katalikų šeimoje, pasak jos, „stipriai prisirišusi prie šių dviejų tradicijų, kurios ir sudaro visą jos asmenybę”.
Jos senelis lenkas žydas, su kuriuo ji artimai bendravo jaunystėje, dėl Holokausto tapo ateistu ir nuolat ragino ją susidurti su svarbiais mirties ir moralės klausimais.
„Vienas iš būdų, kaip tai padariau, buvo Holokausto studijų kelionė į Vokietiją ir Lenkiją „Atminties ir vilties maršo” (March of Remembrance and Hope) metu, kai man buvo 18 metų, – pasakojo A. Achtman. – Patirtis klausantis Holokaustą išgyvenusių žmonių ir Pasaulio tautų teisuolio (garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas, – red. past.) istorijų neabejotinai suformavo mano moralinę vaizduotę ir įskiepijo man gilų asmeninės atsakomybės jausmą.”
Netrukus po senelio mirties Achtman sužinojo, kad Lenkijos Liublino katalikiškame universitete siūloma nauja Jono Pauliaus II filosofijos magistro studijų programa anglų kalba.
„Iškart pajutau, tarsi Dievas man sakytų: ,Palik savo šalį ir keliauk į kraštą, kurį tau parodysiu – tai Lenkija’. Tuo metu apie Lenkiją žinojau tik tai, kad ten daugiausia vyko Holokaustas ir kad iš ten buvo kilę šventieji Jonas Paulius II, Maksimiljonas Kolbė ir Faustina”, – aiškino kanadientė A. Achtman. – Norėjau pasinerti į šventųjų, didvyrių ir kankinių šalį, kad galėčiau rimtai apmąstyti, koks iš tikrųjų yra mano gyvenimas ir kaip galėčiau jį dosniai praleisti tarnaudamas dehumanizacijos prevencijai ir ištikimai gindamas gyvybės šventumą savo aplinkoje.”
2016 m. Kanados vyriausybė įteisino eutanaziją visoje šalyje. Mirties ligoninėje kriterijus buvo informuoto sutikimas iš suaugusio žmogaus, kuris buvo laikomas sergančiu „sunkia ir nepataisoma būkle”, pusės.
„Prašymą dėl mirties reikėjo pateikti raštu dviejų nepriklausomų liudytojų akivaizdoje po privalomo apmąstymų laiko. Be to, sutikimas galėjo būti atšauktas bet kuriuo metu iki mirtinos injekcijos”, – aiškino A. Achtman.
Tada, 2021 m., Kanados vyriausybė pradėjo naikinti šias apsaugos priemones. „Teisės akto pakeitimas apėmė reikalavimą turėti tik vieną liudytoją, leido galimai atsisakyti galutinio sutikimo ir daugeliu atvejų panaikino bet kokį apmąstymų laikotarpį”, – CNA sakė moteris.
„Be to, buvo išrastas naujas „aplinkelis”, skirtas „asmenims, kurių natūralios mirties negalima pagrįstai numatyti”. Tai reiškė, kad neįgaliems kanadiečiams iškilo didesnė rizika mirti per anksti dėl eutanazijos. Kai mirtis pagal gydytojo sprendimą buvo pradėta laikyti žmogaus teise, praktiškai nebuvo jokių apribojimų, kas turėtų „atitikti reikalavimus”. Kol žudymas laikomas teisėta priemone kančioms pašalinti, nėra jokių ribų, kam gali grėsti pavojus.”
Eutanazija – dabar Kanadoje vadinama medicinine pagalba mirštant (MAiD) – 2024 m. kovo 17 d. bus dar labiau išplėsta, įtraukiant tuos, kurių vienintelė pagrindinė būklė yra „psichikos liga”.
Praėjusiais metais Kvebeko gydytojų ir chirurgų kolegijos daktaras Louis Roy (Luis Roi) specialiam jungtiniam komitetui liudijo, kad jo organizacija mano, jog eutanazija turėtų būti taikoma ir kūdikiams, turintiems „sunkių apsigimimų” bei „sunkių sindromų”.
Kanadietė A. Achtman sekė diskusijas apie gyvenimo pabaigos klausimus Kanadoje ir norėjo rasti būdą, kaip atkurti „teisingą atsaką į kančios ir mirties tikrovę mūsų gyvenime”.
„Iš tiesų mūsų mirtingumas yra dalis to, dėl ko gyvenimas yra brangus, mūsų santykiai verti puoselėjimo, o mūsų gyvenimas vertas dovanoti iš meilės. Štai kodėl turime įnešti kultūrinį atsinaujinimą į mirtį ir mirštamumą, atkurdami savo supratimą apie jų reikšmę žmogiškajai būsenai.”
Tai buvo labai naudinga asmeniškai A. Achtman, tačiau ji sakė, kad „tai taip pat palietė stebėtinai daug žmonių, įkvėpė juos imtis konkrečių veiksmų savo gyvenime, kurių negalėjau numatyti”.
Moteris sakė, kad ši patirtis padėjo jai suvokti, jog prie kultūros atsinaujinimo galima prisidėti lankantis kavinėse, imant neformalius interviu, skelbiant pranešimus socialinėje žiniasklaidoje, dalyvaujant tinklalaidėse ir internetiniuose seminaruose, organizuojant bendruomenės renginius ir kuriant vaizdo įrašus.
„Iš esmės yra begalė praktinių ir įprastų būdų, kaip galime humanizuoti kultūrą – kad ir kur būtume ir ką darytume visą likusį laiką.”
Veikla buvo labai naudinga asmeniškai A. Achtman, tačiau ji sakė, kad „tai taip pat palietė stebėtinai daug žmonių, įkvėpė juos imtis konkrečių veiksmų savo gyvenime, kurių negalėjau numatyti”.
Kalbėdamas apie projekto „Dying to Meet You” misiją, A. Achtman sako, kad „Dievas jai į širdį įdėjo du pagrindinius tikslus: užkirsti kelią eutanazijai ir skatinti viltį”, ir pridūrė, kad „šio kultūrinio projekto tikslas yra pagerinti mūsų kultūrinį pokalbį ir įsitraukimą į kančios, mirties, prasmės ir vilties temas per interviu, rašymą, vaizdo įrašus ir renginius”.
A. Achtman teigia, kad šis projektas yra eksperimentas temomis, apie kurias dažnai kalba popiežius Pranciškus – susitikimas, lydėjimas, ėjimas į periferijas ir prisidėjimas prie broliškesnės dvasios kūrimo. „Tradiciškai beveik visose religijose ir kultūrose yra tvirtas pagrindas priešintis eutanazijai, – dalinosi kanadietė. – Iš dalies dėl savo paties auklėjimo žydų ir katalikų šeimoje esu tvirtai įsitikinusi, kad toks tradicijų įvairovės kultūrinis turtingumas Kanadoje gali sustiprinti ir praturtinti visų jos žmonių gyvybės vertę.”
Todėl vienas iš A. Achtman rengiamų projektų – trumpametražis filmas apie gyvenimo pabaigą iš čiabuvių perspektyvos, kuris bus išleistas lapkričio viduryje.
