Kai Kristina Smith buvo dvidešimties, jos mama pasirūpino, kad mergina būtų sterilizuota perrišant kiaušintakius. Kai Kristina paklausė mamos apie galimybę turėti vaikų, jai buvo pasakyta, kad „bus per sunku“.
Remiantis „The New York Times“ lapkričio 25 d. pranešimu, pasitaiko neįgaliųjų, kurie yra sterilizuojami be jų sutikimo. Sarah Hurtes, kuri daugiau nei mėnesį praleido Islandijoje, dirbdama su tyrimu teigia: „Priverstinė sterilizacija, turinti rasizmo ir eugenikos istoriją, yra uždrausta pagal daugybę tarptautinių sutarčių. Trisdešimt septynios Europos valstybės ir Europos Sąjunga ratifikavo Stambulo konvenciją, kurioje be išimties skelbiama, kad sterilizacija be sutikimo yra žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau „New York Times“ tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalis tų šalių padarė išimtis, žmonėms, kuriuos vyriausybė laiko pernelyg neįgaliais, kad galėtų duoti sutikimą. Kai kurios šalys uždraudė tokią praktiką, bet už tokius veiksmus nenustatė baudžiamosios atsakomybės.”
Dauguma tų, kurie sterilizuojami be jų sutikimo, yra moterys, o gydytojai, kalbėję su Hurtes, teigė manantys, kad tokia praktika yra reta, tačiau tai sunku nustatyti dėl nepatikimų duomenų. Buvusi Jungtinių Tautų specialioji pranešėja neįgaliųjų teisių klausimais Catalina Devandas Aguilar pastebėjo, kad šeimoms ar globos institucijoms sterilizacija dažnai atrodo patogi ir tvirtina, kad tai labiausiai atitinka neįgaliojo interesus. Hurtes cituoja vieną pavyzdį, kai motina sutiko, jog jos 20-metei dukrai, turinčiai pažinimo sutrikimų, būtų pašalinta gimda dėl menstruacijų, kurios gali trukti iki šešių savaičių; Islandijos įstatymas „taikomas tik kiaušintakių perrišimui“. Hurtes taip pat pateikia kitus pavyzdžius bei teigia, kad yra atvejų, kai tėvai ir gydytojai spaudžia neįgalias moteris sutikti su tokiomis intervencijomis.
Prancūzijoje leidžiama sterilizuoti „žmones su sunkia psichikos negalia tam tikromis aplinkybėmis“, nors tai nutinka retai. Belgijoje tai „paprastai neteisėta“, bet vis tiek vyksta, „jei tėvai to prašo, o gydytojai, pasikonsultavę su ligoninės psichologais, mano, kad tai atitinka moters interesus“. Yra neabejotinai sudėtingų situacijų, kai tėvai tikrai mano, kad sterilizacija geriausiai atitinka jų neįgalaus vaiko interesus, tačiau Katrina Langensiepen, Vokietijos politikė, kuri turi „regėjimo negalią“, pasisako už „griežtą uždraudimą visoje Europoje sterilizuoti be sutikimo“. Ji pažymėjo, kad dauguma eugenikos praktikų buvo ginama remiantis tuo, kad tai geriausiai atitinka neįgaliųjų, į kuriuos jos buvo nukreiptos, interesus. Daugelis, kaip ir Langensiepen, abejoja, ar neįgalieji apskritai gali duoti sutikimą.
Hurtes ataskaita baigiama istorija apie Kristiną Smith, islandę, sergančią Dauno sindromu. Kai jai buvo dvidešimt, mama pasirūpino, kad jauna mergina būtų sterilizuota kiaušintakių perrišimu. Kai Kristin paklausė mamos apie vaikų gimimą, jai buvo pasakyta, kad tai „bus per sunku“. Ji sutiko su operacija. Tačiau 2020 m. ji susitiko su Sigurduru Haukuru Vilhjalmssonu, kuris taip pat turi Dauno sindromą, ir jie įsimylėjo. Jaunuoliai susižadėjo, o dabar kartu gyvena Husavike vieno miegamojo bute, skirtame žmonėms su negalia. Hurtes rašo:
Ponia Smith ir ponas Vilhjalmssonas yra nepriklausomiausi pastato nuomininkai ir vienintelė jame gyvenanti pora. Ji plauna indus restorane. Jis dirba ligoninės virtuvėje. M. Smith susitiko su Sigurduru Haukuru Vilhjalmssonu neįgalių suaugusiųjų vasaros stovykloje. Jie mėgsta keliones, maisto gaminimą ir muziką. Ponas Vilhjalmssonas groja būgnais… Jie renkasi vestuvių datą. Sekmadieniais jie susikibę rankomis vaikšto po uostą. Jie kalba apie savo ateitį. Ponas Vilhjalmssonas nori vaikų. M. Smith daug metų sakydavo, kad niekada to nedarė, kad jos motinos sprendimas buvo geriausias. Dabar pokalbis ne toks abstraktus. Ar ji nori būti mama? „Aš norėjau“, – sakė ji. Merginos akys apsiblausė. Ji nutilo, susitvardė. „Aš vis dar noriu.“
Hurtes ataskaita atskleidžia, kad praėjus dešimtmečiams po to, kai eugenika buvo atskleista kaip bene didžiausias dvidešimtojo amžiaus medicinos skandalas, ji vis dar praktikuojama kitomis formomis. Mes matome tai masiniame vaikų, sergančių Dauno sindromu, naikinime įsčiose, dėl kurių šie gražūs žmonės beveik išnyko Islandijoje (95 % vaikų, tokių kaip Kristina ir Sigurdur, yra abortuojami); matome, kad Kanadoje Trudeau vyriausybė atsisako paisyti neįgaliųjų bendruomenės, nes toliau plečia Kanados eutanazijos režimą; mes tai matome šaltakraujiškuose garsių intelektualų, tokių kaip Richardas Dawkinsas, pareiškimuose, kad „amoralu“ neabortuoti kūdikių su Dauno sindromu. Katrina Langensiepen yra teisi: užsitęsusi sterilizacija be sutikimo turėtų būti visiškai uždrausta.
