Daugelis bijo mirti iš didelio skausmo. Todėl daugelis žmonių Danijoje nori įteisinti eutanaziją. Tačiau tai gali sukelti kultūrinį nuosmukį, nuogąstauja Danijos gydytojas Gormas Greisenas. Apie tai rašo „CNE News”. Danijoje tebevyksta diskusijos dėl eutanazijos.
Neseniai peticija, kuria reikalaujama, kad Danijos parlamentas išnagrinėtų šį klausimą, sulaukė 51 tūkst. balsų.
Vis dėlto daktaras G. Greizenas mano, kad „aktyvios eutanazijos koncepcija nėra tokia gera”.
Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen (Metė Frederiksen) tuo tarpu pritaria aktyvios eutanazijos įteisinimui.
Pasak „Altinget”, ji tai pareiškė praėjusį ketvirtadienį. Premjerės nuomone, eutanazija yra orumo klausimas, „apie tai, kiek žmonėms turėtų būti leista patiems spręsti”.
Tačiau M. Frederiksen taip pat pridūrė, kad „šį klausimą turėtų spręsti ne nuomonių apklausos ar ekspertai”, – būtina diskutuoti.
Danijos liuteronų vyskupė Marianne Christiansen nerimauja, kur eutanazijos paplitimas gali nuvesti visuomenę, praneša „Dagen”.
Liepos mėnesio laiške ji rašė, kad įdomu, „kur eutanazijos įteisinimas nuves mus kaip visuomenę ir kaip asmenis – mūsų požiūrį į žmogiškumą, požiūrį į tai, kas yra orus gyvenimas, ir vertinimą, kurias gyvybes verta išsaugoti”.
Vyresnysis gydytojas ir buvęs Etikos tarybos narys G. Greizenas laikraštyje „Kristeligt Dagblad” pabrėžia, kad yra skirtumas tarp pagalbos mirštant ir pagalbos mirti.
„Gydytojas gali teisėtai duoti nuskausminamųjų vaistų skausmui malšinti pacientui, kurio gyvenimo trukmė bus trumpa, net jei jie kelia sutrikusio kvėpavimo ir mirties riziką. Gydytojo tikslas yra palengvinti paciento kančias. Tačiau aktyvioji eutanazija reiškia, kad gydytojas daro kažką, kad pacientas mirtų. Gydytojo ketinimas tuomet yra sutrumpinti gyvenimą, nužudyti pacientą. Žodžiai turi didelę galią.”
Tačiau žmonių ketinimus sunku išmatuoti, pabrėžia daktaras G. Greisenas.
Iki šiol Danijos biomedicininė sveikatos priežiūra buvo grindžiama pasekmių etikos požiūriu, aiškina jis. Ar kažkas yra gerai, ar blogai, priklauso tik nuo to veiksmo pasekmių. Todėl kai kurie Danijos sveikatos filosofai pasisakė už eutanazijos įteisinimą. Jie mano, kad pasekmė yra ta, jog pacientas miršta, bet taip atsitinka bet kuriuo atveju, tad koks skirtumas?
Vis dėlto G. Greisenas su tuo nesutinka. Dirbdamas pediatru jis daug laiko praleido su sergančiais vaikais ir naujagimiais. Tai reiškė, kad jam nuolat tekdavo spręsti, ar tęsti gydymą, ar išjungti aparatus, kurie palaikė vaiko gyvybę. Greisenas pripažįsta, kad tai yra pusiausvyros ieškojimas. Vaikui reikia šeimos, tačiau sunku „patenkinti mažo sergančio ar neįgalaus vaiko poreikius. Ant kortos pastatyta visos šeimos ateitis”.
