Pats laikas aiškiai atsakyti, kam naudingas prievartinis elektros tiekimo rinkos liberalizavimas.
Iš nerišlių energetikos ministro, premjerės, jiems „talkinančių ekspertų“ ir, kaip visada, realias problemas sėkmingai „užpliurpti“ besistengiančios propagandinės žiniasklaidos, kalbų, lyg ir aiškėja, kad dėl brangios elektros kalta ribinės kainos skaičiavimo formulė, kuri „pririša“ elektros kainą prie dujų kainos.
Kai kurie ekspertai bei kitų šalių lyderiai siūlo ją atrišti nuo politizuotos ir rinkos dėsniams nepaklūstančios dujų kainos. Logiška? Tačiau tikėtis logikos iš savo biologine tapatybe susirūpinusios Vyriausybės yra sudėtinga. Ar gali sveikos nuovokos politikas, esant karo sąlygoms, kai rinkos dėsniai neveikia, eiti vykdyti elektros rinkos liberalizavimo? Priešingai, karo sąlygomis, valstybės daug ką perima į savo rankas, kad perdėm iš to nesipelnytų tarpininkai.
Tad, dėmesio, jeigu kainas ženklia dalimi lemia tik formulė, tai reiškia, kad reali gamybos savikaina nėra tokia aukšta… Tai kas iš jos pelnosi? Tikrai ne Lietuvos žmonės, gerbiamoji Premjere!
jeigu kainas ženklia dalimi lemia tik formulė, tai reiškia, kad reali gamybos savikaina nėra tokia aukšta… Tai kas iš jos pelnosi?
Nepaisant mūsų pavasarinio matematinių žinių patikrinimo, nesiliauja šnekos apie mūsų valdžios siekius orientuotis į žinių visuomenę ir mūsų „begalinį“ dėmesį mokslui. Propagandinė valdžią šlovinanti žiniasklaida nenustoja apie tai „postringauti“ ir staiga protestuojantys aukštųjų mokyklų dėstytojai garsiai įvardina, kad docento atlyginimas į rankas – apie 900 eurų per mėnesį… Jie prašo nedaug – realiai padidinti jų atlyginimus bent tiek, kad jie dėl infliacijos nenuvertėtų.
O štai mūsų Švietimo, mokslo ir sporto (?) ministrė sako, kad pinigų nėra, nes karas vyksta ir energetikos kainos kyla! Tačiau ji kukliai nutyli, kad pinigų mokslo darbuotojų atlyginimų pakėlimui reikia mažiau, nei energetikai valstybės valdomose įmonėse išsimokės dividendus už sėkmingą jų darbą!
Taigi, pamatėme konservatorių tikrą požiūrį į mokslą. Jis yra toks pats, kaip požiūris į politinius kalinius ir tremtinius – daug žodinio patoso su noru pasirodyti, kad „ir jie kartu kovojo“, nors dažnas sovietmečiu jaukiai gyveno, o realiai nukentėjusių pensijoms skiria „net“ 69 eurus per mėnesį.
Neseniai viena Lietuvos pilietė paklausė manęs apie Vyriausybę, „ar jie nežino ką daro“, o aš atsakiau, kad greičiausiai ne. „Bet ar tikrai?“, – nuskambėjo jos kitas klausimas, nuo kurio tapo nejauku…
