Dr. Lina Šulcienė. Istorijos atsakymas į naują Bažnyčios situaciją Lietuvoje

Šiuo laiku dažnas katalikas pasiguodžia, kad Bažnyčia Lietuvoje tarsi suskilusi. Jam skauda, kad ne tik pasauliečių, bet ir dvasininkų požiūris į svarstomą Stambulo konvenciją ir partnerystės įstatymą yra skirtingas. Dalis katalikų dalyvauja renkant parašus po peticijomis, kuriose pasisakoma prieš konvencijos ratifikavimą ir partnerystės įstatymo priėmimą, didžioji dauguma pasirašo, o kunigas Julius Sasnauskas OFM praeitą savaitę Laisvės TV laidoje „Spręskite patys“ šį parašų rinkimą laiko pasityčiojimu iš „tų parašų, kurie buvo renkami tarybiniais laikais, kad žmonės nebūtų persekiojami ir nebūtų žeminami“. Pasak jo, „šiandien priešinga linkme tie parašai renkami – kad kažką suvaržytų“. Nepaisant to, kad manančių kaip kunigas Julius Lietuvoje mažuma (iš kunigų viešai pasisakė jis vienintelis, o vyskupai – Bažnyčios mokymo atstovai – vieningai laikosi kitos pozicijos), vis dėlto galima kalbėti apie tam tikrą susipriešinimą Lietuvos Bažnyčioje.

Šį kartą atidėkim į šalį skirtingų pozicijų teisingumo ar klaidingumo klausimą. Siūlau pasirinkti kitą svarstymo perspektyvą – Bažnyčios istoriją. Istorija yra gera mokytoja, o kartais – ir paguodos šaltinis, padedantis išsaugoti viltį.

Man rodos, situacija Lietuvoje panaši į ne kartą visuotinėje Bažnyčioje aidėjusią „realistų“ ir „nominalistų“ polemiką. Tai buvo sunkūs Bažnyčios gyvenimo laikotarpiai, tikra kova jos viduje. Ji kildavo laikas nuo laiko – ankstyvaisiais, vėlyvaisiais viduramžiais, Renesanso epochoje ir vėliau. Būdavo daugiau ar mažiau audringa. Tačiau baigdavosi, ir Bažnyčia gyveno toliau.

Iš istorijos visada galime pasimokyti.

Pradėkime nuo sąvokų. „Realistų“ ir „nominalistų“ susipriešinimas būdingas ne tik krikščionybei. Šių „stovyklų“ susidūrimų būta ir pagoniškoje Antikoje, ir Naujaisiais laikais. Tad kas yra „realistai“ ir „nominalistai“ aptarsiu bendresniame, ne tik krikščioniškame kontekste. Pradėsiu nuo pirmosios sąvokos – „realistai“. Manau, jos reikšmė skaitytoją nustebins.

Kaip mąsto realistai?

Pasak jų, egzistuoja tam tikra ideali Tikrovė, pirmesnė už žmogų ir jo mąstymą ir, apskritai, ankstesnė už visą regimąją tikrovę. Ji yra amžina ir tobula. Iš jos kyla žemiška tikrovė, kurioje gyvename. Būtent todėl idealioje Tikrovėje žmogus turėtų ieškoti savo gyvenimo principų, apskritai – savo buvimo prasmės. Joje slypi tiesa, kaip žmogus turėtų gyventi.

Taigi, pasak realistų, idealioje Tikrovėje egzistuoja tam tikri principai, amžinosios tiesos, realesnės (!) už visus šio pasaulio įvykius, reiškinius, patirtis ir įsivaizdavimus. Iš čia terminas – realistai.

Taigi realistai mano, kad:

  • egzistuoja idealios Tikrovės nustatyta tvarka, kuri yra reali ir net realesnė už šią žemiškąją tikrovės tvarką;
  • žmogui įmanoma idealios Tikrovės tvarką pažinti ir suprasti, ir jis turėtų mėginti įgyvendinti jos principus šioje žemiškoje tikrovėje; tai yra teisingo gyvenimo programa.

Šiandienėje kalboje realistu vadiname visai kitokį žmogų – veikiau tą, kuris tvirtai stovi ant žemės, nesidairo į jokius anapusinius principus, o vadovaujasi patikimais empiriniais duomenimis ir racionaliais samprotavimais.

Senieji realistai tikrovės sąvoką supranta plačiau. Tai ne tik faktai ir racionalūs samprotavimai. Tai net ne tik pripažinimas, kad „yra kai kas daugiau“. Tai laikysena, kad tas „daugiau“ yra realiau, tikriau, kad tai „labiau yra“. O dar svarbiau – kad tos Tikrovės tiesą įmanu ir reikia pažinti, taip pat – pagal ją gyventi.

Žinoma, idealios Tikrovės tiesų pažinimas nėra toks paprastas dalykas. Tai procesas, kuriame dalyvauja ir žmogus, ir Pats Tikrovės Šaltinis. Krikščionybėje Jis padovanojo žmogui Apreiškimą ir jo pažinimą augina Savąja Šviesa. O žmogaus pastanga pažinti amžinosios Tikrovės tiesas tiesiogiai siejasi su tuo, kaip jis gyvena, koks jis yra. „Panašus pažįsta panašų“, – skelbia antikinė sentencija. Kitaip tariant, norint pažinti amžinos Tikrovės tiesą, reikėtų būti į ją panašiam. Tam nepakanka gerai išlavinto proto ar patikimos empirinės medžiagos. Žmogus turėtų būti tinkamas indas Tikrovės tiesai priimti. Taigi norint pažinti reikia tapti tokiu indu. Krikščionių Bažnyčios teologinis lobynas kaip tik ir yra ne tik intelektualinių, bet ir asketinių žmogaus pastangų rezultatas. Be kitų dalykų, jis kalba apie principus, taisykles ir normas.

Vadinasi, pasak realistų, žmogus gali Tikrovės tiesą pažinti, gali prieiti bendruosius principus, kuriais turėtų grįsti savo gyvenimą.

Tačiau tie bendrieji principai – labai bendri. Vien jų nepakanka, nes jie per daug abstraktūs: „gėrį reikia mylėti ir jo siekti, o blogio vengti“, „mylėk savo artimą kaip patį save“, „žmogus yra absoliuti vertybė, jis yra tikslas pats savaime ir negali būti laikomas tik priemone“ ir t. t. Bet mes gyvename konkrečiomis aplinkybėmis, konkrečiomis situacijomis ir jose atsidūrus mums reikia apsispręsti ir pasirinkti labai konkrečiai. Tarp amžinosios Tikrovės tiesų ir konkrečios gyvenimo situacijos – didokas atstumas. Iš bendrųjų principų tiesiogiai neplaukia, ką konkrečiai turiu daryti. Iš jų logiškai negali išvesti ir įstatymų, kurie reglamentuotų mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, ką konkrečiai reiškia principas „mylėk savo artimą kaip patį save“, kai reikia sukurti socialinių paslaugų įstatymą? Konkretūs įstatymo dėmenys amžinosios Tikrovės principuose neslypi. Žmogus turi juos „išvesti“ pats. Ir jis tai daro: remdamasis amžinos Tikrovės principais, mėgina ir kurti konkrečius įstatymus, ir daryti konkrečius praktinius savo paties sprendimus.

Neįmanoma tiesmukai, tik loginiais ryšiais remiantis, dedukuoti praktinių sprendimų iš amžinosios Tikrovės. Antraip gautume Platono „Valstybę“ arba K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestą“. Norint pereiti nuo amžinosios Tikrovės prie konkrečių pilietinių įstatymų, reikia išminties, gilaus pažinimo, įžvalgumo ir t. t.

Taip mano realistai.

O nominalistai?

Nominalistai mano kitaip.

Tiesa, juos apibendrintai nusakyti sudėtingiau, nes jie būna dvejopi: pripažįstantys antgamtinę Tikrovę ir jos tvarką bei ją neigiantys. Kadangi šis straipsnis yra apie Bažnyčios situaciją Lietuvoje, apsiribosiu „savais“ nominalistais – krikščionimis.

Taigi jie pripažįsta, kad:

  • egzistuoja ideali Tikrovė, kuri yra reali ir net realesnė už šią žemišką tikrovę; taigi šiuo klausimu krikščionys realistai ir nominalistai sutaria, tačiau
  • nėra aiškiai apibrėžtų žmogaus moralinį gyvenimą reglamentuojančių principų, egzistuojančių kokiame nors Amžinajame Prote.

Ir net Apreiškimą problemiška laikyti tokių principų šaltiniu. Kunigas Julius perspėjo: „Nekaišiokim Švento Rašto.“ Principai, tiesos, taisyklės, kurias formuluoja realistai, tėra žodžiai (dažnai tušti), kokių nors įvykių vardai (lot. – nomina, iš čia – nominalizmas). Juk įvykių, situacijų ir pavyzdžių būna visokių, tad kas gali nurodyti kriterijus, pagal kuriuos vieni turi prioritetą kitų atžvilgiu, vienas gyvenimo būdas – kito atžvilgiu? Kas gali priskirti sau teisę būti tokiu arbitru? Tikrovė, kuria reikia remtis priimant sprendimus, yra konkreti mūsų žmogiškų įvykių ir situacijų tikrovė.

Realistams nominalistai priekaištauja: ei, žiūrėkite į tai, kokia tikrovė yra, o ne į tai, kokia ji turėtų būti; juk principai, kuriais jūs norite grįsti savo ir mūsų gyvenimą, nėra realūs, jie nėra tikrovė. Iš kur jūs traukiate „papildomumo principą“ kaip pamatinį šeimai ar tai, kad „šeima yra vyras, moteris ir vaikai“, kai tikrovėje yra net krikščioniškų šeimų, kurioms šis apibrėžimas netinka. Minėtoje laidoje kunigas Julius taip interpretuoja Vatikano dokumentus ir popiežiaus kalbas: juose pirmiausia kalbama apie žmonių poreikius, o ne apie taisykles ar normas, kurias galima primesti kitiems, poreikius, į kuriuos Bažnyčia gali atsiliepti.

Šiandienę įtampą Lietuvos Bažnyčioje galima apibrėžti kaip dviejų pozicijų – realistų ir nominalistų – susipriešinimą.

Jei realistas ima kalbėti apie taisykles ir normas, nominalistas prašo parodyti konkrečiai, kaip jos įgyvendintos tikrovėje. Ir jei realistas primins Motiną Teresę ar Pranciškų Asyžietį, nominalistas atsakys, kad tai paskiri atvejai, kurių nepakanka taisyklei ir normai pagrįsti. Jei krikščioniško gyvenimo taisyklės ir normos būtų realios, pagal juos gyvenančių krikščionių būtų dauguma, bet to nematyti. Kunigas Julius laidoje pasakojo apie Amerikos universitete atliktą tyrimą, kaip studentai ir dėstytojai laikosi lytinės moralės, lytinio gyvenimo normų. Tyrimo rezultatas: labiausiai jų nesilaiko katalikiškų šeimų vaikai. „Tarsi pripažįsta, bet nesilaiko tų normų. Tai nežinau, kam reikalinga tokia pagarba Bažnyčios mokymui“, – sakė kunigas Julius.

Trumpai tariant, nominalistai žiūri į tai, kaip yra, o ne į tai, kaip turėtų būti. Nes tokio dalyko „kaip turėtų būti“ nėra. Jis nerealus. Tai tik tušti pavadinimai, vardai (lot. nomina). Visų sprendimų atskaitos taškas turėtų būti konkreti žemiška tikrovė. Ta mintis ir skambėjo kunigo Juliaus žodžiuose. Kalbėdamas apie homoseksualius asmenis jis sakė: „Čia vis dėlto skriauda, padaryta didžiulė skriauda, besitęsianti daugybę amžių“; pamatinis dalykas yra meilė, o ne šeimos koncepcija; žiūrėkime į vargšus homoseksualius žmones, ką jie patyrė, kaip jie gyvena, o ne mojuokime kanonų teisės kodeksu. Viliuosi, teisingai perteikiau kunigo Juliaus mintis. Jos išreiškia klasikinę nominalistinę poziciją.

Taigi šiandienę įtampą Lietuvos Bažnyčioje galima apibrėžti kaip dviejų pozicijų – realistų ir nominalistų – susipriešinimą. Bet Bažnyčios istorijoje taip buvo ne kartą. 

Ko mus moko Bažnyčios istorija?

Ankstyvaisiais viduramžiais nominalistai sukilo prieš aukštosios teologijos atotrūkį (kaip jie manė) nuo konkretaus Kristaus mokymo. Jie sukilo prieš atsitraukimą nuo konkretaus žmogaus, konkretaus skausmo, konkretaus Kristaus liudijimo. Nes tuo metu skambėjo principas Nemo intrat in Coelum nisi per philosophiam, lot. – „Niekas nepateks į Dangų kitaip, kaip tik per filosofiją.“ Filosofija tuo metu buvo tapatinama su mokslu. Kitas to meto šūkis – niekas nepateks į Dangų kitaip, kaip tik per septynis laisvuosius menus (septem artes liberales). Žinoma, keistai skamba. Bet Karolis Didysis VIII amžiaus pabaigoje taip užkūrė kultūrinę revoliuciją ir suteikė šiam procesui tokį pagreitį, kad dėl to didžiąja dalimi turime tokią iškilią Europos kultūrą.

Ankstyvųjų viduramžių Bažnyčioje pamažu įsitvirtino aukštasis intelektinis pilotažas. Apie ką buvo kalbama? Apie Dievą ir žmogaus sielą – dieviškos esmės slėpinius, Dievo savybes, žmogaus slėpinio gelmes ir t. t. Tačiau krikščioniško gyvenimo konkretybė buvo apleista. Todėl kilo nominalizmo banga. O XI amžiuje net atsirado vadinamoji nominalistų sekta, kurios nariai protestuodami prieš kraštutinį realizmą Bažnyčioje išvis atsisakė vartoti žodžius. Jie nešiodavosi daiktų maišelį, kad juos rodydami galėtų susikalbėti ir bendrauti.

Nominalizmo pavyzdys Williamas Ockhamas / Wikipedia nuotr.

Nominalizmo bangos Bažnyčioje kildavo laikas nuo laiko. Baconas ir Ockhamas (beje, abu pranciškonai) yra XIII–XIV amžiaus iliustracija. Ten situacija buvo kita. Bet konflikto esmė – ta pati: bendrieji principai versus konkreti tikrovė. Kaskart, kai ima silpti dėmesys konkrečioms gyvenimiškoms situacijoms ir pernelyg akcentuojami idealūs principai, kyla nominalizmo banga.

Mums aktualu, kaip baigdavosi realistų ir nominalistų susidūrimai. O jie baigdavosi nuosaikesnių pozicijų susiformavimu. Toks „ir–ir“ kelias: ir vieno laikykis, ir kito neapleisk. Tai puikiai iliustruoja šventojo Tomo Akviniečio raštai. Jie yra tokios „ir–ir“ pozicijos pavyzdys.

Tomas yra realistas. Bet jis labai dėmesingas konkrečiai tikrovės tvarkai. Todėl vadinamas nuosaikiuoju realistu. Kalbėdamas apie tai, kas sudaro prigimtinį įstatymą ir kaip žmogus turi formuluoti šį įstatymą atitinkančius sprendimus, Tomas akcentuoja protingumo (prudentia) dorybę, kuri padeda žmogui įsižiūrėti, įsiklausyti į konkrečią tikrovę ir tik tada spręsti laikant tikrovę savo mokytoja. Bet tikrovę viduramžių žmogus supranta plačiau negu šiandieniai neoliberalai, apribojantys ją empiriniu lauku.

Ar gali taip, kaip viduramžiais, baigtis šiandieninis realistų ir nominalistų susidūrimas mūsų Bažnyčioje?

Gali. Realistai gali susitarti su kunigu Juliumi ir kitais krikščionimis nominalistais. Bažnyčios istorija gali to pamokyti. Tiesiog mums teks judėti link „ir–ir“ pozicijos.

Žinoma, mes turėtume stengtis pažinti konkretaus žmogaus konkrečią gyvenimo situaciją, o ne abstrakčiai apie ją samprotauti. Bet negalì koncentruotis tik į žemišką tikrovę, į gyvenimo konkretybę, nes neįmanoma kurmio akiračiu matuoti erelio horizontų. Tikrovę sudaro ne tik konkrečios situacijos, konkrečios patirtys ir skriaudos – juodaodžių, moterų, homoseksualių asmenų… Tikrovė apima ir bendruosius principus, ir erelio horizontą, į kurį skrieti žmogus sukurtas.

Na, o krikščionių realistų susidūrimas su netikinčiais nominalistais jau būtų kito straipsnio tema.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

14 KOMENTARAI

  1. Kun. Julius stovi Golgotos kalne su moterimis ir mokiniu. Ten kenčia ir miršta trys vyrai. Vienas jų – Gerasis Ganytojas, kuris kabo iš didžios meilės. Šalimais pakabinti du „latrai“ dėl savo padarytų nusikaltimų. Kun . Julius ten, kartu su visais…O kur šiuo metu aukštieji kunigai ir raštų aiškintojai…Jie skelbia įstatymą, kuriame nėra vietos Meilei.

    • O, kažin, negali būti, kad kunigas Julius yra tame šventoriuje, kuriame Jėzus pasirodęs su virvute išvaiko manipuliatorius ir išvarto jų stalus?
      Tiesiog svarstau…

    • O man pasirodė, kad kun. Julius (galbūt ir stovėdamas ant Golgotos kalno) sako, kad „latrai“ iš tiesų nėra latrai, o nuodėmė – nėra nuodėmė. Iš ko nuosekliai plaukia, kad Kristaus auka tampa iš esmės nereikalinga. Būtent čia kyla problema „realistams“. Jūsų nupieštas vaizdas galbūt turėtų būti tai, ko abi konfliktuojančios pusės turėtų siekti.

      • Pritariu Giedre. Nuodėmės sąvoka visai ištrinta, Kristaus mokslas jau nebereikalingas, nes yra savas, tolerantiškas… ištrinantis ribas tarp švento ir bjauraus

        • O kodėl kalbama tik apie keletą „išskirtinių“ nuodėmių? Svetimavimas – ne nuodėmė, vaikų tvirkinimas – netgi ne nuodėmė (pamatysit kaip gins kunigėlį), pasidavimas pykčiui – ne nuodėmė, pavydas – ne nuodėmė, linkėjimas blogo – ne nuodėmė, apsirijimas – ne nuodėmė, girtuoklystė – ne nuodėmė ir t.t. Ar ne? Oi čia jau super duper ypatinga nuodėmė… Jei žmogus netikintis išvis apie nuodėmę nėra kalbos, o jei apsirijėlis – kunigas, mano nuomone žymiai didesnė nuodėmė, nei kažkoks gėjukas no name.

  2. Pastebiu, jog argumentas, kad „Bažnyčia turėtų prisitaikyti prie realaus/šiandienio/pakitusio gyvenimo“ ignoruoja vieną svarbią detalę: tarsi implikuojama, jog šiandienos tikrovė kuriasi kažkaip „savaime“ ir kad tas savaimingumas yra legitimus, o štai proaktyvios tikrovės kūrimo pastangos – nederamos. Kitaip tariant, ta įtaka, kurią pasauliui daro socialiniai tinklai, globalizacija, sekuliarizmas yra nurašoma kažkokiems nekaltiems „savaiminiams procesams“, bet štai nuolatinė Bažnyčios pastanga priminti apie esmingus dvasinio ir moralinio gyvenimo principus tampa „neskoninga“, nepataikanti į „laikmečio dvasią“, neatliepianti „šiandienos žmogaus poreikių“, paminanti asmens laisvę. Šia prasme radikalusis liberalizmas kaltina krikščionybę, jog ji veržiasi į žmogaus privačius namus pro priekines duris, kai jis pats, tyliai prasmukęs pro galines, jau seniausiai viešpatauja to žmogaus namuose. Gaila, jog šią „smulkmeną“, atrodo, pražiūri ir liberalieji katalikai.

  3. Randu straipsnyje prieštaravimų: visų pirma sakoma, kad nominalistai, kaip ir realistai, taip pat pripažįsta, kad „egzistuoja ideali Tikrovė, kuri yra reali ir net realesnė už šią žemišką tikrovę; taigi šiuo klausimu krikščionys realistai ir nominalistai sutaria“, bet vėliau sakoma, kad „Realistams nominalistai priekaištauja: ei, žiūrėkite į tai, kokia tikrovė [tai juk autorė sako, kad jis yra suprantama vienodai] yra, o ne į tai, kokia ji turėtų būti; juk principai, kuriais jūs norite grįsti savo ir mūsų gyvenimą, nėra realūs, jie nėra tikrovė.“
    Bet vis dėlto straipsnis guodžia, kad kelias turi būti „ir-ir“. Tai džiugu, kad ir mes, nominalistai, pasitarnaujam.

    • Ačiū, Sigita, už pastabą. Pamėginsiu atsakyti. Pirmas punktas kalba apie amžiną Tikrovę ir jos tvarką, kuri tiesiogiai neprieinama žmogaus prigimtiniam protui. Ji yra tikėjimo objektas. Antrasis punktas kalba apie racionaliai formuluojamus, taigi prigimtiniam protui suvokiamus principus, normas, taisykles. Nors jie pakankamai bendri, tačiau suvokiami. Realistams nominalistai priekaištauja būtent dėl šių principų.

  4. Na gerai, turime apčiuopiamą tikrovę – homoseksualumą – lytiškumo sutrikimą ir iš to kylančias visas moralines, etines ir dvasines intymių homoseksualių asmenų santykių pasekmes, kurios yra suformuluotos Bažnyčios Mokyme, įskaitant Katalikų Bažnyčios Katekizmą.
    Nominalistai jokiu būdu nenori patvirtinti, kad homoseksualumas yra lytiškumo sutrikimas ir todėl homoseksualių asmenų intymūs santykiai yra netvarkingi. Kaip tokia jų nuostata dera su pozicija, kad pirmiausia reikia veikti pagal šio pasaulio tikrovę?

    • Kiek matau iš šono br. Julių, tai jis nelinkęs, rusiškai sakant, problemą nagrinėti, pastačius ant šonkaulio (na rebro). Kai yra kažkokie skausmai, ant šonkaulio pastačius, toks gydymas lats savaime skausmingas. Taigi vietoj vieno skausmo turime du. Julius mėgsta maldyti, glostyti, raminti, guosti. Kak ką tkkiu elgesiu erzina. Panašjaj erzio sukeldavo tėvas Stanislovas, kai privlobdavo savo glėbiu komunistus. Ir vienas, ir kitas nebijo būti apspardytas. Visada galvodavau – kaip gerai šalia griežtų tėvų dar turėti fone suoratingą tetą ar kaimynę, kuri nesako, kad tėvai yra blogi ar neteisingi. Svarbu, kad yra tomia teta ar kaimynė, kuri bent išklauso ir nemoralizuoja. Kartais juk užtenka turėti galimybę garsiai kaokam išsakyti, ką galvoji, kaip jautiesi – ir tampa daug kas aišku. Manau, jad Julius ir bando ūti tuo geru dėde, kuris bet kuriuo atveju nepasmerks, o išklausys ir paguos. Todėl nespardyčiau no tokios pozicijos. Juo labiau, jad jis tai daro švelniai. O mes,aplinkiniai dažnai tikrai viską „ant šonkaulio“ statome – arba, arba…Čia ir dabar (nemėgstu šjų židžių) verčiame kitus apsispręsti. Aš galiu ir esu apsisprendęs, bet manau, kad ir tokie juliai gali būti. Jie revoliucijų nedarys, juliai ir saulaičiai pasiskyrę save apglistymui. Tai nėra lengvas pasišventimas. Visi kiti gali ir užsiima teorijomis ir visko skirstymu į lentynas, į spalvas, dydžius ir lan. Tokiu būdu vis gyvename ir kažkaip sugyvename.
      Mums patiems ir homoseksualams reikėtų vieną kartą susitarti, kad yra homoseksualų nepaskelbtos partijos ir pavienių homoseksualų reikalai ir pfoblemos. Juk visi matome kakp ir paftinį šitos gfupės žmonių interesą ir lobizmą ta linkme. Tai ir pasistenkime tai priimti. Visa bėda, kad yra daug to nenorinčių. Juk patogiau šūkauti: mus skriaudžia…Stambulo konvencija gal ir ne apie tai, bet prie to…Suprantu nepasitikėjimą, nepasitikiu ir aš, nes žinau, kad lazda turi du galus ir žinau, kad ją vieni naudoja gintis, o kiti – tvoti…
      Jeigu daugiau ką nors sakyčiau, tai būtų antras raundas apie tą patį😀

      • Labai atsiprašau! Paleidau komentarą nepatikrinęs. Pribaksnojau daug kartų pro šalį(klaidų pridariau). Pastebėjau, kad rašymas gulint prie gero nepriveda…

  5. Šiame nominalistų ir realistų susidūrime viskas ganėtinai paprasta ir išreiškiama vienu mūsų Viešpaties sakiniu – „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs.“ (Mt 10, 38). Visi maištai prieš Dievą iš esmės kyla dėl to, kad laikytis visų Dievo įstatymų yra sunku, o taip norėtųsi gauti tai, ko norisi tiek šiame pasaulyje, tiek kitame. Tai štai, vadinamieji „realistai“ (nelabai aišku, kodėl autorė pasirinko tokius terminus, nes šiaip jau jie niekur nenaudojami), nors pripažįsta savo silpnumą, tačiau sutinka, kad iš principo išganymas įmanomas tik per kryžių, t.y. per kentėjimą, kurį reikia dalintis su Kristumi. Na o „nominalistai“ kryžiaus atkakliai kratosi, išradinėdami įvairiausius to pateisinimus. Nors sąžinė visiškai neužmiega, tačiau kažko norėdamas žmogus sugeba į ją nekreipti dėmesio ir pasiduoda iškreipto proto siūlomai išeičiai. Jei autorė gerai susipažinusi su Bažnyčios istorija ir siūlo ją kaip sprendimą, turėtų puikiai žinoti, ką Bažnyčios mokymas beveik du tūkstančius metų sakė homoseksualizmo atžvilgiu – kad ir pvz. Bažnyčios mokytojo šv. Petro Damijono „Gomoros knyga“, tad nesunkiai turėtų atpažinti dabartines pasaulines tendencijas Bažnyčioje pateisinti homoseksualizmą kaip nukrypimą nuo tradicinio aiškinimo. Bet panašu, kad jos išvedžiojimai lenkia į kitą pusę.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis