Yra toks paslaptingas ir gražiai skambantis žodžių junginys – strateginė iniciatyva, – pamėgtas pastaraisiais metais, kai kalbama apie didžius garbios kompanijos, valstybės ar tarptautinės organizacijos norus nuveikti ką nors įspūdingo bei originalaus. Žodžių junginys yra vertas beveik šlovės, tačiau – ne visada teisingai suprantamas ir ne visada atsirandantis laiku ir vietoje.
Didysis kinų strategijos klasikas Sun Tzu dar prieš du su puse tūkstantmečio mokė: nesididžiuok savo sugebėjimais, o, visų pirma, pažink priešo strategiją ir primesk jam tokį kovos būdą, kokiam šis nėra pasiruošęs… Ir dar (iš teksto paraščių) – jei jau kas tapo tau rimtu priešu, tai tikrai nėra kvailesnis už tave, nes priešingu atveju būtų… ne tas lygis.
Pradėsiu nuo tokio šiek tiek chuliganiško teorinio modelio.
Kelių eismo taisyklės yra sumanytos vadovaujantis principu: laikausi jų žinodamas, kad ir kiti jų laikosi. Tada viskas saugu ir teisinga. Jei bent vienas jų nesilaiko, kenčia visi. Kelių „gaideliai“, kaip ir tarptautinės politikos chuliganai, kartais patys nukečia ne tiek, kiek nuskriaudžia kitus. Kadangi mes visi laikome save protingais ir teisingais, tai tas chuliganas tikriausiai yra nemokantis taisyklių arba iš viso kvailys. Tad reikia jį pamokyti, paprotinti ar kuriam laikui atimti vairavimo licenciją. Tada „pasitaisys“ ir vėl bus gerai.
Ar tai jums neprimena Ukrainos ir viso to karo? Man tai labai primena. Mes – Vakarai – norėjome Rusiją įtraukti į taisykles, o ji elgiasi ne pagal jas, tad mes esame sutrikę. Chuliganas apsprendžia mūsų elgesį (reakciją), o ne atvirkščiai, tad bet kokio chuliganizmo pradžioje būtent chuliganui priklauso strateginė iniciatyva.
Atsitiko taip, kad mes daug metų bandėme save įtikinti, kad Rusija taip elgiasi dėl proto ir logikos stokos, t. y. gal ji nesupranta taisyklių. Daug laiko gaišome bandydami paaiškinti (pirmiausia sau), kad tai „negabus (bet perspektyvus) mokinys“ ir jam reikia duoti naują šansą.
Taisyklių laužymas (tvarkos griovimas) yra tikroji natūralioji sąmoningai apgalvota Rusijos politika, kuriai mes nesame pasiruošę.
Taisyklių laužymas (tvarkos griovimas) yra tikroji natūralioji sąmoningai apgalvota Rusijos politika, kuriai mes nesame pasiruošę. Tiesą sakant, niekada ir nenorėjome būti pasiruošę. Mūsų silpna vieta, kad pasaulį matome pagal savo „kampą“ ir nė nesistengiame suprasti priešo logikos ir strategijos (vadiname ją tiesiog beprotybe).
Dar neseniai plačiausiai paplitę tekstai buvo apie tai, ką galvoja arba negalvoja V. Putinas, kiek toli jis eis arba neis, kokios ten slaptos ar beprotiškos mintys yra jo galvoje ir kaip į jas mums reaguoti. Rusija kariauja tokį karą, kuris neatitinka jokio mūsų logikos ir sveiko proto (ji žudo ir griauna tai, ką iš tikro reiktų saugoti). Mes, gi, visiškai nebuvome pasiruošę karui, vykstančiam ne pagal „sveiką protą“. V. Putinas niekada neslėpė, ko jis nori, tik jo norai „netilpo“ į mūsų taisyklių ir sveiko proto stereotipus. „Kvailų ir nelogiškų“ Rusijos siekių mes tiesiog nesvarstėme.
Bet verta pastebėti, kad sėkmingiausi teroro aktai ir nusikaltimai (įskaitant ir legenda tapusią rugsėjo 11-tąją) yra tie, kurie netelpa logikos ir sveiko proto rėmus. Pergalės karuose, sporto rungtyse ir kitur pasiekiamos tuomet, kai imamasi to, kam priešininkas yra visiškai nepasiruošęs. Pripažinkime, buvome nepasiruošę „rusiškam“ karui su apkasais, fronto linija ir senais tankais, kurie mums atrodė juokingi, bet griovimui yra visiškai efektyvūs.
Džiaugsmo ašara šiame kare yra tai, kad strateginė iniciatyva nors ir lėtai, bet pereina į mūsų pusę. Svarstymų apie V. Putino beprotybes ir ligas pastebimai sumažėjo. Kasdien nutinka tai, ko rusai nesitiki ir iš viso nežino, kaip čia nutinka, kad sprogsta tai, kas „padėta“ labai saugiai, skęsta tai, kas turėtų plaukti, kas Maskvai atrodė Rusija amžiams, gal jau ne visai Rusija.
Karas Donbase, deja, buvo ar tebėra „rusiškas“, karas Kryme – jau ukrainietiškas, jau pagal Kijevo, o ne Maskvos užmanymą. Kas dieną – po staigmeną. Ir labai gerai, kad niekas nebežino, kaip čia viskas įvyko. Kol nežino, galima pakartoti. Tad Rusija jau turi Ukrainos problemą, o mes… strateginę iniciatyvą. Jei Ukraina (ir mes visi) norime laimėti, reikia elgtis ne pagal ruso logiką.
Tokiu optimistiniu palinkėjimu Ukrainos valstybinės šventės proga galima būtų ir baigti, bet problemos ir pasiekimai čia nesibaigia.
Mūsų lietuviška strateginių iniciatyvų istorija yra verta rimtų politologinių studijų. Rusijai, kokiu pavidalu ji bepasirodydavo mūsų tautos ir valstybės gyvenime, Lietuva neatrodė didelis džiaugsmas, ji visada buvo problema – taip jau nuo Algirdo žygio iki Baltijos kelio ir rusų kariaunos išvarymo be šūvio.
Europos Sąjunga daugelį metų savo užsienio politikos esmę apibūdindavo kaip, viso labo, reagavimą į krizes.
Kai sveikinu su Baltijos kelio bei rusų išvarymo sukaktimis, linkiu Lietuvai būti Rusijos problema ir ateityje. Nieko tokio, kad Briuselyje ne visi tai supranta. Ten savos strateginių iniciatyvų bėdos. Europos Sąjunga daugelį metų savo užsienio politikos esmę apibūdindavo kaip, viso labo, reagavimą į krizes, o tai reiškia, kad politikos darbotvarkę pateikia kažkas kitas, o iniciatyvos nėra ir nereikia.
Stebėdamas Lietuvos mokslo, verslo ir politikos gyvenimą matau, kad šių sferų „gyventojai“ elgiasi dvejopai – vieni mokosi iš „sėkmės istorijų“, seka jomis, kad padarytų kažką taip pat, bet geriau, kiti, gi, nori padaryti kažką kitaip. Pastarieji klysta dažniau, bet strateginė iniciatyva galiausiai priklauso tam, kuris pasiūlo kažką naujo ir netikėto. Lietuvos istorijos tragedija XX-ame amžiuje buvo tai, kad prieš mus veikė ne pagal taisykles, veikė taip, kaip nenorėjome net patikėti. O laisvi tapome, nes veikėme taip, kaip pavergėjai nebuvo suplanavę.
Tai ir aš baigsiu šį kartą kiek netikėtai.
Ar Jėzus buvo geras strategas ir ar turėjo jis strateginę iniciatyvą?
Jis, kaip pasakyta, atėjo ne griauti įstatymo, bet veikiau jį įvykdyti. Jis neskatino griauti ir „valyti“ žmonijos, tad lyg ir nesielgė didingai bei grėsmingai. Bet dėl savo iniciatyvos tapo problema tuometiniam tautiniam bei religiniam elitui.
O kokia gi mūsų strateginė iniciatyva rudeniui – šeima, tikėjimas, meilė, pergalė?..
