„Klausimas aiškus. Jis yra tarp šviesos ir tamsos, ir kiekvienas turi pasirinkti savo pusę.“
G. K. Chestertonas
Gavėnios metu tinka prisiminti du įvykius, kurie kažkada sukrėtė pasaulį ir pateko į istoriją. Jie ir skirtingi, ir panašūs, bet iš esmės – apie tą patį. Ten susiduria šviesa ir tamsa, kilnumas ir nešlovė, prisikėlimas ir pragaištis. Patriotizmas, „tėvynės išdavystė“, servilizmas ir netgi akivaizdus melas iš patriotinių paskatų. Tai amžina kova, kuri niekada nepalieka abejingų.
Abu tie įvykiai nutiko panašiu metu, 19 ir 20 amžių sandūroje. Vienas nutiko Prancūzijoje, o kitas – Rusijos imperijoje. Pastarasis – su ženkliu lietuvišku pėdsaku. Mums visada rūpi mūsų lietuviški pėdsakai pasaulio istorijoje.
„Blood libel“ mitas
Kiek daugiau nei prieš šimtą metų Kijeve prieš pat Velykas dingo trylikametis berniukas. Išėjęs į mokyklą, jos taip ir nepasiekė. Po kelių dienų jo nukraujavęs kūnelis su daugybinėmis durtinėmis žaizdomis buvo rastas miške oloje. Dar po kiek laiko buvo suimtas įtariamasis Mendelis Beilis, tuo metu dirbęs netoli tos vietos, pro kurią berniukas eidavęs į mokyklą…
Nežiūrint to, kad kaltinimams pagrįsti akivaizdžiai trūko įrodymų, Mendelis Beilis du metus praleido kalėjime, ir tik 1913 metais jo byla sulaukė teisminio svarstymo. Tai paskutinis teismas Europoje, kur žydas buvo oficialiai kaltinamas „ritualine žmogžudyste“ (blood libel, – angl.) ir pagrindinė tiriama nusikaltimo versija, kurią, nors netiesiogiai, bet aktyviai palaikė caro valdžia.
„Blood libel“ mito esmė, esą žydai prieš savo Peisach‘o šventę (išėjimo iš Egipto minėjimą, o ji dažnai sutampa su krikščionių Velykomis) grobia nekaltus krikščionių berniukus, juos nukankina, taip neva pakartodami Kristaus nukryžiavimą, o jų kraują įmaišo į macus – savo neraugintą duoną.
Nežiūrint to, kad šitomis siaubo pasakomis Vakarų pasaulyje jau 18 amžiaus pabaigoje mažai kas dar tikėjo, Rytuose, ypač prastuomenėje, jos tebebuvo vis dar labai gajos. O Rusijos imperijoje buvo pakankamai jėgų, suinteresuotų jas išnaudoti savo tikslams, taip nukreipiant visuomenės dėmesį nuo nerimą keliančių aktualijų.
Valdžią jaudino vis labiau šalyje kaistančios revoliucinės nuotaikos, Dūmoje buvo pradėti svarstyti projektai dėl suvaržymų žydams atšaukimo, kuriems anaiptol ne visi pritarė (daugelyje Vakarų Europos šalių tokie suvaržymai buvo panaikinti jau šimtmečiu anksčiau).
Iš tiesų, tai labai senas mitas. Dar 1247 m. popiežius Inocentas IV paskelbė bulę, kurioje teigė, kad žydai tikrai nenaudoja krikščionių kraujo savo religinėse apeigose (jų religijos kanonai apskritai draudžia naudoti bet kokį kraują maistui), tačiau, nepaisant ir visos eilės vėlesnių popiežių laiškų, bulių ir netgi baudų už tų pramanų platinimą, jis gajus išliko net iki pat 20 a. pradžios, o gal ir iki dabar. Tarsi kokia pandemija tas mitas kaltas dėl nesuskaičiuojamos daugybės masinių pogromų ir linčo teismų.
Mums įdomi detalė, kad ir LDK Brastos žydams suteiktoje Vytauto Didžiojo privilegijoje 1388 m. buvo uždrausta kaltinti judėjus krikščionių kraujo vartojimu. Beje, šis pramanas yra senesnis net už pačią krikščionybę. Kraujo praliejimo ir jo vartojimo žydų ritualuose mitas yra aprašytas dar iki jos atsiradimo, helenistinėje Graikijoje.
Dreyfus‘o „išdavystė“ ir Zola atviras laiškas Prezidentui
Beilio byla tokia pat kontroversiška, sukėlusi ne tik to meto Rusijos imperijoje, bet ir pasaulyje tiek nevienareikšmiškų aistrų, kaip ir garsioji Alfredo Dreyfuso byla Prancūzijoje, įvykusi kiek anksčiau. Joje karininkas A. Dreyfusas buvo apkaltintas tėvynės išdavyste, viešai pažemintas ir nuteistas iki gyvos galvos kalėti Velnio saloje.
Nors jo kaltei įrodyti aiškiai trūko duomenų, jo iki tol puikiai kilusi karjera buvo akimirksniu sužlugdyta. Net ir vėliau išaiškėjus tikrajam išdavikui ir faktui, kad kaltinamasis Dreyfusas visiškai niekuo dėtas, valdžiai ir didžiajai daliai visuomenės buvo patogiau, kad nuteistasis ir toliau liktų įkalintas…
Tuomet rašytojas Emile’is Zola parašė „J’accuse” (lietuvių k. – Aš kaltinu), – savo garsųjį atvirąjį laišką Prancūzijos Prezidentui, kuriame kaltino aukščiausiąją kariuomenės vadovybę ir teismą bylos falsifikavimu.
Tas laiškas, tarsi netikėtas bombos sprogimas, suskaldė Prancūzijos visuomenę. Pačiam Zola buvo iškelti kaltinimai šmeižtu, jis pats vadintas išdaviku, pašalintas iš Garbės ordino legionierių (tai aukščiausias Prancūzijos kariškių ir civilių apdovanojimas), ir vengdamas įkalinimo jis turėjo skubiai bėgti iš šalies.
Tačiau valdžia jau nebegalėjo Dreyfusui bylos palikti taip, kaip yra, ir netrukus įvykęs kasacinis teismas, radęs „lengvinančiųjų aplinkybių“, sumažino jam bausmę iki 10-ies metų.
Dar po poros metų, Prezidentui suteikus malonę, jis buvo išlaisvintas. Ir tik po 12-os metų trečiasis teismas panaikino visus jam mestus kaltinimus bei atstatė jo karinį laipsnį. Dar vėliau kaip kariškis jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir už nuopelnus buvo apdovanotas Garbės legionieriaus ordinu… Tokiu, koks buvo atimtas iš Zola…
Dabar Zola poelgį matome kaip aukščiausios pilietinės drąsos ir žmoniškumo pavyzdį, įėjusį į vadovėlius. Sakyti nepatogią tiesą niekada nebuvo saugu, ypač jei ji kertasi su valdžios ir didžiosios dalies visuomenės susiformuota vyraujančia nuomone.
Dvi bylos. Ką jos byloja?
Tiek Dreyfusaso, tiek Beilio istorijos yra kruopščiai išlukštentos ir išsamiai išnagrinėtos. Abu procesai susilaukė plataus atgarsio ne tik Rusijos imperijoje ir Prancūzijoje, bet buvo akylai sekami spaudos visame pasaulyje. Apie juos (ir jais remiantis) vėliau buvo kuriami filmai, rašomos knygos.
Abu kontroversiški procesai galiausiai baigėsi visišku kaltinamųjų išteisinimu. Abiem atvejais valdžiai, vyniojantis iš padėties, apkaltintiesiems buvo siūloma malonė, tik Dreyfusas ją priėmė ir jo visiškas išteisinimas užtruko, o Beilis – ne, ir tas pats teismas turėjo pripažinti jo visišką nekaltumą bei jam mestų kaltinimų nepagrįstumą.
Nors abiejuose procesuose valdžia darė įtaką bylų eigai, teisingumo institucijos falsifikavo kaltinimus, o kaltinamieji buvo ne „titulinės nacijos“ atstovai (jie buvo žydai), nereikėtų manyti, kad taip nutinka tik su „išrinktosios tautos“ atstovais. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms jų vietoje gali atsidurti bet kas. Tiesiog šitos istorijos labai nuodugniai išgvildentos ir gali tarnauti kaip pavyzdys to, kas gali nutikti, jei neatsirastų žmonių, išdrįstančių pasakyti nepatogią tiesą.
Mūsų tauta yra daug nukentėjusi nuo savo didžiųjų kaimynų. O ir kiekvienas asmeniškai, vienaip ar kitaip, esame patyrę neteisybę. Kaip ir kiti normalūs žmonės, mes žavimės tokiais poelgiais kaip Zola ir norime didžiuotis savo iškiliais žmonėmis. Tais, kurie pasirinko šviesos pusę, pasirinko žmoniškumą. Tais, kurie išdrįso užstoti, ištiesė pagalbos ranką ar net slėpė persekiojamuosius, rizikuodami ne tik savo gerove, laisve, bet kartais net ir savo gyvybe. Tokius, kuriuos ir kitos tautos mini su pagarba.
Tačiau taip pat natūralu, kad ne visada mes esame vien tik nukentėję, ir ne vien tik esame šviesūs herojai. Tai žmogiška. Ir nors ne visada vienareikšmiai paprasta ar lengva, bet vis dėl to yra svarbu apsispręsti vertybėse ir pasirinkti šviesos pusę.
Kunigas, hebraistas, misionierius, mokslininkas ir ekspertas
Beilio procesas mums lietuviams svarbus dar ir tuo, kad jame ryškų pėdsaką paliko mūsų tautietis Justinas Bonaventura Pranaitis. Kaip dažnai pasitaiko, mes gana prastai pažįstame savo įžymiuosius tautiečius, kurių veikla pasireikšdavo daugiausia ne Lietuvoje.
Nors J. B. Pranaitis yra minimas įvairiose enciklopedijose, ir ne tik lietuviškose, apie jį parašyta nemažai straipsnių, net viena monografija, tačiau bene išsamiausias straipsnis apie jį buvo pasirodęs 1997 m., pavadintas „Zanavykas, drebinęs pasaulį“.
Dažnai remiantis juo arba informacija iš vadinamosios Bostono lietuvių enciklopedijos dienos šviesą išvydo kitos publikacijos. Jis pagerbtas įvairiuose minėjimuose, o prieš keletą metų žinomi mūsų keliautojai automobiliais, lankydamiesi Azijoje, vienoje savo populiarių pažintinių – šviečiamųjų laidų irgi daug gražių žodžių skyrė šiam iškiliam lietuvių misionieriui.
Lietuviškų medijų erdvėje jis pristatomas kaip profesorius, misionierius, keliautojas, mokslininkas, hebraistas ir ekspertas. Teigiama, kad puikiai mokėdamas senąją žydų hebrajų kalbą, jis tapo europinio masto mokslininku, gilinosi į Biblijos paslaptis ir parengė svarbų veikalą „Christianus in Talmude Iudaeorum“ (lietuvių k., – Krikščionys žydų talmude), kuris paskui buvo išverstas dar į keletą kalbų.
O žymusis Peterburgo akademijos hebraistikos profesorius Danielis Chwolsonas J. Pranaitį, esą pripažino geriausiu savo studentu. Dėl savo lietuviškos veiklos ir kovos su rusifikacija šventikas buvo ištremtas į Tverę, po to išvyko į misiją Turkestane, kur buvo pirmuoju katalikų kunigu. Ten statė bažnyčias, tapo ne tik čia gyvenančių lietuvių, bet ir vokiečių, lenkų, prancūzų, italų bei kitų europiečių katalikų dvasios vadovu nes, puikiai mokėdamas net šešias kalbas, neturėjo sau lygių…
Du didžiuliai skirtumai
Lietuviška jo gyvenimo aprašymo versija, iš vienos pusės, ir nelietuviška – iš kitos, kaip sakoma Odesoje, „yra du didžiuliai skirtumai”.
Lietuviškuose šaltiniuose dažniausiai švelniai apeinama arba tik prabėgomis užsimenamas jo, kaip hebraisto – eksperto, dalyvavimas Beilio byloje. Tuo tarpu nelietuviškuose – tai kertinis akmuo, esminė jo biografijos ašis, per kurią kunigas Bonaventura Pranaitis pateko į pasaulinę istoriją.
Lietuviški šaltiniai jo tremtį į Tverę nušviečia kaip caro valdžios represijas dėl jo lietuviškos veiklos Peterburge, o veiklą Azijoje pateikia kaip misionierišką, visiškai nutylėdami dar vieną Pranaičio biografijos aspektą.
Kiti šaltiniai teigia, kad 1894 m. jis buvo nuteistas dėl šantažo byloje, kurioje iš vienos rėminimo firmos reikalavo 1000 rublių kompensacijos už sugadintą mažavertį paveikslą, kurį pateikė kaip žymaus ispanų aukso amžiaus tapytojo B. Murillo darbą (tai didžiuliai pinigai tais laikais, – vidutinė darbininko alga siekė apie 20 rublių per mėnesį).
Tai baigėsi tuo, kad jam laikinai buvo suspenduota teisė atlikti kunigystės pareigas ir iš Peterburgo jis buvo išsiųstas į Tverę, o jau vėliau, 1902 m., išvyko į Taškentą (dab. Uzbekistano sostinė). Dėl to skandalo grįžti į Peterburgą jis jau negalėjo.
Na, sakykime, tai rusiškoji istorijos versija, šmeižianti iškilų mūsų tautietį. Bet panašiai ji atkartojama ir kitakalbiuose šaltiniuose. Vis dėl to geriau remtis faktais, kurių neina paneigti arba sunku kitaip interpretuoti.
Taigi, 1894 m. šantažo byla ir 1913 m. Beilio byla vis dėl to yra faktai, kurių negalime ignoruoti. Užprotokoluotas bylas galima patikrinti. Pranaičio atvejo niekaip negalime lyginti su mūsų pokario partizanais, kurių parodymus šantažu ir smurtu požemiuose išmušinėjo saugumas.
Pranaitis nebuvo suimtas, jo netardė ir požemiuose jis nesėdėjo. O paskutinėje byloje jis pats buvo kaltinančiųjų pusėje.
Išrašai iš protokolų skamba negailestingai
Beilio bylai buvo ruošiamasi gana kruopščiai. Proceso metu turėjo būti atliktos trys ekspertizės – medicininė, psichiatrinė ir religinė. Medicininę atliko prof. Kosorotov, psichiatrinę – prof. iš Kijevo Sikorskij, o religinę – prof. kunigas J. B. Pranaitis. Visi trys ekspertai savo išvadomis palaikė kaltinančiąją pusę.
Teigiama, kad ilgiausiai valdžia užtruko ieškodama žinovo religiniu aspektu, nes niekaip negalėjo surasti ortodoksų šventiko, kuris būtų sutikęs atlikti tą užduotį.
Pasitarnauti sutiko lietuvis katalikų kunigas Pranaitis. Sikorskis buvo žinomas rusų nacionalistas, kurio pasisakymus teisme, toli išeinančius už jo kompetencijos ribų, aštriai kritikavo jo kolegos psichiatrai. Profesoriui Kosorotovui už sutikimą dalyvauti kaltinančiojoje pusėje buvo sumokėta 4000 rublių iš slaptųjų Policijos departamento rezervų, tai išaiškėjo po 1917 m. perversmo.
Byloje dėl paveikslo, tarkime, kunigas ir pats galėjo apsigauti ir nuoširdžiai tikėti, kad tai vertingas originalas… Tačiau jo, kaip eksperto, akivaizdus, vienareikšmis ir visiškas fiasko Beilio byloje niekaip negali būti nupudruotas.
Teisme jis citavo Talmudą ir Kabalos traktatus, remdamasis ir savo garsiuoju, aukščiau jau paminėtu, veikalu, ir įrodinėdamas, kad judaizmas skleidžia neapykantą visiems, kurie nėra žydai. Tačiau nesugebėjo atsakyti į visą eilę gana paprastų gynybos užduotų klausimų, negalėjo nurodyti vietų, iš kur ėmė savo citatas, ir galiausiai prisipažino, kad rėmėsi ne originalais, o kažkokia versta vokiška versija…
Meškos paslauga pavirto jam ir kolegos iš kaltinančiųjų pusės mestas gelbėjimosi ratas, – keletas klausimų iš Biblijos, kurią jis, kaip kunigas, turėjo bent jau neblogai žinoti, bet jis nesugebėjo tuo pasinaudoti, vengdamas atsakyti ir į tokius klausimus.
Mūsų tautiečio pasirodymas teisme baigėsi krachu, jis atsiskleidė kaip visiškai nekompetetingas ir neišmanantis nei žydų religinių raštų, nei jų kultūros. Ir net „užsakovams“, – valdžios atstovams, – teko pripažinti jo „ekspertizę“ kaip diletantišką ir mažavertę.
Lietuviškos pasakos epilogas
Iš šių faktų kyla ir visos kitos išvados, paneigiančios sukilnintą lietuvišką kunigo biografijos versiją.
Sunku pasakyti kiek „puikiai“ ir kokias šešias kalbas jis mokėjo. Niekur nepavyko rasti jų aiškiai išvardintų. Tačiau tikriausiai hebrajų kalbos tame sąraše nebuvo, nes, panašu, kad jis jos nemokėjo net pakankamai gerai, nors ir vadintas hebraistikos profesoriumi.
Negalime jo laikyti mokslininku, nes jo „mokslinių veikalų“ sąraše yra tik tas vienas vienintelis perpasakotų paskalų ir niekuo nepagrįstų antisemitinių mitų rinkinys, parašytas remiantis kažkokiu (?!) vokišku Talmudo aiškinimu.
Todėl taip pat neįtikėtina, kad vienas pačių žymiausių to meto hebraistų D. Chwolsonas jį galėjo pavadinti „geriausiu savo mokiniu“… (Beje, kt. šaltiniai mini visai kt. garsius jo mokinius, tapusius įžymiais mokslininkais, tik ne Pranaitį).
Beje, Danielis Chwolsonas, iš Vilniaus kilęs žydas, yra bene vienas pačių žymiausių to meto hebraistų ir semitologų. Gerai žinoma ir Chwolsono šviečiamoji veikla, kur jis nuosekliai demaskuodavo viduramžiškų antižydiškų mitų nepagrįstumą.
Kyla paprastas klausimas, ko tada išmoko iš savo mokytojo Pranaitis?
Jau nebesiverčia liežuvis jo vadinti ir šviesuoliu, nes vietoj šviesos kunigas pasirinko tamsą, o turėjo likimo dovaną bendrauti su šviesiausiais tos epochos žmonėmis vienoje iš mokslo mekų Europoje.
Ir misijon į Aziją, panašu, kad jį vedė ne tiek Dievo pašaukimas, kiek ciesoriaus pasiuntimas… Kuo toliau nuo Peterburgo…
Galbūt lietuviška veikla Rusijos imperijos sostinėje ir misionieriška veikla Turkestane jis paliko ženklų ir teigiamą pėdsaką, tačiau susidėjo su juodžiausiomis režimo jėgomis, pasitarnaudamas joms skleidžiant netiesą bei persekiojant visus „ne tokius“ – „Rusijos imperijos ir stačiatikybės priešus“, nors, kaip lietuvis, ir pats buvo atstovas iš tų – engiamų, „nepatikimų tautų“.
Taigi, toks mūsų „zanavykas, drebinęs pasaulį“…
Sunku pasakyti kaip pasaulis tada drebėjo, jeigu išvis dėl jo drebėjo. Na, nebent iš juoko.
Kodėl gerų norų vedini patys save mulkiname?
Į Bostono enciklopediją kažkada patekusi nulaižyta, nupudruota, sumeluota versija paleido į pasaulį visą eilę savo kreivų vaikų. Bet juk dabar, gyvendami informacinių technologijų laikais, tikrai galime kur kas lengviau, nei bet kada anksčiau, pasitikrinti turimą informaciją bent keliuose skirtinguose šaltiniuose prieš ją skleisdami.
Be abejo, mums malonu apie save, savo žmones skaityti, girdėti vien herojinius pasakojimus, tada patys jaučiamės didesni. Tačiau falsifikuodami, kurdami ar platindami tokias išgalvotas istorijas, mes nesukuriame naujos realybės. Pasaulio taip neapgausime, nebent save, ir tai tik kažkurį laiką. Kad ir kiek taip besisvaigintume, vis vien ateis laikas išsipagirioti.
Prieš šimtą metų buvome adekvatesni vertybėse
Įdomu, kad būdami kur kas mažiau raštingi, to meto lietuviškojoje spaudoje išeivijoje ir tėvynėje, ką tik (1904 m.) atgavusioje teisę į lietuvišką raštą, tuos įvykius svarstėme ne taip vienašališkai ir pateikdavome kur kas adekvačiau.
Nors anot mūsų garsaus istoriko Z. Ivinskio tuo metu kaime „žmonės aiškinęsi, kad už didelius pinigus teismas buvęs papirktas ir Beilį išteisinęs…“ Tačiau štai išeivijos laikraštis „Keleivis“ (1913.11.06 Bostonas) patalpino tokią žinutę (kalba netaisyta):
„Pasibaigus medikališkiesiems prirodymams, sekė teologų kalbos. Visi dvasiškieji prirodinėja, kad bažnyčia seniai jau nebetiki, buk žydai vartoja krikščionių kraują, tą patį dabar praneša ir popiežiaus sekretorius Mery de Val. Tečiau lietuvių katalikų kunigas Pranaitis eina prieš visus ir tvirtina, kad žydai pjauna krikščionis, ir jis net knygą apie tai parašęs. Savo tvirtinimą tas juodašimtis remia Kristaus nukankinimu.“
