Kalbant apie sveikatos priežiūrą, įprasta manyti, kad naujausios medicininės priemonės, technologinės inovacijos išgydys visas mūsų ligas. Susergame, kreipiamės į gydytoją, o gydytojas turėtų padėti pasveikti. Tačiau pasitaiko situacijų, kai visiškas pasveikimas yra neįmanomas, o reikalingas gydymui medikamentas neegzistuoja. Tokiais atvejais pacientas susiduria su sudėtingu sprendimu, ar pirmenybę teikti artimųjų, o kartais ir jo paties „komfortui“ ir greitam šios situacijos sprendimui, ar pagarbą atiduoti Kūrėjo jam dovanotai gyvybei iki pat natūralios mirties. Dabar sunkios ligos pacientui kai kur Europoje paprastai pateikiamos dvi iš esmės skirtingos alternatyvos: eutanazija arba paliatyvioji priežiūra.
Paliatyvioji slauga ir eutanazija
Abiem atvejais, iš pirmo žvilgsnio, siekiama bendro tikslo – pašalinti su nepagydomomis ligomis susijusias kančias, tačiau jų metodikos, vertybiniai, moraliai, etiniai aspektai labai skiriasi.
Klasikinis eutanazijos apibrėžimas yra „paciento mirties paspartinimas, siekiant išvengti tolesnių kančių“.
Priešingai, paliatyvioji slauga yra „metodas, gerinantis pacientų ir jų šeimų, susiduriančių su gyvybei pavojinga liga problemomis, gyvenimo kokybę“. Slauga orientuota į ligos simptomų ir streso palengvinimą, o pagrindinis tikslas – pagerinti paciento ir jo šeimos gyvenimo kokybę. Be to, paliatyvioji slauga grindžiama bet kokio amžiaus ir bet kurios sunkios ligos stadijos pacientų poreikiais. Ji taip pat gali būti teikiama kartu su medicininiu gydymu.
Paliatyvioji pagalba yra orientuota į veiksmingą skausmo malšinimą, tvirtą įsipareigojimą atjausti ir pagarbą prigimtiniam gyvybės šventumui. Ši pagalba yra tinkamesnis pasirinkimas žmogui, nei daug prieštaringų diskusijų susilaukianti eutanazijos galimybė. Pastaroji kelia susirūpinimą dėl visuomenės daromo spaudimo priešlaikinei mirčiai ir dėl gyvybės vertės traktavimo moraliniu, etiniu požiūriu.
Holistinis pacientų puoselėjimas
Kadangi paliatyviosios pagalbos specialistai yra ne tik gydytojai, bet ir psichologai, konsultantai, dvasinės slaugos paslaugų teikėjai, todėl yra užtikrinami pacientų psichologiniai, emociniai ir dvasiniai poreikiai.
Tai savo ruožtu lemia geresnę pacientų psichinę ir emocinę savijautą, leidžiančią jiems lengviau susidoroti su ligos iššūkiais. Pacientams sukurta saugi erdvė, kurioje jie gali aptarti savo emocijas, baimes, rūpesčius ir džiaugsmus, padeda pajusti palengvėjimą, sumažina emocinę naštą. Pacientai gauna emocinę paramą, dalyvauja diskusijose apie gyvenimą ir jo prasmę, jiems padedama geriau suprasti ir priimti savo emocijas. Galiausiai šis individualus ir į pacientą orientuotas požiūris padeda sumažinti nerimą, kančią ir depresiją. Teikiama dvasinė parama taip pat padeda pacientams aptarti savo tikėjimą, įsitikinimus, vertybes ir egzistencinius rūpesčius, suteikia paguodos ir paramos šaltinį.
Paliatyvioji pagalba neapsiriboja vien tik pacientų palaikymu, bet apima ir jų artimuosius, taip puoselėjami ir stiprinami šeimos ryšiai. Susidurti su gyvenimą ribojančia sudėtinga liga mylimam žmogui yra sunkus iššūkis, todėl emocinės paramos teikimas šeimai yra be galo svarbus. Paliatyvioji pagalba padeda šeimos nariams išgyventi savo emocijas, ugdyti atsparumą.
Be to, paliatyvioji pagalba skatina šeimos narius apmąstyti savo vertybes, įsitikinimus ir prasmę, kurią jie gauna iš savo santykių. Šis introspekcijos procesas gali paskatinti giliau vertinti gyvenimą, santykių svarbą ir bendrą įsipareigojimą teikti geriausią įmanomą paramą pacientui. Šeimos paramos akcentavimas turi ilgalaikį poveikį gedėjimo procesui. Šeimos nariai, aktyviai dalyvaujantys savo mylimo žmogaus priežiūroje, gali palaipsniui ir su didesne parama pereiti gedėjimo procesą. Tai labai skiriasi nuo staigaus ir galimai izoliuojančio praradimo, susijusio su eutanazija, pobūdžio.
Kultūrinis poslinkis link užuojautos
Paliatyvioji slauga iš esmės atspindi moralinę poziciją, kuri pabrėžia gyvybės šventumą ir pripažįsta, kad kiekvieno žmogaus kelionė, net ir kančios ar nepagydomos ligos akivaizdoje, yra vertinga. Tokio pabrėžimo rezultatas platesniame socialiniame kontekste yra aiškus: paliatyviosios slaugos pasirinkimas reiškia posūkį link užuojautos savo artimui kaip vienos iš pagrindinių visuomenės vertybių.
Kodėl užuojauta? Pirmiausia todėl, kad paliatyvioji pagalba skatina visuomenės požiūrį, jog viltis ir prasmės siekis yra ilgalaikiai žmogaus būsenos aspektai. Ji kvestionuoja požiūrį, kad gyvybės nutraukimas yra vienintelė priemonė išvengti kančios, ir perteikia tikėjimą, kad užuojautos kupina priežiūra gali suteikti paguodą ne tik tiems, kuriems neišvengiama gyvenimo kelionė, bet ir jų šeimoms bei bendruomenėms. Suprasdami gyvybės neįkainojamą vertę ir nepritardami mirties pagreitinimui, patvirtiname bendruomeninį įsipareigojimą būti kartu su žmonėmis pačiomis jų sunkiausiomis akimirkomis.
Pirmenybė paliatyviajai priežiūrai reiškia, kad atsisakoma mirtį nešančios kultūros, kuri į kančią žvelgia tik per medicininių ir/ar komercinių sprendimų prizmę. Ji kviečia prisiimti bendrą atsakomybę kurti bendruomenes, kurios remia žmones ne tik džiaugsmo, bet ir sunkumų, pažeidžiamumo akimirkomis. Kokia santykių prasmė, jei savo artimuosius palaikome tik jų laimės akimirkomis, bet apleidžiame, kuomet jiems reikia mūsų pagalbos?
Dėl kultūrinio poslinkio link užuojautos, paliatyvioji slauga tampa tikėjimo liudijimu, kad tikroji empatija pasireiškia palaikymu išgyvenantiems kančią, sudėtingas akimirkas. Suvokiame jų žmogišką trapumą, teisę į orumą ir užuojautą gyvenimo pabaigoje.
Tikrasis solidarumas
Eutanazija dažnai suvokiama kaip užuojautos sprendimas nepagydomoje ligoje, tačiau ji neatitinka tikrosios meilės artimui supratimo. Tikroji meilė artimui neapsiriboja tik vienu aspektu. Ji apima rūpinimąsi fiziniais, protiniais, moraliniais ir dvasiniais jo egzistencijos aspektais, pabrėžiant holistinį požiūrį į paramą, pagalbą. Labdaringa siūlyti vargšams maisto, kad jų skrandžiai būtų sotūs, bet jei taip pat nepasiūlysime šilumos ir draugystės, kas užpildys jų širdyse glūdinčius meilės alkio gniaužtus?
Eutanazijos pasirinkimui trūksta tikros meilės artimui ir jis neturi žmogaus dvasios pakėlimo esybės, apimančios neapčiuopiamus žmogaus egzistencijos aspektus. Šią dvasią sudaro mūsų emocijos, vertybės, gebėjimas ištverti sunkiomis aplinkybėmis, empatija ir solidarumas. Solidarumas šiame kontekste reiškia abipusę paramą ir bendrą atsakomybę, kuri peržengia skirtumus ir skatina vienybę.
Solidarumo dvasia iš esmės pripažįsta, kad, nepaisant skirtingos kilmės, kultūrų ir individualių kovų, pagrindiniai žmogiškosios patirties aspektai sieja visus žmones. Mūsų bendra kelionė per džiaugsmą ir liūdesį, sėkmę ir nesėkmę, visuotinis prasmės ir tikslo ieškojimas pabrėžia bendruomeninį ryšį, kuris peržengia individualių rūpesčių ribas. Tai ragina žmones pripažinti kiekvieno žmogaus prigimtinį orumą ir veikti taip, kad būtų skatinamas bendrasis gėris.
Todėl paliatyvioji slauga yra žmogaus dvasios apraiška, atspindinti gilų mūsų kelionės per gyvenimo išbandymus ir sunkumus supratimą. Ji pripažįsta kiekvieno žmogaus orumą ir siūlo visapusišką paramą, neapsiribojančią vien medicinine intervencija. Be to, ji yra žmogaus dvasiai būdingo solidarumo pavyzdys, nes sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, šeimos ir bendruomenės susivienija, kad užtikrintų pacientams kiek įmanoma didesnį komfortą, orumą ir emocinę paramą paskutinėmis akimirkomis.
Eutanazija mažina tikros empatijos, atjautos, nuolankumo, solidarumo ir bendruomeninės paramos, kurie yra gyvybiškai svarbūs žmogaus dvasiniai aspektai, pasireiškimo galimybes. Eutanazijos metu greitai nutraukta kančia atima galimybę žmonėms pasisemti stiprybės iš bendruomenės ir artimųjų užuojautos, išgyventi gedėjimo momentą ir suvokti solidarumo prasmę.
Vietoj išvadų
Sprendimas tarp paliatyvios slaugos ir eutanazijos yra tarsi veidrodis, atspindintis pagrindines mūsų visuomenės vertybes. Paliatyvioji slauga išsiskiria holistiniu požiūriu, kuriuo atsižvelgiama ne tik į fizinius, psichologinius, emocinius ir socialinius poreikius, bet ir į dvasinius bei religinius asmenų aspektus (Pentaris, Panagiotis, and Khyati Tripathi. “Palliative Professionals’ Views on the Importance of Religion, Belief, and Spiritual Identities Toward the End of Life.” International Journal of Environmental Research and Public Health, vol. 6031, no. 10, 16 May 2022, doi:10.3390/ijerph19106031).
Jos daugialypė ir niuansuota prigimtis pripažįsta ir gerbia žmogiškosios patirties visumą. Visiškai priešingai, taikant eutanaziją, kurios metu sutelkiamas dėmesys į greitą kančios nutraukimą, pamirštama žmogiškumą ir daugialypį su žmogaus gyvenimo pabaiga susijusį procesą, kuriame dalyvaudami artimieji išgyvena gedėjimo, solidarumo, empatijos ir kitas žmogaus prigimčiai svarbius momentus.
Teikdama pirmenybę gyvenimui, o ne greitai mirčiai, paliatyvioji pagalba ne tik suteikia paguodą, bet ir ragina visuomenę laikytis aukštesnių užuojautos ir paramos standartų. Pasirinkimas tarp šių kelių neapsiriboja vien medicininiu sprendimu; jis rodo bendruomeninį įsipareigojimą užjausti, suprasti, padėti ir kt. Todėl pokalbiai apie nepagydomas ligas, sunkumų akimirkas tampa mūsų visuomenės vertybių atspindžiu, skatinančiu susimąstyti apie gilų mūsų pasirinkimų poveikį žmogaus gyvenimui ir kelionei čia, Žemėje.
