Kasdien susitinku daug puikių rankų, nors ne visada pamatau. Stiprios, su geležiniais bepročio paspaudimais, slepiančios nepasitikėjimą ir dvejones ar glebios bailio rankos. Šlapi ir šalti melagio delnai, šiltos ir nuoširdžios tikrumo plaštakos, švelnūs išsiilgę mylimųjų pirštai.
Būna švytinčios ar uždarytos, kartais linksmos, kartais liūdnos ar tuščios, pilnos nevilties, būna parodymui skirtos kvailos ir plastmasinės, bet, skirtingai nuo veidų – visada gyvos. Pastebėkit kada troleibuse – tai gatavi apsakymai. Man įdomiau už akis, žino visas nuodėmes ir prisimena ko nenorim. Ne veltui šuo apuosto rankas – kvapas viską išduoda.
Jų nepaslėpsi, neužmerksi, jos pabąla ar ima drebėti, kada teisėjai ir galingieji išeina prieš žmones ir liudija neteisingai. Štai nekantrios, o būna apmirę, būna įžūlios ar pavargę ir lėtos. Krauna ant juostos duoną, pieną ir pakelį bulvių, vyną ir pigias pėdkelnes mažajai, nes vis tiek sudraskys. Štai traukia nuolaidų kortelę ir laukia, trindamos pirštais, kas bus.
Rūpinasi, myli ir neapkenčia, ir nelengva joms, ir sunkiai dirba, džiaugiasi mažais dalykais ar įsitempia visom gyslom, kai pykstam dėl niekų. Atveria begėdiškus ir nuostabius meilės pasaulius. Vakarais ant jų sumirga beprotiška ekranų šviesa ir nurimę atspindi tą patį, ką visi žino ar ko mes nežinom, apkabina pagalves, išjungia savo šviesą ir pradingsta.
Kartais jos susitinka ir liečiasi, ir nuteka kitam šiluma, įsijautę ir tikintys net pajunta sielą. Rankos iš gyvojo pasaulio su bėdomis ir laimėmis moka kalbėtis ir tylėti. Dažnai juokingos, nukramtytais nagais ir dar nebaigta, skania odos šerpetėle, neretai ne itin išmintingai prižiūrimos, bet visada tikros. Iš jų susideda šita šalis.
Ne be reikalo sakydavo kadaise vaikui – pabučiuok motinai ar seneliui ranką. Kas pabando – supras.
Kartais reikia valios neužsimerkt. Mėgstu pasakymus be žodžių. Vis mažiau skaitau ir nebe viską, ką reikėtų, pažiūriu, kažkaip staiga pasenau, nebeįdomios tos gražios nesąmonės, nuvalkiotos tiesos ir ištikimybės, iškilmingai kartojamos dešimtmečiais. Bet vis dažniau skaitau rankas.
Ne be reikalo sakydavo kadaise vaikui – pabučiuok motinai ar seneliui ranką. Kas pabando – supras. Kaip ir tas, kur paskutinį kartą atsisveikinant žiūri ne į veidą, kuris seniai išėjęs, o į rankas, kurios viską pasako. Ir pamena lūpomis jų šaltį.
Neprisimenu laidų, straipsnių, filmų, kur pamatyčiau rankas ir jų gyvenimus – be pasityčiojimo ar apsimestinės užuojautos, be sensacijų smarvės, politinių ar biznio interesų ausų. Su paprastu supratimu ir paprasta žmonių meile.
Rankos yra Lietuva. Visada vienos ir tylios – matyt, čia jau nebesusisiekiantys gyvenimai. Karalystėj už veidrodžio atsiremkit delnais į lango stiklą, prisiglauskit kakta. Ir per tą skaidrią atskirtį, šaltą erdvės prisilietimą pajusit laiką, save ir pasaulį – tai Jeruzalė prieš Velykas.
