Tik anie žmonės buvo užkloti tamsios nakties, atvaizdo tamsybės, kuri turėjo juos užklupti. Bet dar tamsesni negu tamsybė jie buvo patys sau. (Išminties knyga 17, 20)
Pralaimi ne tas, kuris yra nugalėtas. Vergo nugalėti nereikia – jis garbina, bučiuoja grotas ir jaučiasi laisviausiu, susijaudinęs laukia naujų draudimų ir įsakymų, bausmių ir nelaisvių. Vergai itin mėgsta mokyti laisvuosius prideramai gyventi ir teisingai mąstyti. Ir tyliai jų neapkenčia.
Per karus, švilpaujant kulkoms virš kūnais apsėtų laukų, sugriautuose miestuose ar tremties lūšnelėj priešų šaly, okupacijų tamsoj visi artimi susėsdavom prie stalo ir liepsna nušviesdavo mūsų veidus. Laužydavom duoną ir pasitikdavo savo lemtį, kuri po to ateidavo.
Vėl sargybos širdyse ir ištuštėję miesteliai, baimė vėl už langų ir ilgesys, ir durys tvirtai užrakintos. Matau, kaip katakombose sujuda šešėliai, kaip atsisuka išsigandę veidai į būstą įėjus centurionams, kaip nudžiunga skundiko akys, pasiekus teisybės. Ratas apsisuko ir sugrįžo.
Ir žmogui, ir tautai, ir valstybei būna metas akmenis mėtyti, ir ateina laikas akmenis rinkti. Lėtai, neišvengiamai ir kiekvienam artėja susikaupimo, supratimo ir apsisprendimų momentas, kai turėsime būti tvirti. Kada už viską bus atlyginta ir tiesa sugrįš.
Ar tamsa tave įveiks, priklauso tik nuo tavęs. Tikrumo visiems, tikėjimo ir drąsos pasiryžimuose. Mūsų yra daug, gyvybės yra daug, tiesiog išdrįskime būti kuo esam. Žmonių šviesa yra vienintelis dalykas, kurio jie bijo.
Galima būti nelaisvu laisvėje ir laisvu nelaisvėje. Taip, kalvos aukštos ir laužai vargiai ką apšviečia, bet sargybiniai mato vienas kitą. Nors neatpažįstam veidų ir balsų negirdim, bet kartais iš tolo vienas kitam pamojuojam. Ir tai viskas, kas yra.
Būkim čia ir dabar, vakar ir visados. Ir visi susirinks prie mūsų stalo, vėl girdėsim, kaip suprunkščia šaltyje už lango neaukšti mūsų žirgai, kaip vyrams įeinant į šviesą dunksi padedami ginklai ir kvepia motinų paruoštas valgis – niekas nepraėjo ir viskas sugrįžta.
