Aš jau kurį laiką jaučiu artėjantį didelį pokytį. Lyg tektoninės realybės plokštės traškėdamos ir grūmodamos judėtų naujos padėties link. Keičiasi pamatinė struktūra, ant kurios stovi žmonių gyvenimas. Mes visi – didžiulio kruizinio laivo keleiviai – keičiame kryptį ir sukame nauja linkme.
Apie tai, žinoma, buvo kalbėta. Dangaus kūnų padėtis prognozavo masyvų sąmonės lūžį. Tai buvo laikas skirtas statyti naujiems karkasams, arkoms, kuriomis galėsime išplaukti į pokyčių vandenis.
Viena yra apie tai skaityti. Antra, matyti, kad tai išties vyksta žvelgiant į globalius įvykius (pirmiausia, pandemiją ir paskui ją sekančius ekonominius iššūkius bei asmenines krizes) ir galiausiai visai kas kita yra tai išties pajusti.
Visais žmogui priklausančiais kūnais, kad ir kiek jų būtų, aiškiai suvokti, kad netolimoje ateityje laukia staigus posūkis.
Labiausiai jį jaučiu per finansinį įrankį. Nors nuo šio rudens mūsų išlaidos pragyvenimui sumažėjo, o pajamos pernelyg nepakito, tačiau vidumi jaučiu, kad ateina laikas taupyti.
Po dvejų metų gyvenimo jaučiant, kad „viskas ko man reikia, bus man duota”, dabar atsiranda neapčiuopiamas žinojimas, kad reikia branginti resursus.
Pasitikėjimas ir saugumo jausmas neapleidžia, tačiau keičiasi požiūris į pinigus – atsiranda apdairus pamatavimas ir atsisakymas to, kas akivaizdžiai pervertinta, neatitinka savo tikrosios kainos. Tariant trumpai, atrodo, kad ateina sunkmetis.
atrodo, kad ateina sunkmetis.
Man pačiai keista, tačiau jo akivaizdoje jaučiuosi rami ir pasiruošusi.
Mes esame pasirinkę savo kryptį. Tolyn nuo miesto, nuo sistemai pajungto gyvenimo, link kuo didesnio savarankiškumo ir autonomijos. Galbūt norėtųsi turėti daugiau laiko, geriau pasiruošti, spėti renovuoti namus, išmokti paruošti žemę, kad ji būtų derlinga, įgyti daugiau išlikimo įgūdžių, sukurti tvirtą bendruomenę, tačiau šito kontroliuoti aš negaliu.
Žinau tik viena, kad kuo mažiau bijosiu ir priešinsiuosi, tuo sklandžiau išgyvensiu tai, kas laukia ateityje.
Srauni upė teka savo numatytu keliu, aš tik šapelis, na galbūt, šakelė joje. Priekyje matau didelį vingį, už kurio slypi nežinia. Neverta pradėti blaškytis ar traukti prieš srovę – tik išeikvosiu jėgas ir nieko nepešiu. Neverta ir ieškoti saugaus užutėkio – bent jau man – aš jau pernelyg giliai įsimaišiusi srovėje.
Matyt, šiai šakelei atėjo metas pasileisti žemyn upe ir plaukiant ten, kur galiausiai susitiksime mes visi, grožėtis kvapą gniaužiančiais vaizdais.
