Vytautas Sinica. Leftizmas

„Leftistų“ etiketė skamba vis dažniau laidose, straipsniuose, pačių politikų diskusijose ir net paskaitose. Dėstydamas VU studentams dar prieš tris metus pats vengiau vartoti šį terminą kaip dar neįprastą ir nekonvencinį, bet pamačiau, kad jį vartoja patys studentai, vadinasi, galima ir man. Tačiau ką tiksliai jis reiškia ir kaip atskirti leftistą nuo liberalo?

Leftizmas, naujasis marksizmas, kultūrinis marksizmas, neokomunizmas ir dar keli pavadinimai tiek, kiek mums reikalinga gilintis, reiškia iš esmės tą patį ir laikytini sinonimais. Populiariausias iš jų – leftizmas, akademiškai – naujasis arba kultūrinis marksizmas, geriausiai atskleidžiantis istorinį tęstinumą – neokomunizmas. Svarbu nepasimesti.

Leftizmas gimė tarpukario Vokietijoje, kur egzistavo Frankfurto socialinių tyrimų institutas, pramintas Frankfurto mokykla. Naciams paėmus valdžiai, dauguma šio centro mokslininkų turėjo bėgti iš šalies, nes buvo žydai. Dauguma jų pasitraukė į JAV ir pokariu ten tapo itin įtakingais socialinių mokslų atstovais. Išskirtinė jų įtaka buvo Kolumbijos universitete, tačiau per pirmuosius du pokario dešimtmečius ji išplito po visą šalį, juo remiantis buvo parengti šalies teisininkai, žurnalistai, politikai ir socialinių mokslų atstovai, jo įtakoje kilo hipių judėjimas ir seksualinė revoliucija.

Atnaujinti marksizmą

Kultūrinis marksizmas siekė atnaujinti senąjį marksizmą, kuriuo rėmėsi Sovietų Sąjunga. Jis pritarė pagrindinėms marksizmo prielaidoms, ypač, jog tikrovė materiali, religija – apgaulė, filosofijos tikslas – ne aiškinti, o keisti tikrovę, santuokinė šeima – moterų įkalinimas ir kapitalizmo įrankis. Jis sutarė su ortodoksiniu marksizmu dėl socialinės nelygybės ir lygiavos siekio, tačiau akcentavo kitus dalykus, taip pat iškeltus dar Markso. Kaip Gorbačiovas vėliau norėjo ne sugriauti, o atnaujinti Sovietų Sąjungą, taip Frankfurto mokykla siekė atnaujinti ir atgaivinti marksizmą, kuriuo tikėjo ir rėmėsi.

Mažumų revoliucija

Tradicinis marksizmas skelbė darbininkų revoliuciją ir proletariato diktatūrą. Kultūriniai marksistai suprato, kad darbininkai yra reakcinga ir konservatyvi klasė, kuri niekada netaps pokyčių varikliu. Būtina nuo priespaudos laisvinti ką nors kitą. Patys marksizmo kūrėjai siūlė kitą sprendimą: seksualinį išsivadavimą. Kultūrinis marksizmas tad paskelbė visų įmanomų, bet visų pirma seksualinių mažumų išlaisvinimą iš valstybės galia primetamų tradicinių normų. Darbininkų revoliuciją pakeitė seksualinė revoliucija.

Svarbiausia – šeima

Dar Engelsas savo raštuose skelbė, kad būtina panaikinti santuokinę vyro ir moters šeimą, kad ji yra moterų priespaudos, pasenusių normų perdavimo ir kapitalo kaupimo, taigi nelygybės gilinimo institucija. Engelsas rašė, kad šeimos panaikinimas turi būti vienu iš komunistų siekių. Jau XIX amžiuje įvairios komunos mėgino tą padaryti, tačiau ne valstybės lygiu. Leninas po Spalio revoliucijos vieną pirmųjų priėmė sprendimą dėl santuokos panaikinimo, įteisino skyrybas, pirmasis įteisino abortus (kaip moterų išlaisvinimą), vaikų auklėjimą perdavė iš tėvų valstybei ir t.t. Ši sovietinė seksualinė revoliucija gyvavo labai trumpai, nes be modernios kontracepcijos greitai parodė labai blogas pasekmes žmonių sveikatai ir socialiniams santykiams. Pokariu su modernia kontracepcija visos šios pasekmės buvo geriau valdomos ir marksistai grįžo prie šeimos panaikinimo idėjos. Tačiau tai daroma ne kaip nors bukai draudžiant ir naikinant šeimas. Priešingai, siekiama dviejų dalykų: pakeisti jos prasmę, atsiejant nuo vaikų auginimo, ir devalvuoti, viską pripažįstant šeima. Pagal principą, kad jeigu visus laikysime čempionais, pats žodis ir statusas nebeturės jokios prasmės.

Panaikinti normas

Tačiau kultūrinis marksizmas jokiu būdu neapsiribojo šeimos perkūrimo tikslais. Tikslas yra išlaisvinti individus iš visų tradicinių normų, dar daugiau, iš bet kokių dominuojančių normų, kurias įtvirtina valstybė. Siekiama ne iškovoti, jog būtų toleruojamas nuodėmingu, nenormaliu ar kitaip ydingu laikomas elgesys. Tikslas, kad visos moralės normos būtų laikomos vienodai normaliomis ir tinkamomis, visos tapatybės – vienodai svarbios. Niekas neturi integruotis į nieką, visos kalbos ir religijos galutinėje įvairovės visuomenėje turi turėti vienodą statusą, reikalavimas integruotis svetimtaučiams yra švelni diskriminacijos forma. Atsirado įvairios pseudomokslinės studijos – rasių studijos, lyčių studijos, „queer“ studijos ir t.t., tyrinėjančios tariamos institucinės priespaudos atvejus ir siūlančios kaip tą priespaudą išnaikinti ir atlyginti, nes juk „filosofija turi keisti tikrovę“. Viso to reikia, kad engiamos mažumos nebesijaustų engiamos.

Prievartinis išlaisvinimas

Čia išryškėja pagrindinis leftizmo ir liberalizmo skirtumas. Jau liberalizmas remiasi prielaida, kad nėra ir neįmanoma pažinti objektyvios moralės tiesos, todėl kiekvienas žmogus turi turėti savo gėrio ir moralės sampratą. Tai griovė tradicines normas ir dorybių etiką. Tačiau liberalizmas nesiekė šios normų įvairovės paversti privaloma. Nuoseklus liberalas turėtų siekti bent trijų dalykų. Pirma, kuo platesnės žodžio laisvės. Antra, kuo mažesnio valstybės kišimosi į žmonių tarpusavio santykius. Trečia, visuomenės švietimo, kuris esą atves pačią visuomenę prie liberalių politinių sprendimų. Liberalas tad yra prigimtinių normų griovėjas, tačiau jis nesiekia prievarta priversti neliberalių visuomenių gyventi pagal moralės atmetimo normas. Tuo tarpu leftizmas reikalauja išlaisvinti individus iš tradicinių normų pasinaudojant valstybės galios monopoliu. Trys pagrindinės to formos: neapykantos kalbos įstatymai, suvaržantys žodžio laisvę bausmėmis, politinis korektiškumas, suvaržantis žodžio laisvę per „cancel culture“, tai yra neformalų „neteisingai kalbančiųjų“ išstūmimą į visuomenės paraštes, ir kvotų sistema, įstatymu įpareigojanti dirbtinai gerinti įvairių mažumų grupių padėtį. Beje, Stambulo konvencija ir jos įpareigojimas „panaikinti tradicijas ir papročius, kurie remiasi lyčių vaidmenimis“ yra tiesiog tobulas leftistinės diktatūros pavyzdys.

Leftizmas reikalauja išlaisvinti individus iš tradicinių normų pasinaudojant valstybės galios monopoliu.

Represyvi tolerancija

Politiškai svarbiausias kultūrinio marksizmo autorius buvo Herbertas Marcuse, parašęs garsias ir įtakingas knygas „Erotas ir civilizacija“, „Vienmatis žmogus“, o taip pat trumpą esė „Represyvi tolerancija“. Jis teigė, kad autentiškai suprantama tolerancija, kuri viso labo reikalauja klaidingu laikomo elgesio toleravimo, yra represyvi. Esamose galios struktūrose ji vis tiek leidžia dominuoti tiems, kas turi galią ir kieno požiūris vyraujantis. Tokia tolerancija negali sukurti pokyčių. Todėl tikroji, nerepresyvi tolerancija turi būti privilegijuojanti įvairias engiamas mažumas ir tildanti dominuojančią daugumą. Šiandien visame pasaulyje matome šio Marcuze siūlymo praktinį įgyvendinimą. Kas kartą, kai pagausite save galvojantį, kodėl apie vieną ar kitą visuomenės grupę žiniasklaida nesako nieko bloga arba kodėl jūs pats negalite apie ją pasakyti nieko bloga, prisiminkite šį Marcuze kūrinį.

Ne liberalai, o leftistai

Leftizmas įsigalėjo visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Tai logiška, nes leftizmas yra logiška liberalizmo raidos baigtis. Lietuvoje šiandien turime tris liberaliomis besivadinančias partijas ir didžiausią valdančią partiją, kuri vadina save konservatyvia, bet yra liberali faktiškai. Iš tiesų nei vieni iš jų nėra liberalūs aptarta prasme. Jiems nerūpi žodžio ir minties laisvė, jiems nerūpi laisvas visuomenės apsisprendimas. Jiems rūpi mažumų išlaisvinimas ir visuomenės perkūrimas prievartinėmis priemonėmis. Iš liberalizmo ideologijos niekada nekilo nei seksualinės revoliucijos, nei multikultūralizmo, nei rasinių privilegijų idėjos. Liberalizmas yra tarsi tuščias indas, kuris pasako, kad kiekvienas gali spręsti pats, bet nesiūlo jokios apibrėžtos darbotvarkės, ką spręsti. Marksizmas, o dabar naujasis marksizmas kaip ryžtinga ir revoliucinga ideologija visur užpildo šią liberalizmo sukurtą tuštumą. Liberalizmas išvalo nuo tradicinių normų visuomenes ir nutiesia kelia leftizmo dominavimui. Šiandien būtent tai vyksta Lietuvoje. Nors visas valdančiąsias partijas patogumo ir paprastumo dėlei vadinome ir gal toliau vadinsime liberalais, norintys geriau suprasti ir įvardyti Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius procesus turi įsidėmėti, kad liberalų Lietuvoje nebėra.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

3 KOMENTARAI

  1. Marksizmas jau gavo proga parodyti savo ideju gyvybinguma per Lenino sukurta naujaja santvarka. Kaip mateme is to nieko nesigavo. Stebina tik musu konservatoriai, kurie viena deklaruoja, o kita daro. Kur veda sali Gabrieliaus uzurpuota partija? Juk po tokiu „rinkimu“i pirmininkus jis nera legitimus partijos vadovas… Kodel baznycia tyli? Stai kur esminis klausimas!

  2. Beje, ka veikia krikscioniskas vertybes atstovaujancios partijos? Kodel ju nesigirdi? Kodel jos krumuose tada, kai ju balso reikia labiausiai?

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis