Dalinamės sausio 25 d. Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo homilija, sakyta šv. Mišiose už Vilniaus miestą ir jo gyventojus minint 700-ąjį sostinės gimtadienį.
Neseniai atšventėm Jėzaus gimtadienį, šiandien minime Vilniaus gimtadienį. Gimtadieniai mums yra ir asmeninė proga, ir šeimos proga ne tik pažymėti laiko tėkmę, bet, visų pirma, dėkoti Dievui, vertinti Jo mums suteiktą gyvybės dovaną. Proga kiekvienam iš mūsų apžvelgti išgyventus metus, mūsų patirtis, žmones, su kuriais teko bendrauti, mūsų asmeninio gyvenimo nueitą kelią. Mes gimstame ne vakuume, o šeimoje, platesnėje bendruomenėje, visuomenėje. Gimtadienis yra nauja pradžia.
Kaip girdėjome šiandienos pirmajame skaitinyje, nauja pradžia nebūtinai būna su vaiko gimimu. Apaštalas Paulius, pakeliui į Damaską, irgi patyrė naują gyvenimo pradžią. Viešpats ateina ir perkeičia jį, suteikia naują tapatybę, jis pradeda naują gyvenimą, naują misiją ir pats vykdo tai, ką girdėjome šiandienos Evangelijoje, kai Viešpats apaštalams ir mums sako: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“, skelbkite Gerąją naujieną.
Vilniaus gimtadienio minėjimas taip pat žymi naują šios vietovės, šio miesto pradžią. Gyventojų šioje vietoje būta anksčiau, net buvo ankstesnis Gedimino laiškas, rašytas popiežiui, kuris rodo, kad šioje vietoje jau vyko gyvenimas. Iš čia Didysis Kunigaikštis valdė, vadovavo kovoms, mezgė tarptautinius ryšius.
Mūsų miesto gimimo diena nėra tokia aiški, bet minima būtent sausio 25 diena, nes antrasis Gedimino laiškas miestams, parašytas ir pasirašytas 1323 m. sausio 25 dieną, ir jame pažymėta, kad ta diena – apaštalo Pauliaus Atsivertimo diena. Tame laiške – kvietimas Europos miestams ir jų gyventojams ir aiškus noras įžengti į naują gyvenimą, į naują savo gyvenimo erą. Kreipimasis į Romos miestus, tiems, kurie gyvena Romos tvarkoje, ir išreikštas noras tapti plačios krikščionių visuomenės nariais, kvietimas kitiems atvykti ir kurtis šiose žemėse – Vilniuje ir Lietuvoje.
Laiške kunigaikštis Gediminas tarsi Saulius, tapęs apaštalu Pauliumi, ketina pasikeisti. Jis rašo: „nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolybę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi“. Rašo, kad atveria mūsų žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui, skleidžia mintį, kad čia būtų laisvas žmonių ir idėjų judėjimas.
Gediminas kviečia amatininkus, pirklius, kareivius, žemdirbius ir jų dvasios ganytojus atvykti į Lietuvą. Bet čia tuo metu jau buvo ir pranciškonai, ir dominikonai, kurie jam padėjo susirašyti su kitais kraštais, buvo jo patarėjai, jis jau tuomet buvo juos priėmęs. Tokios gilios mūsų miesto krikščioniškos šaknys.
Ką reiškia toks Gedimino kvietimas steigiant miestą? Jis atsiveria tam, ką krikščionybė buvo jau atnešusi Vakarų Europos civilizacijai. Jis atsiveria Europos šalių narystei, kurią šiandien taip pat branginam, tik kitaip suprantam. Krikščionybės įnašas į mūsų miesto istoriją yra nepaprastai didelis. Ne tik dėl to, kad pirmieji vienuoliai ir Bažnyčia atnešė tikėjimą ir išganymą tiems, kurie tikėjo, bet vienuolynai atnešė ir žinių, ir kultūrą.
Jei pasižiūrime į mūsų miestą ir jo istoriją – aiškiai galime pamatyti: krikščionybės atneštas menas, architektūra, švietimas, jėzuitų įsteigtas universitetas, atnešta gausi karitatyvinė veikla ir jos pavyzdys, ligoninės, rūpestis vargšais, didžiulis vienuolių vaidmuo nelaimių, maro metu.
Krikščionybė atnešė mūsų miestui ir politinę, ekonominę naudą. Viduramžiais pirkliai, meistrai, gildijos tampriai buvo susiję su Bažnyčia.
Mūsų mieste per tuos 700 metų prisilietė ir savo įnašą davė įvairūs šventieji: šv. Kazimieras, kurio palaikus gerbiame šioje arkikatedroje bazilikoje; šv. Juozapatas, jo jubiliejinius metus šiais metais minime, šv. Rapolas Kalinauskas ir šv. Faustina; taip pat palaimintieji, kurių relikvijas Katedroje turime: pal. Jurgis Matulaitis, pal. Teofilius Matulionis, pal. Mykolas Sopočka.
Krikščionybė atnešė mūsų miestui ir politinę, ekonominę naudą.
Neskaitant tų šventųjų, kurie aplankė šį miestą – šv. Jonas Paulius II, kurio aplankymo trisdešimtmetį šiemet minėsime, šv. Maksimilijonas Kolbė, kuris buvo atvykęs lankyti savo brolių pranciškonų konventualų.
Gedimino laiške minėtas noras visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą nuo praeito amžiaus nuskamba visiškai kitaip, naują prasmę įgauna po Viešpaties apsireiškimo šiame mieste šv. Faustinai. Tas noras, kad būtume Gailestingumo vieta gražiai susipina su popiežiaus Jono Pauliaus II skirtu įpareigojimu keturiems miestams, kuriuose gyveno šv. Faustina, Vilniuje patyrusi Jėzaus apsireiškimus.
Mūsų miesto istorija turėjo savo bangavimus, savo juoduosius puslapius. Buvo liūdnų momentų, įvairių karų, tremčių, tautinių ir religinių nesantaikų, neapykantų – tai mūsų miesto ir mūsų istorijos tamsieji puslapiai, kurie užtemdė broliško sugyvenimo grožį, ilgą laiką buvusį šio miesto žyme. Šis daugybės religijų ir įvairų tautybių miestas, ilgą laiką tikrai buvo tolerancijos ir sugyvenimo pavyzdys, o šiuo metu naujai skamba kaip iššūkis.
Šiandien baigiame maldos už krikščionių vienybę savaitę – siekiame, meldžiame tos vienybės, kad tikrai įvykdytume Viešpaties valią, kad „visi būtų viena“. Istorijos sūkuriai apsunkina tą vienybę, bet skatina malda prašyti ir siekti tos vienybės.
Šis gimtadienis yra nauja pradžia kiekvieno vilniečio gyvenime – iš naujo susipažinti su miestu, kuris teikia džiaugsmą gyvenimui ir vietą mums puoselėti tą gyvenimą.
Atsimenu, kai mano motina grįžo į Vilnių po daugelio metų savo gyvenimo pabaigoje. Atskridusi prisiminė vieną seną Vilniaus krašto dainą ir važiuojant iš oro uosto mintinai ją pacitavo:
Sveikas, Vilniau, mano mieste,
Pasiilgau aš Tavęs,
Bet štai linksma vėl sugrįžtu,
Džiaugsmas ima vis mane.
Iš tikrųjų, tas miesto džiaugsmas turėtų būti mums kasdienybė ir šiandienos gimtadienis turi tą priminti. Čia ne tik žemė ir pastatai, kurie sudaro šį miestą, bet žmonės – bendruomenė, mūsų šeima. Tai yra ypatingas mūsų bendruomeniškumo išgyvenimas, kad visi širdyje neštume supratimą, kad aš esu vilnietis ir kad mes visi kartu esame vilniečiai.
Mes esame pašaukti pamilti gyvenimą, pamilti savo miestą, pamilti savo miestiečius. Esame Dievo pašaukti kartu kurti meilės civilizaciją pradedant savo namuose ir savo mieste. Tą ragino ir pranciškonai, ir dominikonai, kurie buvo Gedimino raštininkai ir patarėjai, tą Dievas ragina ir mus švenčiant Vilniaus 700 metų gimtadienį.
Šiandien mums ypatingai tinka malda prie Sapiegų Dievo Motinos paveikslo, kuris kabo šioje arkikatedroje, junkimės šioje maldoje:
ANGELŲ KARALIENE, Dangiškasis perle! Tavo Sūnus išklauso mūs maldavimus, perėjusius per Tavo rankas – Jis tikrai Tave gerbia.
Saugok šį miestą ir jo gyventojus; neatmesk jų prašymų, kai jie kreipiasi į Tave. Juk į Tave – lyg į Motiną – kyla mūsų akys. Nusidėjėlių gynėja, tavo užtarimu tedovanoja mums Viešpats savo malonę ir teatleidžia mūsų kaltes.
Gailestingumo Motina, Lietuvos Globėja, neatmesk mūsų maldų, kai šaukiamės Tavo apgynimo! Geriau už mus žinai, ko mums reikia, todėl saugok mus nuo visokių nelaimių, užtark visus žmones ir suvienyk juos su savo Sūnumi. Amen.
