Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Per greitai pamirštame

Dalinamės Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo homilija, sakyta Kovo 11-ąją Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Bažnyčia mus moko: kai girdime skaitinius liturgijos metu, tai yra Dievo žodis, įsikūnijęs Dievo Žodis, kuris mums kalba šiandien. Sakant šiuolaikine kalba, kas čia vyksta – tai visų amžių įtakingiausias influenceris su mumis dalinasi svarbiausiomis gyvenimo pamokomis. Jei sugebame įsiklausyti į Jo žodžius ir sekti Jo pavyzdžiu, Jis mums parodo kelią į tikrąją laisvę ir tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Todėl taip svarbu sugebėt įsiklausyti į šią išmintį.

Pirmajame skaitinyje iš pranašo Michėjo knygos girdime: „Viešpatie, savo lazda ganyk savo tautą – avis nuosavąsias, gyvenančias vienas dykynėj, derlingos šalies vidury! <…> Kaip dienomis, kada tu vedei iš Egipto, leisk išvysti tavo stebuklų!“ Ir toliau pranašas mums primena, kad tas pats Dievas parodo gailestingumą: ir vėl jis mūsų pasigailės, užmynios mūsų kaltybę. Visas mūsų nuodėmes jūros gelmėsna sumes (plg. Mch 7, 14–15. 18–20).

Ši išganymo istorija – tas išvedimas iš Egipto didžiais stebuklingais ženklais – yra kartojama kasmet. Visi turime įsiklausyti, kas įvyko Dievo Tautoje ir kaip Dievas veikia. Tauta, kuri atsirado Egipto vergijoje, didžiuliais stebuklais išvesta iš nelaisvės per Raudonąją jūrą. Vėliau Dievo įstatymai buvo duoti ant Sinajaus kalno, nurodantys, kaip gyventi laisvėje. Bet dar vėliau toje sunkioje kelionėje tauta pradėjo murmėti. Ir Dievas iš savo gailestingumo dar davė jiems stebuklų: maitino, davė vandens iš akmens. Tai buvo ilga ir sunki kelionė per dykumą.

Liturgijoje kiekvieną Velyknaktį šią istoriją išgyvename naujai. Yra svarbu, jog mes įsisavintume šį Dievo veikimą. Visa gavėnia yra dvasinė kelionė išgyventi išėjimą iš nelaisvės į pažadėtą žemę. Bet svarbu pastebėti, kad žmonės ir tada nusisuko nuo Dievo ir grįžo prie savo nuodėmių, pamiršo galingo Dievo gailestingumą.

Gavėnios kelias skirtas priminti mums, kad mes vėl nusidėjome. Tai prisimename ir kiekvienų Mišių pradžioje. Nėra nė vieno, kam nereikia atsiversti.

Gavėnios kelias skirtas priminti mums, kad mes vėl nusidėjome. Tai prisimename ir kiekvienų Mišių pradžioje. Nėra nė vieno, kam nereikia atsiversti. Ir mums tai primena gyvenimo kelias. Kaskart naujos baimės, išgyventa pandemija, karai, klimato, ekonomikos ir asmeninės krizės primena mums mūsų silpnybę ir Dievo galybę, jo išganymo jėgą. Tas kelias – iš vergijos per dykumą į pažadėtąją žemę – yra kiekvieno mūsų gyvenimo žemėlapis. Kartu yra ir mūsų bendros kelionės, mūsų tautos kelionės žemėlapis.

Kovo 11-oji, kurią šiandien minime, yra galingos Dievo rankos mūsų išvedimo iš nelaisvės į laisvę stebuklas. Per greitai pamirštame, koks netikėtumas ir koks stebuklas tai iš tikrųjų buvo. Per greit pamirštame, kad prie laužų žmonės karštai meldėsi ir giedojo, prašydami Aukščiausiojo pagalbos. Bet naujos baimės ir karai primena mums būtinybę ir toliau prašyti Aukščiausiojo pagalbos šiandien, ne mažiau nei tauta tai darė prieš 33-ejus metus. Tai turime daryti su pasitikėjimu.

Girdėtas sūnaus palaidūno palyginimas Evangelijoje primena mums Dievo Gailestingumą. Pasakojime pristatytas ir sūnus palaidūnas, ir sūnus, kuris liko namuose. Bet svarbiausia – tėvas, kuris neprarado vilties ir neprarado meilės nei vienam iš savo vaikų. Tai liudija Dievo santykį su mumis, santykį gailestingojo Tėvo, kuris nori išvesti savo vaikus iš jų asmeninės vergijos pančių.

Mūsų asmeniniame gyvenime, mūsų tikėjimo gyvenime tas santykis su gailestinguoju Tėvu yra toks svarbus. Mes irgi esame vienas ar kitas iš tų sūnų. Kartais esame sūnus, siekiantis savo naudos, savo įsivaizduotos laisvės. Kartais esame sūnus tėvo namuose, kuris vykdo savo pareigas kartais dantis sukandęs, todėl, kad reikia. Jis nepatiria tėvo meilės, nes nesugeba jos matyti. Dievas ir kiekvieną iš mūsų šiandien kviečia į tą meilės santykį su Juo, kad galėtų mus išvesti į laisvę.

Ir ne tik asmeniniuose gyvenimuose, bet ir mūsų tautos gyvenime turime tų sūnų pavyzdžių. Sūnus palaidūnas – kuris savanaudiškai naudoja mūsų žemės ir visuomenės gėrybes, kad tenkintų savo norus ir geidulius. Jis nori paimti savo paveldėjimą, išeikvodamas jį savo poreikiams ir norams.

Tai padaryti nėra būtina išvykti į tolimą šalį, tai galima daryti ir namuose. Jis nesiryžta tarnauti ir aukotis už visuomenę ar tėvynę. Yra ir tų sūnų, kurie lieka namuose, bet sukandę dantis atidirbs tai, ką reikia, iš pareigos, bet taip praras gyvenimo džiaugsmą, neturės meilės tėvynei. Bet ir tėvynė, kaip tas gailestingasis tėvas, nori suburti visus savo vaikus, nori, kad pajustume tą džiaugsmą, kai tėvynės meilė dega mūsų širdyse ir turime visuomenę, kurioje iš tikrųjų žmonės vieni kitus myli ir gerbia.

Tai yra iššūkis kiekvienam iš mūsų krikščionių. Ir tas iššūkis – kad mes kaip krikščionys galime ir turime perkeisti mūsų visuomenę ne tiek savo žodžiu ir mokymais, bet savo pavyzdžiu, savo artimo meilės darbais.

Pirmieji krikščionys įsitvirtino Romos imperijoje ir kiti ėmė jais sekti, tapo krikščionimis, todėl, kad matė jų pavyzdį ir kiek gero jie daro visuomenėje.

Tą patį matome per amžius įvairių šventųjų pavyzdžiuose. Motina Teresė turbūt yra ryškiausia praeito amžiaus šventoji mūsų mintyse. Kai krikščionis gyvena tikrai krikščionišką gyvenimą, jis perkeičia pasaulį, jis perkeičia savo aplinką. Krikščioniškos moralės normos yra duotos tam, kad mes neprarastume savo laisvės, nebūtume pagauti priklausomybių, pavydo ir keršto, nežudytume vieni kitų, neskriaustume ypač silpniausių ar negimusių.

Ir tą mes, kaip krikščionys, turime daryti pagal savo pašaukimą. Pirma – šeimoje… Tėvai savo vaikams turi būti pavyzdys – pavyzdys doro gyvenimo, ką reiškia būti krikščioniu, bet neužsidarius, o visuomenėje. Krikščionys savo veikloje: politikoje, versle, valstybės ar visuomenės tarnyboje, medikai ar mokytojai, ką jie bedarytų, jei krikščionys gyvens krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu – formuos visuomenę. Ir užtikrins, kad gyvendami mes einame tikrosios laisvės keliu.

Broliai ir seserys, gavę laisvės dovaną, darbuokimės savo asmeniniu ir visuomeniniu pavyzdžiu siekdami ją užtikrinti ateities kartoms. Lai tai būna mūsų pasiryžimas susirinkus minėti tą didžiulę laisvės dovaną, kurią gavome Kovo 11-ąją. Amen.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

4 KOMENTARAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte