V. Landsbergis savo kalboje Lietuvos realijas palygino su Šventojo Rašto istorija

Pirmojo Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro Vytauto Landsbergio kalba, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti:

Sveikinu jus, Kovo 11-osios šalies piliečiai. Tą dieną prieš 31 metus mes, tuometiniai jūsų atstovai, paskelbėme vieningai balsuotą valią, kad Lietuvos valstybė vėl yra ir pradeda įgyvendinti savo žmonių suverenias teises. Pirmiausiai – patiems tvarkytis savo žemėje. Svetimųjų valdžios nebėra, svetima jėga Lietuvos nevaldys, Lietuvos žmonės yra ir bus jos valdžia.

Štai išsirinkome ir jokia kitų sostinė nei Rytuose, nei Vakaruose nenurodinėjo, už ką ir kaip balsuoti. Išsivadavome, o šiandien reikia dar vaduotis iš kitos okupacijos, kurios vardas neapykanta. Kur tu, broliškumo Sąjūdi, brolių valstybe? Žmonėms turi rūpėti jų valstybė, o valstybė privalo rūpintis žmonėmis.

Betgi valstybė – kas ji? Tai tų pačių žmonių atstovai valdžios įstaigose, institucijose, pradedant nuo parlamento. „Be valstybės būtume sąvartynas“ – prieš 30 metų sakė šviesaus atminimo mąstytojas, patriotas kunigas Jonas Juraitis. Tada prieš keletą mėnesių buvome kaip tik pradėję iš naujo statyti valstybę. O juk valstybė – tai ir dvasia, kurią privalu kultivuoti kaip dirvą, kurti ir puoselėti, nepaisant geresnio ar blogesnio oro. Jokiu būdu ne tik eksploatuoti, pasinaudojant vėl atsikovota savo šalimi. Pasinaudojant! Nepamirškime nuodėmės vardo.

Su šia naudotojo samprata nuolat susiduriame, ir tai yra didžioji Lietuvos problema. Virtę ponais naudotojais, nejučia elgtumės lyg savo pačių arba mūsų tėvų žemės užkariautojai. Tąsyk netruks ateiti kiti užkariautojai, lems ne tavo ir tavo vaikų teisė, o kieno nors didesnio kumštis, sunkesnis titnagas ar galingesnė bomba. Arba tavo kvailumas.

Šventajame Rašte pasakojama apie vyriausiąjį šeimos sūnų Ezavą, kuris už dubenėlį lęšiukų sriubos pardavė savo pirmagimystės teisę. Girdėdavome panašiai ne kartą, kai būdavo mainais už Lietuvą siūlomi komunizmo arba kapitalizmo monai – lęšiukų sriuba. Todėl nepaslyskime į tokią dvasios nuošalę, kurioje pasijusime svetimi arba susvetimėję tarp buvusių saviškių – visai ne broliai, išsitrėmę patys iš savasties, o norintys graudžiai vadintis naujaisiais tremtiniais. Nepasiduokime šiai pandemijai. Kas pasibastęs grįžta į Lietuvą – labai gerai, apkabinkime. Statykime ir tobulinkime savo šalį teisingumo ir meilės pagrindu, palikdami sukčius ir melagius jų pelkėse, taipgi viens kito nekentėjus.

Lietuvos kelias – tai šviesos ir tiesos kelias. Taip dainuojama, bet nėra nei sparčiai, nei sėkmingai įgyvendinama, o laiko nedaug, pasaulis braška. Adomas Mickevičius prieš 200 metų parašė apie tėvynę Lietuvą nepaprastus žodžius: „Tada tik supranti, ką turėjai, kai jos netenki.“ Ką sakiau apie valstybės rūpinimąsi žmonėmis, o žmonių šeimininkišką ūkininko, ne plėšiko žvilgsnį į savo valstybę, tebėra idealas, kurio norėtųsi. Tai priklauso nuo kiekvieno.

Mano valstybė. Kuo daugiau taip galvojančių – būtų gražu. Iš savęs niekas neitų vogti. Bet ar tikrai tavo, ar taip jauti? Gal ji tik ano valdininko? Tada tu jau pavargęs praeivis. Bet juk ir ji kažkur eina. Ar tau rūpi, kur link ji eina, ko siekia, kas jai graso? Jei nerūpi, tai ir neburbėk. O ką ji man davė? Močia, ar jau gavai pensiją, man šiandien reikia pinigų. Jeigu tik tiek, tai gal nesivadink sūnumi ir dukra, nebent kokia nors populiacija. Tąsyk bus tau vienoda, kas ten pase parašyta.

Kadangi kažkas jau padarė – atkūrė Kovo 11-osios Lietuvos valstybę, tad dabar visi gauna ją ir laisvę dykai. Todėl gal nevertina. Arba vertina. Vertėtų apsidairyti, ko parūpina savo motinai.

Tas ir anas nori būti Lietuvos pilietis. Pagal balsuojančius – kas antras. Matyt, nori prisidėti prie Lietuvos darbo, nori kurti jos pažangą, gerovę, patrauklumą ir džiaugsmą, kad turime Lietuvą. Ar tikrai jūsų daug?

Dar kartą sakau: statyk, dailink, tobulink Lietuvą. Tada tau nekils įtarimų ir klausimų, ar ji tavo. Gink, jeigu tavo. Takelių daug, bet nepameskime kelio, ypač visokeriopose šiandienos bei rytdienos nežinomybėse. Būkime Lietuvos vaikai. Lietuvos.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis