Tomas Viluckas. Karantino paradoksas – regis bundame

Atrodytų, karantino suvaržymai turėjo mūsų šalies (ir ne tik) žmonėms sukelti apatijos ir bejėgiškumo būsenas. Tačiau paskutinių savaičių įvykiai Lietuvoje liudija priešingas tendencijas. Kalbama apie pilietiškumo proveržį, kurio liudininkais tapome Kovo 11 – ąją, kai šalyje vyko vadinamosios „važiuotynės“. Taip pat visuomenę išjudino peticijos prieš Stambulo konvenciją ar vienalytes partnerystes.

Žinome, kad daugybei mūsų krašto žmonių Kovo 11 – oji, Nepriklausomybės atkūrimo diena reiškia tik laisvadienį. Akivaizdu, kad daugelio piliečių sąmonėje valstybės vaizdinio kontūrai yra išblukę, migloti, be aiškios orientacijos.

Nenuostabu, nes jei norėtume apibrėžti mūsų valstybės strateginius uždavinius, dabartinis šalies politinis elitas negalėtų pasiūlyti nieko įkvepiančio, nebent pandemijos suvaldymą… Ir jei tik toks tikslas, tuomet ir piliečių entuziazmas atitinkamas. Juk žmones gali jungti tik tikras idealas, kaip tuomet kai buvo atkurtas mūsų valstybingumas.

Savaime suprantama, kad eiliniam piliečiui valstybė yra kažkas deklaratyvaus bei atsieta nuo jo gyvenimo. Jo nebegali „užvesti“ šūkiai apie valstybės susigrąžinimą, jis nori saugaus, sotaus ir paprasto gyvenimo.

Nūdienos postmoderniam žmogui iš viso valstybės nereikia. Pasaulyje kur išsitrina ribos tarp tautų ir kultūrų, kur globalus ekonominis bei informacinis tinklas susaisto žmones per visą pasaulį, valstybė pradeda atrodyti kaip anachronizmas. Ji tampa tik prievartos ir galios reiškėja, nes vienintelė turi absoliučią teisę bausti, rinkti mokesčius, priversti, kažką atimti ir duoti, drausti bei leisti. Valstybė, kaip rašė apaštalas Petras „nešioja kalaviją“ ir gali bet kada jį paleisti į darbą. Tad valstybė atrodo kaip grėsmė, o jei prie jos vairo sėdi neprognozuotini žmonės, tai toji grėsmė tampa permanentinė.

Žmones gali jungti tik tikras idealas, kaip tuomet kai buvo atkurtas mūsų valstybingumas.

Žinoma, yra piliečių, kuriems valstybė netrukdo. Jiems savaime suprantama, kad ji egzistuoja, kad reikia balsuoti, mokėti mokesčius, vykdyti kažkokias pareigas jos atžvilgiu. Tačiau jiems sunku prisiimti atsakomybę už ją, valstybė niekada nebus jų namai, o veikiau pareiga, kurios laikomasi, nes taip reikia ir perdaug mąstyti neverta, nes niekas nuo to nepasikeis. 

Dėl valdžios neveiklumo ir nerodomo susirūpinimo šios šalies piliečiais, tiesiog jų ignoravimo, dalis nusivylusių Lietuvos žmonių jau prarado ryšį su Lietuvos valstybe. Todėl jie ieško užtarimo ne Lietuvos valstybėje, ne jos demokratinėse struktūrose, ne teismuose, bet traukiasi iš šalies į užsienį, ten augina savo vaikus, kai kurie ir kitų šalių pilietybes priima.

Teisinė valstybė vis dar yra mūsų siekiamybė, tačiau jau ne sykį matėme kaip formalus teisės laikymasis tapo priedanga valdžios vyrų ir moterų piktnaudžiavimams. Akivaizdu, kad yra kažkas daugiau už teisę ir tas „kažkas“ turi tapti mūsų bendrabūvio norma.

Negalima pamiršti ir nenuoramų, aktyvistų, „keistuolių“, kurie yra įsitikinę, kad be jų veiklumo ir dalyvavimo viskas žlugs. Būtent tokie žmonės įsijungė į „važiuotynes“ ar negali likti abejingais akivaizdoje procesų, kurie judina pačius žmogiškiausius mūsų buvimo pagrindus. Priešingu atveju teks, kaip rašė kun. Algirdas Toliatas, pasitenkinti tik „Būsena, kai supranti, kad jau nieko tu pakeisti negali, nebent pamojuoti praeinančiai kolonai peticijų nosinaite“.

Lieka tik apgailestauti, kad tam tikriems visuomenės sluoksniams, kurie visuomet žino geriau už kitus kas yra teisinga ir svarbu, kokių taisyklių reikia laikytis ir kaip švęsti šventes, toks žmonių elgesys atrodo smerktinas ar ignoruotinas. Pasirodo, kad praėjus trisdešimt nepriklausomybės metų, nefasadinio patriotizmo, pilietinio aktyvumo apraiškos yra netoleruotini reiškiniai.

Visi šie dalykai tik primena aksiomą, kad valstybė yra procesas, kuriame vienokiu ar kitokiu būdu dalyvaujame kiekvienas. Pastaroji Kovo 11-oji, kai piliečių tautinių jausmų demonstracija pranoko partiškumo ar šaltų minėjimo ritualų ribas, įrodė, kad vyksta giluminiai procesai, kurių neįmanoma nepastebėti.

Tai yra galimybė susivokti kiek sąmoningai esame šio proceso dalis. Tikriausiai svarbiausia šiuo metu yra apie visus vykstančius procesus pamąstyti, o kai kuriems ir paieškoti naujo santykio su savo valstybe. Be abejo, jei kalbame apie žmonių nusivylimą politika, apie mūsų tautos lūkesčių pasikeitimą, tikėjimo praradimą kokiu nors lyderiu ar stebuklingomis partijomis, tuomet,  tai karantinas tapo daliai visuomenės galimybe realybės jausmo atsiradimui.

Kuo daugiau tokių pabudusių, praregėjusių, realistų piliečių bus, tuo labiau Lietuva stiprės kaip valstybė. Tik tokie tikrai nuo iliuzijų laisvi žmonės yra pajėgūs atkurti Lietuvą.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis