Dr. Marius Kundrotas. Homoseksualumas stereotipų gniaužtuose

Sunku rasti labiau skaldančią, poliarizuojančią temą, nei homoseksualų ir kitų postmodernių lytinių tapatybių tema. Tiek plataus lytiškumo spektro šalininkai, tiek ir priešininkai pretenduoja į objektyvią tiesą doros, mokslo ir kitose srityse, bet iš tiesų tiek vienoje, tiek kitoje pusėje dažniau pasitaiko stereotipų, nei objektyvių argumentų ar faktų. Aptarkime žinomiausius stereotipus.

1. Kiekybės stereotipas. Tiek „vaivorykštės“ šalininkai, tiek priešininkai apie lytines tapatybes dažnai kalba daugumos ir mažumos kategorijomis. Vieni teigia, jog mažuma privalo taikytis prie daugumos, kiti pabrėžia, jog laisvoje ir teisingoje visuomenėje mažumai priklauso tokios pačios raiškos teisės, kaip ir daugumai. Šios prieigos kalbant apie moralinius klausimus iš esmės ydingos. Negalima iš kiekybės išvedinėti kokybės.

Faktas, jog demokratija numato tiek daugumos valdžią, tiek mažumų teises. Bet yra esminių skirtumų tarp intelektualų, filatelistų ir kleptomanų mažumų. Intelektualai bet kurioje visuomenėje sudaro mažumą, bet tik šios mažumos dėka visa visuomenė gali žengti į priekį. Filatelistų mažumą sudaro žmonės su specifiniu pomėgiu, kuris nei labai reikšmingai kam padeda, nei trukdo. O kleptomanai – tai jau žmonės su ydingu pomėgiu, keliančiu grėsmę aplinkiniams.

Taigi, sprendžiant, kokioms žmonių savybėms leisti reikštis, kokias skatinti, o kokias riboti ar netgi drausti, būtina šias savybes įvertinti kokybiniu, o ne kiekybiniu požiūriu.

2. Lemties stereotipas. Dažniau pasitaikantis šalininkų stovykloje, bet kartais būdingas ir priešininkams. Tai – stereotipas, jog homoseksualizmą, biseksualizmą ir transseksualizmą lemia veiksniai, esantys už žmogaus pasirinkimo ribų – prigimtis arba ankstyvos vaikystės patirtys. Šis stereotipas ydingas dviem požiūriais: pirmiausiai jis suplaka į vieną krūvą potraukį su veiksmu, antra – patį potraukį paverčia žmogaus lemtimi be jokių galimų korekcijų.

Net jei potraukis būtų nulemtas, tai vargu, ar reikštų, kad nulemtas ir veiksmas. Dažnas sveikas vyras turi potraukį jaunoms ir gražioms moterims, bet tik dalis tokių vyrų puola į glėbį kiekvienai pasitaikiusiai. Kita dalis renkasi pastovius monogaminius santykius santuokoje ir šeimoje, o kai kurie laikosi celibato. Kitas atvejis – pykčio protrūkis: jo metu dažnas jaučia potraukį aprėkti jį suerzinusį žmogų ar netgi trenkti šiam per galvą. Bet ar kiekvienas tokius potraukius tenkiname?

Kalbant apie paties potraukio kilmę – žinoma tiek, kad visi bandymai rasti homoseksualumo geną baigėsi nuliu. Užtai iškalbingi sociologiniai duomenys iš „nugalėjusios tolerancijos“ šalių, kur per kelias dešimtis metų smarkiai išaugo homoseksualių ir biseksualių jaunuolių skaičiai. O jei taip, lieka rimtas klausimas: kiek atitinkamus polinkius lemia savastis, o kiek – mada?

Jei žmogaus polinkius gali sąlygoti viešoji nuomonė, tuomet tikrai turi prasmės klausimas, kuriuos polinkius skatinti, o kuriuos – kardyti. Kita vertus riba tarp spontaniškumo ir savikontrolės potraukio lygmenyje – gana sunkiai apčiuopiama. Tad vargu, ar protingas žmogus imsis teisti kitą žmogų už jo potraukį, bet galimi moraliniai vertinimai kalbant apie sprendimą ir veiksmą. Pats požiūris, kad bet kurį polinkį galima įgyvendinti veiksmu – ydingas ir labai pavojingas. Juo galima pateisinti smurtautojus, prievartautojus ir žudikus.

3. Meilės stereotipas. Šiuo stereotipu vadovaujasi, jį platina ir juo manipuliuoja „vaivorykštės“ šalininkų pusė. Pagal šį stereotipą homoseksualizmas – tai meilė, o meilė visada yra gėris. Iš tiesų čia vėl suplakami skirtingi dalykai – meilė ir lytiniai santykiai. Vargu, ar sveiko proto žmogui kels pasibjaurėjimą broliška keturių muškietininkų meilė, o štai lytinius santykius tarp jų jau galima vertinti įvairiai. Mylėti galima tėtį ir mamą, brolį ir seserį, sūnų ir dukterį, pagaliau – katę ir šunį, bet kas gi siūlytų šią meilę reikšti lytiniais santykiais?

4. Išskirtinio blogio stereotipas. Tai – daugelio „vaivorykštės“ priešininkų stereotipas. Jo esmė – požiūris, jog homoseksualizmas ir kitos lytiškumo deviacijos – didžiausias ar beveik didžiausias blogis iš visų įmanomų blogio rūšių. Iš tiesų šios deviacijos – tiesiog nukrypimai nuo pagrindinės lytiškumo funkcijos – vyro ir moters sąjunga grįstos šeimos, atviros gyvybei. Šie nukrypimai praktikoje – tiesiog elementari paleistuvystė, nei daugiau, nei mažiau.

Užtat asmenys, leidę sau laisvus lytinius santykius iki santuokos, už santuokos ar be santuokos, kad ir su priešingos lyties atstovėmis (-ais), turėtų šiek tiek santūriau vertinti homoseksualus ar kitokią lytinę egzotiką, jei patys nėra atgailavę už savo poelgius. Jie – toje pačioje lygoje. O be lytinių ydų egzistuoja daugybė kitų – godumas ir pavydas, žiaurumas ir bailumas, puikybė ir prisitaikėliškumas, bet, turbūt, visų ydų pagrindas – savanaudiškumas. Tik žmogus, kovojantis su savo paties ydomis, turi teisę griežtai vertinti tuos, kurie joms pasiduoda.

Be lytinių ydų egzistuoja daugybė kitų – godumas ir pavydas, žiaurumas ir bailumas, puikybė ir prisitaikėliškumas, bet, turbūt, visų ydų pagrindas – savanaudiškumas.

5. Laisvės stereotipas. Na, koks gi kieno reikalas, kas su kuo miega? Iš tiesų, koks? Gal tik toks, jog už paleistuvystės – visų jos formų – glūdi ydingas požiūris, kad potraukis gali tapti veiksmu. Šio požiūrio grėsmė jau aptarta. Pasibjaurėjimas paleistuvyste, kaip ir bet kuria yda – visiškai teisėtas. Atskiras klausimas, kiek reiktų skirti žmogaus ydą nuo paties žmogaus, čia galimi įvairūs požiūriai. Gal aktualesnis ir praktiškesnis klausimas – žmogaus laisvės ribos.

Ar žmogus turi teisę būti ydingas? Tam tikrose ribose, ko gero, taip. Antraip tektų bausti absoliučiai kiekvieną žmogų, nes kiekvienas turi tam tikrų ydų. Visgi pripažįstant žmogaus teisę būti ydingu būtina pripažinti kito žmogaus teisę moraliniam tos ydos vertinimui.

Jeigu valstybė, atsižvelgdama į žmogaus silpnumą, palieka tam tikros erdvės ydai, ji privalo užtikrinti bent jau tokią pačią erdvę dorybei, o tai reiškia ir ydos vertinimą iš dorybės pozicijų. Jei valstybė draudžia moralinius vertinimus, tai jau nėra laisvė, tik vienos prievartos keitimas kita. Moralistinės viduramžių inkvizicijos keitimas liberalia postmodernizmo inkvizicija.

Moralinis vertinimas nėra teisinė norma. Ne visa, kas amoralu, reikia drausti įstatymu. Demokratinėje valstybėje, ko gero, galima susitaikyti su tuo, kad kai kas gyvens homoseksualų ar kitokį deviantinį gyvenimą, su sąlyga, kad tai vyks tarp suaugusių ir teisiškai veiksnių žmonių. Kitas klausimas, ar valstybė turėtų globoti tokius santykius, teisiškai prilygindama juos šeimai. Taip pat kyla klausimų, ar valstybė turėtų leisti propaguoti deviantinį elgesį kitiems žmonėms, ypač vaikams, o juolab – leisti vaikams augti deviantinėje aplinkoje.

Suteikiant teisę kiekvienam veiksniam žmogui rinktis savo gyvenimo būdą, tam tikras ribas išlaikyti moraliai teisinga ir suderinama su demokratija. Vaiko teisė į normalią savivoką – svarbesnė, nei deviantinių asmenų užgaida turėti savo šeimos imitaciją. Vaikas turi teisę į mamą ir tėtį. O kiekvienas, ir vaikas, ir suaugęs, turi teisę į saugią ir švarią aplinką, kurioje nėra propaguojamos ydos. Būtina skirti tai, kas privatu, nuo to, kas vieša.

Pagaliau, jei demokratija keliama aukščiau moralės, tai visų viešų raiškų ribas galima spręsti tik referendumu. Jei tauta rinksis amoralumą, tai bus jos valia – su visomis istorinėmis pasekmėmis. O jeigu ji rinksis moralę, tada visiems amoralumo propaguotojams teks nutilti.

Apibendrinant – lytinės deviacijos tikrai nėra gėris ar kažkas globotino. Tai nėra ir duotybė, dėl kurios vertinti žmogų gėrio ar blogio kontekste būtų ir kvaila, ir amoralu, kaip dėl akių ar odos spalvos. Tai nėra meilė, kurią derėtų gerbti, bet nėra ir kokia nors išskirtinė yda, didesnė už visas kitas galimas ydas. Žmogus turi teisę gyventi ydoje, kol ši yda tėra jo paties problema. O kiti žmonės turi teisę šią ydą vertinti pagal savo moralinius atskaitos taškus. To reikalauja laisvė.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

2 KOMENTARAI

  1. …esmė ne tai, kad tokie skirtingi yra žmonės, bet – kad visiškai maža visuomenės grupė = viešai propaguoja ( eisenos, karnavalai…etc) savo intymius polinkius…, kad prievarta keičia švietimo programas, kad bando pakeisti esančias vertybes aukįtyn kojom…, kas tai ?…

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis