Sakoma, kad istorijos ratas sukasi spirale. Tai, kas buvo praeityje, slėpiningu būdu kartojasi dabartyje. Žvelgdami į šio amžiaus įvykius, vyresnės kartos žmonės atpažįsta procesus, kuriuos jau buvo išgyvenę. Kartojasi net geopolitiniai įvykiai: Rusija ir JAV, o su jomis ir visa Vakarų civilizacija, patiria šįsyk ne Šaltąjį karą, o Šaltąją taiką. Simboliška, kad V. Putinas ir J. Bidenas gali susitikti Reikjavike, kur tai darė jų pirmtakai Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reaganas 1986 metais.
Nenuostabu, kad per „Didįjį šeimos gynimo maršą“ ne vienas prisiminė Sąjūdžio mitingus, Atgimimo laikus. Nenuostabu, kad yra dažnai klausiama, jei anais laikais buvo aišku, kad priešinamės okupantams, tai nuo ko ginamės dabar?
Šeima yra tapusi kovos dėl vertybių erdve visoje Vakarų civilizacijoje. Su kokiais iššūkiais jai tenka susidurti, neverta ir minėti, nes jie ne kartą ir įvairiose plotmėse yra aptarti. Tačiau norisi atkreipti dėmesį į apibendrinimą, kurį taikliai yra įvardinęs popiežius Pranciškus.
Jis 2016 m., viešėdamas su apaštaliniu vizitu Sakartvele, pareiškė, kad pastangos „pakeisti požiūrį“ šeimos srityje yra „ideologinė kolonizacija“. Tuomet Šventasis Tėvas perspėjo, kad genderizmo teorija yra dalis „globalaus karo“ prieš tradicines šeimos vertybes ir santuoką. Taip pat teigė, kad supažindinti moksleivius su genderizmo teorija yra „paslėpta indoktrinacija“.
„Viena yra turėti homoseksualių polinkių arba trokšti pasikeisti lytį“, – pontifikas sakė žurnalistams, anuomet skridusiems kartu su juo į Romą, „tačiau kas kita – mokyti apie tai mokyklose“, – pažymėjo jis.
Kita proga, 2019 m. viešėdamas Rumunijoje, pontifikas vėl pareiškė: „Ideologinės kolonizacijos formos, nuvertinančios žmogų, gyvenimą, santuoką ir šeimą ir, svarbiausia, atitolinantys pasiūlymai, kurie yra tokie pat ateistiški, kaip ir praeityje, žaloja mūsų jaunus žmones ir vaikus ir palieka juos be šaknų, iš kurių jie galėtų augti“.
Tad esame ideologinės kolonizacijos akivaizdoje. Tai tvirtina ne kokie nors sąmokslų teorijų kūrėjai ar šalininkai, bet Katalikų Bažnyčios galva. Šiuo metu Lietuvoje vykstantys procesai yra bandymas pasipriešinti šitai kolonizacijai.
esame ideologinės kolonizacijos akivaizdoje.
Katalikybės bruožas yra rezistentiškumas. Net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis katalikybė išlieka kaip organizuota jėga, sugebanti pasipriešinti didžiausioms neteisybėms, priespaudai ir persekiojimams. Tai gerai žinome iš ne tokios jau senos mūsų istorijos.
Neįmanoma nepriklausomybės kovų gimimo įsivaizduoti be Katalikų Bažnyčios indėlio. Kalbama ne tik apie dvasininkų politinę ir švietėjišką veiklą, bet ir apie intelektualus, maldingus žmones, pogrindinės literatūros platintojus, vienuolijų bendruomenės – ši visuma tapo tikru valstybingumo sąmonės židiniu.
Grįžkime į aktualius įvykius. Mandagus mūsų Bažnyčios hierarchų atsisakymas dalyvauti Marše sukėlė nevienareikšmes reakcijas tarp tikinčiųjų. Daugelio žvilgsniai nukrypo į devyniasdešimtuosius, kai Bažnyčia nevienareikšmiškai parėmė nepriklausomybės kovas. Tačiau čia norėtųsi pasiūlyti prisiminti anuos įvykius truputį atidžiau.
Mitingą Vingio parke kunigas Robertas Grigas taikliai prilygino 1987 metų rugpjūčio 23 d. mitingui Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. Jis tuomet tapo postūmiu atgimimo procesams Lietuvoje. Jo dalyviai viešoje erdvėje tuomet susilaukė itin neigiamos reakcijos, o ir ten skambėjusios kalbos nebuvo pagal anų laikų normas. Vėliau vykusiuose Sąjūdžio mitinguose buvo kalbama daug aptakiau, naudojama nuosaikesnė retorika.
Ir norisi prisiminti, kad nei Sąjūdžio, nei Lietuvos laisvės lygos mitinguose aukštieji tuometinės Bažnyčios hierarchai nedalyvaudavo ir kalbų nesakydavo. Pvz., Sąjūdis nekviesdavo kalbėti sesers Nijolės Sadūnaitės ar kitų disidentų. Jo mitinguose kalbėdavo dabar jau ekskunigas Edmundas Atkočiūnas, o Sąjūdžio Seimo Taryboje buvo tik vienas kunigas Vaclovas Aliulis.
Tad nieko nuostabaus, kad ir prie dabartinio šeimų judėjimo regimai hierarchai neprisideda. Tačiau yra pavieniai dvasininkai, kurie kaip gali, taip ir prisideda prie vertybinio pakilimo, kuris yra taip svarbus mums šiandien. Žinoma, galėtume kalbėti, kad jis galėtų būti dar labiau veiksmingesnis, jei į jį įsijungtų visa Bažnyčios struktūra.
Visgi Bažnyčia yra ne tik struktūra, o mistinis Kristaus Kūnas. Jam būdingi veiksmai dažnai tartum neturintys apčiuopiamo poveikio, bet įgaunantys raišką ilgalaikėje perspektyvoje. Tai nereiškia, kad religiniai veiksmai yra kažkokia magija, per kurią dieviška galia mechaniškai atsiliepia į žmonių maldas. Kalbama apie tikėjimą slėpiningu Dievo veikimu žmonių istorijoje.
Bažnyčia yra ne tik struktūra, o mistinis Kristaus Kūnas.
1987 m., birželio 6 d., popiežius šv. Jonas Paulius II pasimeldęs rožinį seniausioje Romos Marijai skirtoje šventovėje Santa Maria Madžiore, sukalbėjo maldą Dievo Motinai, kurios globai pavedė Lietuvą ir Rusiją. Vatikano radijas šias apeigas transliavo į visą pasaulį. Tais pačiais metais, jis, švenčiant Lietuvos 600 m. Krikšto jubiliejų, paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju.
Šia proga Lietuvos vyskupai ir valdytojai išleido raštą, kuriame kvietė dvasiniam pabudimui, o liepos 12 d. Marijampolėje (anuometiniame Kapsuke) vyko J. Matulaičio kūno perkėlimo į altorių iškilmės, per kurias šį miestą užplūdusioje minioje plevėsavo trispalvės, skambėjo tautinės giesmės ir dainos. Visi žinome, kad netrukus šalyje prasidėjo tautinis atgimimas atvedęs prie nepriklausomos valstybės atkūrimo.
2017 m. kankinys Teofilis Matulionis Vilniuje buvo paskelbtas palaimintuoju. Dalyvaudamas šiame įvykyje, matydamas dvasinę šviesą susirinkusių žmonių veiduose, svarsčiau kuo tai virs ateityje, kaip pasireikš Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Juk neišvengiamai tokios tikėjimo manifestacijos telkia tikinčiuosius bendrystei ir stiprina jų katalikišką tapatybę. Pastaroji yra svarbus veiksnys vystant ir lietuvišką tapatybę.
Šiuo metu mūsų katalikybė pasireiškia pasipriešinimu ideologinei kolonizacijai, nes kaip sakė Lietuvoje viešėdamas popiežius Pranciškus mūsų tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“. Esame savotiškoje kryžkelėje mūsų tautai, kuriai globalių iššūkių akivaizdoje būtini aiškūs orientyrai, kurie neleistų mums tapti dar viena kolonija.
Todėl mes priešinamės.
