Tomas Viluckas. Ieškant Joninių

Kaip ir daugybė kitų religinių švenčių, taip ir Joninės yra praradusios savo sakralinį matmenį. Nukrikščionėjusi visuomenė sunkiai toleruoja krikščioniškas tokių švenčių prasmes. Žmogui atitolus nuo gamtos, neišgyvenant jos cikliškumo, etnografiniai papročiai taip pat yra netekę savo gyvastingumo.

Darosi liūdna matant, kaip paskiri etnografiniai elementai išplėšiami iš konteksto ir perkeliami į nūdienos šventimo tradicijas. Tiesa, šis šventimas (taip nutiko ir Joninėms) yra virtęs paprasčiausiu lėbavimu ir ūžavimu. Sunku viltis, kad bus „atkasta“ tikroji Joninių prasmė. Tuo labiau kad dažnai orientuojamės į datą, o šiuo atveju esmė yra įvykis, kuris centruojasi apie istorinę asmenybę – šv. Joną Krikštytoją.

Jono krikštas

Viena vertus, Jonas Krikštytojas yra itin mįslinga Biblijos figūra, nes sunku suprasti jo elgesio motyvus, pavyzdžiui, kodėl jis netapo Jėzaus Kristaus pasekėju. Kita vertus, jo istoriškumą liudija ir neevangeliniai šaltiniai (Juozapas Flavijus). Tad turime pakankamai žinių, kurios mums padėtų susidaryti tam tikrą vaizdą apie Pirmtaką.

Morkus, kurio evangelija seniausia, pasinaudodamas Senojo Testamento pranašystėmis atskleidžia Jono Krikštytojo misiją: apvalymo žinia yra esminė sąlyga ruošiantis Mesijo atėjimui, todėl jis ir atėjo skelbti atsivertimo krikšto. Krikšto ritualas judėjams buvo gerai žinomas, bet Jono krikštas stebino tuo, kad jis pats, būdamas judėjas, siūlė savo tautiečiams apeigą, kuri buvo skirta tik atsivertusiems pagonims.

Tad Jono Krikštytojo skelbiamas atsivertimo krikštas turėjo parodyti, jog Dievo tautos narys pirmiausia gyvena atnaujintą gyvenimą ir nededa savo vilčių vien tik į žydišką kilmę ar gyvenimo būdą. Tokia žinia jaudino žmones, nes „pas jį [Joną] traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje” (Mk 1, 5). Nors Jono besiklausančios minios liudija apie pranašo asmenybės išskirtinumą bei jo pripažinimą, bet už visko slypi Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas, kurį yra pabrėžęs ir kun. Antanas Rubšys: „Šventraščio pažadai išsipildė Jono Krikštytojo veikla”.

Vertėtų pastebėti, kad krikščionis yra pažado žmogus ir siekia nuolatinio atsinaujinimo. Juk buvimas krikščionimi nieko savaime negarantuoja ir krikščioniškas gyvenimas reikalauja pastovaus grįžimo prie šaknų ir savo eschatologinės lemties įsisąmoninimo.

Jono dykuma

Kodėl Jonas kėlė tokį didelį įspūdį savo amžininkams, kad pas jį plūdo minios? Jis buvo žmogus, gyvenęs taip, kaip pats skelbė. Ne tik savo žodžiais, bet ir visu gyvenimu jis protestavo prieš savo laikmečio gyvenimo būdą. Jis gyveno ne kaip visi – dykumoje. Dykumos reikšmė Šventajame Rašte yra itin įvairi. Pirmiausia ji tuščia, bevandenė, nevaisinga žemė (plg. Iz 6, 11).

Taip pat dykumos sąvoka Šventajame Rašte turi negatyvią, priešingą Pažadėtajai žemei prasmę. Tačiau dykuma yra ir Dievo plano įrankis, juk per ją Viešpats atvedė savo tautą į Pažadėtąją žemę (plg. Iš 13, 17). Todėl vėliau pranašai, kaip, pavyzdžiui, Elijas eidamas į Horebo kalną, ieškojo dykumoje ne tik priebėgos, bet ir Dievo kalbėjimo (plg. 1 Kar 19). Štai Ozėjo knygoje Dievas prabyla apie Izraelį kaip apie neištikimą žmoną: „dabar ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį” (Oz 2, 16). Tad daugybėje Biblijos vietų dykumai yra skiriamas reikšmingas vaidmuo.

Tarp Judėjos centro ir Juodosios jūros yra viena iš atšiauriausių pasaulyje dykumų, kurioje temperatūra dieną pakyla iki 40 laipsnių šilumos, o naktimis nukrinta net iki tiek, kad visa žemė pasidengia šerkšnu. Tokioje dykumoje gyveno Jonas, čia buvo jo susitikimo su Dievu erdvė. buvo pratęs prie dykumos, jis gyveno vienatvėje ir tyloje, kurioje jam buvo skirta išgirsti Dievo balsą. Ar šiuolaikinis pasaulis nėra virtęs milžiniška dykuma? Būtent joje krikščionis yra pašauktas išgirsti Dievo žodį, o konkretus ir kasdienis gyvenimas tampa galimybe šiam žodžiui įsikūnyti.

Sunku viltis, kad bus „atkasta“ tikroji Joninių prasmė.

Jono nuolankumas

Jonas Krikštytojas atėjo kaip tikras Dievo pasiuntinys ir jį girdintieji tai gerai suprato. Jo gyvenamais laikais buvo paplitusi patarlė: „Jeigu Izraelis nors vieną dieną visiškai tiksliai įvykdys Dievo įsakymą, netruks ateiti Dievo Karalystė.“ Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų” (Jn 1, 6 – 7).

Jonas Krikštytojas žmones traukė ir savo nuolankumu. Jis pats apie save sakė: „po manęs ateina galingesnis už mane; aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio” (Mk 1, 7). Tuo metu apavas būdavo labai paprastas – odinis padas, pririštas prie kojos su tarp pirštų įtvirtintomis juostelėmis. Keliai tuometiniame Izraelyje buvo nepaprastai dulkėti, o po lietaus itin purvini. Vienas iš kasdieninių vergo darbų turtingesnių žmonių namuose būdavo nuimti nuo šeimininko kojų aplipusį dulkėmis ir purvu apavą. Sakydamas „aš nevertas […] atrišti jo apavo dirželio” Jonas Krikštytojas nedrįsta net vadintis vergu ir šiais žodžiais parodo ypatingą pagarbą Jėzaus asmeniui.

Šiuo epizodu evangelistas Morkus mums atskleidžia, jog Jonas nenorėjo jokio išskirtinio dėmesio sau, o tik troško, kad jis būtų skiriamas Mesijui, kurį skelbė savo ugningais pamokslais. Amerikiečių egzegetas Williamas Barckley yra pasakęs, kad stipriausiai žmones paveikia toks skelbimas ir pamokslavimas, kuris apeliuoja į paties žmogaus sąmoningumą, susivokimą ir jeigu kalbantysis turi moralinę teisę pamokslauti, tokiems žodžiams nebeįmanoma atsispirti. Jono Krikštytojo pamokslai veikė žmones, nes kalbėdamas jis kreipdavo žmones į kažką, kuris netrukus ateis ir yra už jį aukštesnis, o pats Jonas Krikštytojas buvo tarsi pirštas, rodantis į Jėzų pasaulio Išganytoją: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Ar ne tokio paprastumo trūksta Evangelijos skelbėjams šiandien, kai milijonai žmonių joje nebemato dinamiškos jėgos keičiančios pasaulį?

Surasti žiburį

Todėl pagrįstai galime savęs paklausti, ar Jonas Krikštytojas yra aktuali figūra nūdienai? Ar jo asketiškumas, griežtumas, tiesus žodis nėra atgrasūs mūsų amžininkui? Ar jo figūra primena religinį fundamentalizmą, ar pranašišką dimensiją, kurią primiršta turį nūdienos krikščionys? Pranašo misijai būdinga nesitaikstyti su jokiomis blogio apraiškomis, tai reiškia, kad krikščionis turėtų stovėti pirmose gretose tų, kurie kovoja su neteisybe, bet kokiu blogiu ir kančiomis.

Kitaip tariant, turėtume stengtis, kad šis pasaulis būtų kitoks, šviesesnis ir jaukesnis. Sutikime, jog globalios krizės sąlygomis mums trūksta ryškių lyderių, kurie imtųsi atsakomybės, rastų įkvepiančius motyvus, demaskuotų blogio mechanizmus kaustančius mūsų pasitikėjimą. Žinoma, nekalbama, jog krikščionis turi virsti amžinu bambekliu, bet jis negali sutikti su tuo, kad tiesos spindesys būtų užgožiamas, o tiesos žodis užglaistomas. Tam įkvepia ir Jono Krikštytojo „degančio ir šviečiančio žiburio“ (plg. Jn 5, 35) figūra. Joninės yra galimybė šį žiburį, o ne „paparčio žiedą“, surasti.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

4 KOMENTARAI

  1. Ačiū Tomui už puiką analizę. Pasisėmiau naujų minčių ir įžvalgų.
    Meilė, Drąsa ir Nuolankumas – štai kuo reikia remtis kasdienybėje.
    AČIŪ !

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis