Tradiciškai gavėnios trečiadienio vakarais prie Telšių Vyskupijos Katedros esančiuose parapijos namuose, buvusioje seniausioje Telšių miesto mokykloje, vyksta pokalbiai tikėjimo temomis. Kovo mėnesio 23 d. toks vakaras vyko Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje.
Šis vakaras buvo kitoks – po vakaro Šventųjų Mišių Katedroje 19 val. į susitikimą atvykusieji turėjo puikią galimybę išgirsti viešnios iš Vilniaus, žurnalistės, rašytojos Ramunės Sakalauskaitės pasidalinimą apie vieną ryškiausių XX – XXI amžių sandūros asmenybę, kurio metus šiais, 2022 metais, paskelbė LR Seimas. Šis garbus dvasininkas, politinis kalinys, tremtinys, altruistas, žymus visuomenės veikėjas – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Vakaro metu buvo pristatyta Ramunės Sakalauskaitės parašyta knyga apie garsųjį monsinjorą – „Gyvenimas, koks jis buvo…“.
Vakarą pradėjęs ir visus pasveikinęs kan. Andriejus Sabaliauskas išryškino šio ypatingo žmogaus būdą ir laikyseną, kuri išryškėdavo jo atsakyme.
Paklausus kaip jis gyvena, garbusis dvasininkas atsakydavo: „Bandau šventai, bet neišeina…“. Jis pirmasis, po atgavimo, Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, jis pirmasis atkurtosios Vilniaus kunigų seminarijos rektorius, vienas pirmųjų Santaros premijų laureatas. Jis buvo širdžių neatskiriamasis, o jo gyvenimas kupinas meilės Dievui, žmogui, Bažnyčiai.
Apie ilgus metus Vilniuje gyvenusį ir ten įvairias bažnytines pareigas ėjusį savo prisiminimais, susitikimais, surinkta knygai medžiaga dalinosi, gerai monsinjorą pažinojusi, daug metų su juo bendravusi vakaro viešnia ir knygos autorė Ramunė Sakalauskaitė.
Knyga „Gyvenimas, koks jis buvo“ kupina daug ir įvairių garbaus dvasininko gyvenimo faktų, įdomių nutikimų, žymių asmenybių apie jį prisiminimų.
Šiais metais sukanka 100 metų nuo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimimo ir šie metai skirti jam.
Knygos autorė pasakojo klausytojams apie knygos rašymo procesą, keliones į vietoves, kur gyveno dvasininkas, rinktą medžiagą, sutiktus žmones, užrašytus prisiminimus apie jį.
Monsinjoras bendravo su daugybe žmonių – parapijiečiais, tikinčiais ir netikinčiais, menininkais, rašytojais, politikais, iškiliais, žinomais ir paprastais.
Vakaras tą trečiadienį buvo pilnas šilumos, bendrystės, pokalbių ir pasidalinimo, žmonės neskubėjo, gėrė arbatą, bendravo ir tarytum buvo galima pajusti patį monsinjorą dalyvių tarpe – tokį savą, artimą, nors Telšiuose gal ir niekada nebuvusį, tačiau tikrai tarsi kokį žiburėlį, širdims ir gyvenimams šviečiantį, tikrą valksmo žmogų, anot poeto Justino Marcinkevičiaus „vaikščiojančią meilę“.
