Stipri Tėvynės meilė padėjo moterims rezistencijoje nepalūžti – partizanų dukra

Spalio 27 d. Vilniuje įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Ginklo sesės: Europos moterys ginkluotoje rezistencijoje prieš sovietų ir nacių režimus“. Jos rengėjas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Ši konferencija buvo skirta aptarti moterų vaidmenį ginkluotoje rezistencijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario laikotarpiu. Tai pirmoji mokslinė konferencija Lietuvoje, analizuojanti Lietuvos moters – partizaninio karo dalyvės – padėtį ne tik regioniniame, bet ir platesniame, visos Europos, kontekste.

„XX amžiaus vidurys mums liudija itin gausų skirtingų Europos šalių moterų siekį kovoti ne tik su totalitariniais sovietų ir nacių režimais, bet ir savo asmeninį karą su tradiciniu požiūriu į socialinį moters vaidmenį visuomenėje: ar moteris yra ir turi išlikti tik šeimos židinio kurstytoja, neturinčia teisės turėti ir ginti savo politines nuostatas, ar gali ji su ginklu rankoje lygiaverčiai su vyrais kovoti už savo politinius idealus?“, – sako konferencijos rengėja ir organizatorė, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Kas skatino Europos moteris nelikti nuošalyje, jungtis į ginkluotų kovotojų gretas? Ar skaudūs Antrojo pasaulinio karo įvykiai paskatino moterų emancipacijos proveržį? Ar ginkluota rezistencinė kova buvo saugi terpė moterims? Šias opias temas gvildeno mokslininkai iš Lietuvos ir svečiai iš  Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Ukrainos ir Serbijos.

Konferencijos dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Konferencijos akimirka / Ramonos Staveckaitės – Notari / LGGRTC nuotr.

Konferencijos dalyviams Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimą perskaitė jos patarėja dr. Gabrielė Žaidytė.

Konferencijos dalyviams sveikinimo laišką atsiuntė Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko – Vanagos dukra Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė.

Dauguma moterų, dalyvavusių ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje, nepalūžo, palikdamos tikro gyvenimo vertės supratimo pavyzdį, sako Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataro, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Ji atsiuntė sveikinimą Vilniuje vykusios mokslinės konferencijos dalyviams, šioje konferencijoje buvo analizuojamas partizaniniame judėjime dalyvavusių moterų indėlis.

„Kiek reikėjo valios, stiprybės ir ryžto, kokia turėjo būti stipri Tėvynės meilė, kad visa tai būtų įmanoma išlaikyti, pereiti ir nepalūžti! Tuo pasižymėjo dauguma moterų, buvusių ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje. Jos tai perėjo ir nepalūžo, palikdamos tikro gyvenimo vertės supratimo pavyzdį“, – rašoma partizano dukters sveikinime.

Dauguma moterų, dalyvavusių ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje, nepalūžo, palikdamos tikro gyvenimo vertės supratimo pavyzdį.

Ketvirtadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) organizuota tarptautinė mokslinė konferencija „Ginklo sesės: Europos moterys ginkluotoje rezistencijoje prieš sovietų ir nacių režimus“ buvo skirta aptarti moterų vaidmenį ginkluotoje rezistencijoje Antrojo pasaulinio karo metu ir pokario laikotarpiu.

Pasak A. Ramanauskaitės-Skokauskienės, jos gyvenime buvo dvi moterys, labai svarbios ginkluotai partizanų rezistencijai ir jos asmeninei išlikimo istorijai.

Pirmoji – 11 metų ginkluotoje partizaninėje rezistencijoje dalyvavusi Dainavos apygardos partizanės slapyvardžiu „Vanda“, Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė. Ji savo atsiminimuose rašė, kad bunkeriai pilni kasdieninių pavojų, po vienuolikos metų – areštas, KGB kalėjimo rūsiai, kankinimai, neteisėtas sovietinis teismas, politinės kalinės dalia griežto režimo politinių kalinių lageriuose.

1958 metais Sibiro lageryje, sužinojus apie vyro A. Ramanausko-Vanago nužudymą, artimiesiems perduotame laiške rašė, kad „jau užgrūdinta žiauraus gyvenimo audrų, nesuka savo tiesaus žvilgsnio nuo likimo dantų“.

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė sako, kad antroji moteris – jos močiutė, Anelė Mažeikienė, laisvės kovų dalyvė, partizanų rėmėja, ryšininkė. Ji daug kartų išgelbėjo partizanus, rinkdama žinias ir įspėdama apie gresiančius mirtinus pavojus.

„Ji ne kartą tiesiogiai išgelbėjo ir mane. Kai gimiau, ji užregistravo mane kaip savo dukrą, o vėliau, kai buvo priversta slapstytis ir perėjo į nelegalią padėtį, man būnant jau beveik penkerių metų, išnešė mane iš rusų kareivių apsuptos sodybos, kurioje buvo ir mano tėvai. Ji paslėpė mane šiaudų prikimštame maiše, jį užrišo, užsimetė ant peties ir išėjo į sniegu užklotą kaimo kelią. Sunki buvau našta, močiutės kojos klimpo sniege, bet turbūt Dievas jai suteikė jėgų. Ji nepargriuvo, nesuklupo ir išnešė mane iš pavojingos vietos dar prieš prasidedant sodyboje kratai. Išsigelbėjome tąkart visi“, – sako partizanų dukra.

„XX amžiaus vidurys mums liudija itin gausų skirtingų Europos šalių moterų siekį kovoti ne tik su totalitariniais sovietų ir nacių režimais, bet ir asmeninį karą su tradiciniu požiūriu į socialinį moters vaidmenį visuomenėje: ar moteris yra ir turi išlikti tik šeimos židinio kurstytoja, neturinčia teisės turėti ir ginti savo politines nuostatas, ar gali ji su ginklu rankoje lygiaverčiai su vyrais kovoti už savo politinius idealus?‘‘ – sako LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari.

Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Italijos, Ukrainos ir Serbijos.

Ji vyko simbolinėje vietoje – buvusiame Lukiškių kalėjime Vilniuje.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte