Šiaulių kunigas Gintaras Antanas Jonikas apie Dievo dovanas

ŠaltinisSKRASTAS

„Dainavimas mūsų šeimoje yra paveldėta Dievo dovana“, – sako Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas kunigas Gintaras Antanas Jonikas, debiutavęs bažnyčioje vykusiame koncerte „Amžinoji šviesa“. Šiaulių pietinio mikrorajono parapijoje kunigas metų pradžioje pakeitė staiga anapilin išėjusį kunigą Saulių Paliūną. Ankstesnės dvasininko parapijos buvo už Atlanto – JAV lietuvių bendruomenėse. Amerikoje G. Jonikas dirbo 15 metų.

Sėkmingas debiutas

Rugsėjo pradžioje dainavote koncerte „Amžinoji šviesa“, skirtame popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje atminti, kartu su Šiaulių pučiamųjų orkestru, Šiaulių katedros choru „Džiaugsmas“, solistais Evelina Gancevska, Edgaru Davidovičiumi, Pijumi Kondrotu, Romualdu Juzukoniu. Ne vieną klausytoją nustebinote išskirtiniu balsu – esate ne tik kunigas, bet ir dainininkas?

–Dainavimas mūsų šeimoje yra paveldėta Dievo dovana. Ir mano amžinatilsis tėvelis, ir visi dėdės buvo muzikantai, vienas dėdė buvo vargonininkas, buvo visas šeimos orkestras. Tėvelis turėjo gerą balsą, buvo atrinktas, kai dar tarnavo Lietuvos kariuomenėje, į pirmąją konservatoriją. Paskui atėjo sovietmetis – į Sibirą, į kančias, taip visi ir išsisklaidė.

Aš mokiausi muzikos mokykloje Tauragėje ir jau vėliau, kai buvau kunigas Panevėžyje, įstojau mokytis pas profesorių V. Prudnikovą, bet mokytis neteko. Gavau paskyrimą į Šeduvą klebonu, turėjau vykti. Taip reikėjo – kaip ir kiekvienas kunigas, esu davęs vyskupui ištikimybės ir nuolankumo pažadą, o vyskupo sprendimas buvo, kad aš važiuočiau klebonauti, o ne studijuoti. Viską priimu kaip Dievo valią. Bažnyčioje giedu, dainuoju, man Dievo šlovinimas, liturgija nuostabiai graži. Šventas Augustinas sako: kas gieda, dvigubai meldžiasi.

Debiutas įvyko per Jono Pauliaus II minėjimą, buvo labai gera intencija. Širdis visą laiką jaudinasi, bet bažnyčia yra vieta, kur emociškai jaučiuosi laisvai, pakylėtai, jaučiu pilnatvę. Tai mano namai.

Ar turite dar muzikinių planų?

–Man labai smagu, kad Šiauliuose patekau į erdvę, kur vyksta daug muzikinių renginių. Tik atvykęs, pirmiausia susipažinau su menininkais, muzikais, kurie atėję sakė: „Kunige, norime su jumis draugauti, turime kai kuriuos įdirbtus dalykus, ar galime?“ Man buvo toks keistas klausimas, ar galime – toks anų metų, kai buvo negalima. Ne tik kad galima, eikime kartu, džiuginkime gyvenimą, duokime žmonėms!

Koncerte prisiminiau, kaip tikėjimas buvo persekiojamas, žmonės buvo terorizuojami – vaikai, mokiniai, mokytojai. Tie žmonės, kurie matė sibirus, tremtis, persekiojimus, prisimena Jono Pauliaus II, pontifiko, Kristaus vietininko žemėje, vizitą į Lietuvą – tai buvo kažkas nerealaus.

Žmonės koncerte mane pakėlė – žiūrėjau ir net graudu buvo dainuoti iš džiaugsmo, kad ir žilagalviai čia jaunyste sužydėjo.

Kiek galėsiu, kiek Dievas leis, dainuosiu. Džiaugiuosi, kad mane priėmė į muzikinę erdvę ir veiklą.

Pavestas Marijos globai

Minėjote, kad tėvelio šeimą išdraskė tremtis. Kokia jūsų šeimos istorija?

–Tėvelis dalyvavo partizaniniame pasipriešinime Jurbarko rajone, buvo lageryje Vorkutoje. Mamytės visa šeima buvo ištremta Krasnojarske. Žodis „Tėvynė“ pas mus nesakomas šiaip sau, tai yra kaip Dievas, kaip Lietuva. Visą laiką gyvenome troškimu, kad Lietuva bus laisva, tėvai visada tuo tikėjo, niekada neabejojo.

Kai išvažiavau į Ameriką, visą laiką buvo priminimas, tėvų šviesus atminimas, kad aš nesu emigrantas, nesiekiu kitų tikslų, esu sielovadininkas ir kad grįšiu į Lietuvą, neabejojau.

Teko skaityti, kad gimėte labai silpnas ir mama jus pavedė Marijos globai. Jaučiate šią globą?

–Tėvai buvo Sibire iškankinti. Grįžo, susituokė ir sulaukė manęs, pirmagimio. Medikai pasakė, kad aš negyvensiu. Mane labai greitai krikštijo namuose, kaimynai buvo krikšto tėvai. Tada mama pasakė: viską, ką galėjau, kaip moteris, motina, padariau. Ir pavedė mane Marijai. Ir mano visas gyvenimas susietas su Marija, Marijos šventėmis. Mane ji lydi ir aš labai jaučiu.

Mama mane paaukojo ir aš išgyvenau. Gydytoja, dabar amžiną atilsį, Tauragėje per mano pirmąsias mišias pasakė: „Kunigas Gintaras pagal medicininį požiūrį turėjo negyventi, o jis yra sveikas“. Dievo malonė veikia.

Ar su daug trukdymų susidūrėte pasirinkęs studijas seminarijoje?

–Trukdžiai prasidėjo nuo mokyklos, buvo saugumo persekiojimas. Bet buvome labai drąsūs. Tauragėje mes, bažnyčios jaunimas, aktyviai, jaunatviškai, daug negalvodami važiuodavome į Šiluvą, į atlaidus, į Žemaičių Kalvariją. Mūsų buvo mažiausiai 20 berniukų patarnautojų, mergaičių koks 40. Buvome, kaip sena taisyklė, ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus. Ir meldėmės, ir šokius, šventes susiorganizuodavome.

Žmonės kartais vertina: o, gražiai dainuoji. Bet Evangelijos skelbimas yra svarbesnis. Noriu išnaudoti savo talentus, ką Dievas davė.

Turėjome labai gerą kunigą monsinjorą Joną Gedvilą, labai taurus žmogus, šviesiausias kunigystės atminimas, kaip ir Tėvas Stanislovas, kardinolas V. Sladkevičius, vyskupas P. Baltakis, kurį Amerikoje sutikau. Labai stiprios dvasinės asmenybės.

Kunigai mums įskiepijo šventumo siekimą: mes nesame šventi, bet yra siekimas. Labai gera kryptis. Buvo ir idealizmas, ir patriotizmas.

Jaunajai kartai noriu būti kunigas, kuris skelbtų Kristų. Žmonės kartais vertina: o, gražiai dainuoji. Bet Evangelijos skelbimas yra svarbesnis. Noriu išnaudoti savo talentus, ką Dievas davė.

Į Ameriką ir atgal

Pirmąsias mišias 1989 metais laikėte Tauragėje, koks buvo kelias iki Šiaulių?

–Primicijos būna tėviškėje. O buvau paskirtas į Panevėžio katedrą. Po pusmečio prasidėjo gražiausias laikotarpis – buvau paskirtas į Pasvalį, Švento Jono Krikštytojo bažnyčią. Sąjūdis, stiprus užsidegimas, nuostabus laikas, su Sąjūdžio bendražygiais iki dabar palaikome ryšį.

Staiga atsirado žodžiai, kurie buvo nevartojami: tikėjimas, ponas, šventos Kalėdos. Laisvės dvasia buvo labai stipri, žmonės pradėjo išsivaduoti iš baimių, ar tiktai, ar mes galime? Taip, čia mūsų šalis!

Po Pasvalio vėl grįžau į Panevėžį, kitą bažnyčią, buvau kunigo Alfonso Lipniūno mokykloje kapelionu, irgi nuostabus laikas. Su jaunimu važiavome į Lurdą, turėjome jaunimo mišias (ir Pasvalyje atgaivinau jaunimo mišias) – laisvas, su gitara, su jaunyste. Jaunimo nereikia įsprausti, reikia leisti eiti, tik parodyti, paskui ką.

Tada, kaip minėjau, norėjau išvažiuoti į Vilnių studijuoti, bet išvažiavau į Šeduvą. Šeduvoje pradėjau klebonauti – visur reikia užaugti. Restauravome Teofilio Matulionio namus, labai daug bendravime su vokiečiais, jie mums daug padėjo. Iki šios dienos draugystė išlikusi, daug iš jų mokėmės.

Šeduvoje praėjo septyneri metai. Po to – Radviliškis, vyskupas paskyrė dekanu, ten buvau 4 metus 8 mėnesius. Vėl įkūrėme jaunimo chorą, patys pirmieji išleidome kalėdinę plokštelę. Choras buvo atvažiavęs į Ameriką, dainavo, giedojo grandioziniame, aukščiausio lygio renginyje. Taip džiaugiausi!

Dar – karitatyvinė veikla, reikėjo bažnyčią suremontuoti. Amerikoje nereikėdavo būti nei statybininku, nei finansininku, čia man vis vieną nervą tie dalykai padirgina.

Amerikoje praleidote 15 metų. Važiavote trumpam?

–Mano toks likimas, vis tenka pakeisti kunigus, kurie staiga iškeliauja į amžinybę.

Trejus metus dirbau Ročesteryje, Niujorko valstijoje, Švento Jurgio parapijoje. Jau ruošiausi grįžti, bet staiga Detroite nuskendo kunigas, gelbėdamas vaiką. Per laidotuves gavau pranešimą, kad esu skiriamas į Detroitą užimti nuskendusio klebono vietą. Sakiau savo viršininkui, monsinjorui E. Putrimui, kad turiu su savo viršininku pasitarti. Jis žiūri į mane – su kokiu dar kitu viršininku pasitarti?! Su savo mama! Sakau, man mama pats didžiausias autoritetas, man mama ir popiežius sėdi ant to paties suoliuko.

Mama buvo dalykinė moteris. Sako, vaikeli, tu pažadėjai tarnystę, tęsk, atvažiuosi, pažiūrėsi seną mamą, bet tęsk.

Taip gavosi dar 12 metų. Bet užsispyriau grįžti į Lietuvą, širdis visą laiką traukė. Sakiau, nenoriu grįžti pelenuose ar kitokia forma, noriu dar Lietuvoje padirbėti, noriu gyvos kunigystės, veiklos savo krašte.

Turėjau važiuoti į Kražius, su vyskupu buvome aptarę, bet paskyrimas dar nebuvo parašytas. Po staigaus kunigo (Sauliaus Paliūno – red. past.) išėjimo pas Dievulį teko čia atvykti.

Kokią lietuvių bendruomenę Amerikoje sutikote?

–Labai įdomi patirtis. Reikia pasakyti, visgi yra kitokie lietuviai, kitokia Lietuva – Amerikos Lietuva, Amerikos lietuviai. Pirmabangiai, antrabangiai, trečiabangiai – kitokia charizma, gyvenimo suvokimas, filosofija. Dabartiniai yra jau buvę tarybukai, bet man jie labai patinka. Atvažiavę į Ameriką su 20–30 dolerių kišenėje jie išvystė savo ekonominį gyvenimą, įsijungė į lietuviškas veikas, bendruomenes. Tarp vadinamųjų dipukų irgi radau labai įdomių žmonių, Detroite gyvena buvusių Lietuvos ministrų kabinetų narių vaikai, anūkai, jie iki šiol atvažiuoja į Vasario 16-osios, Kovo 11-osios renginius. Pavyzdžiui, kunigo A. Petrulio brolio sūnus buvo labai didelis žmogus, dabar vaikai tęsia veiklą.

Buvo labai įdomu pamatyti tą kitokią Lietuvą.

Buvo labai įdomu pamatyti tą kitokią Lietuvą. Pavyzdžiui, vyksta Amerikos lietuvių vestuvės, šoka jaunieji „Blezdingėlę“, smagiai įtraukia kitus. Vestuvės prasideda tokiu gražiu šokiu – išlaikyta lietuviška dvasia, kultūra, tradicijos. Nueini į namus, matai lietuviškus paveikslus, drožinius audinius – daug daugiau nei Lietuvoje.

Lietuviški charakteriai irgi išlikę – visiems reikia garbės, postų – ten kažkaip ryškiau matosi, nes mažesnės bendruomenės.

Iš esmės – labai sužavėjo, daug dalykų išmokau ir dėkoju Dievui, kad galėjau lietuvišką liturgiją, tradiciją perduoti per save. Buvo smagu matyti, kad ten dirbdami žmonės išlaikė ryškius su Lietuva, važiuoja perduoti žinias. Aukščiausio lygio politikai, mokslininkai, kariuomenės atstovai nori padėti Lietuvai – pasitarnauti dažniausiai be jokio atlygio.

Ką padarytų Jėzus?

Pastarieji metai pažėrė daug išbandymų – pandemija, karas Ukrainoje, ekonominė krizė. Ar jaučiate žmonių nerimą bažnyčioje?

–Nerimo yra. Žmonės negali atsipalaiduoti, bet aš manau, kad taip yra visą laiką, taip buvo ir bus. Bet yra galimybė parodyti, kad tikrai esi žmogus. Žmonės per sunkumus dvasiškai sustiprėja, suartėja. Mes, kunigai, irgi mokomės pagal laikmetį, kaip su žmogumi susikalbėti. Komunikacija būtina, turi kalbėti ne iš aukštai, turi būti ne didaktinis mokymas, bet intymumas. Siekiu gyvos evangelizacijos.

Džiaukimės, kad dar turime laisvę, kad turime duonos, kad turime daug dalykų. Mūsų gyvenimas, sakyčiau, yra per daug geras, bet reikia žmogiškumo, jautrumo. Ko aš norėčiau iš Lietuvos valdžios – kad būtų nuoširdesni žmonėms. Matau nenorą paaiškinti. Žmogus turi gauti aiškią, paprastą, suprantamą informaciją, kad gyventų ne baimėje, ne nežinioje. Matau per daug didelę aroganciją ir žmonių nuvertinimą.

Mūsų žmonės yra labai daug perėję, juos reikia gerbti.

Mūsų žmonės yra labai daug perėję, juos reikia gerbti. Ta pažeidžiamoji karta – kitas visą gyvenimą dirbo ir gauna minimalią pensiją. Nepamirškime – žmogus dirbo šitam kraštui, augino vaikus, pastatė ligonines, mokyklas, bažnyčias ir nusipelno didžiausios pagarbos.

Jei esame krikščionys, turime pagelbėti vienas kitam. Galime kukliau gyventi, nebūtinai turėti labai daug. Persikrausčiau iš Amerikos ir matau, kad labai nedaug dėžių reikėjo parsivežti.

Pradėjęs tarnauti Šiauliuose, ėmėtės stiprinti Samariečių draugiją, kokius dar gerus darbus darote?

–Mokome ukrainiečius lietuvių kalbos. Parašiau projektą Lietuvių katalikų religinei šalpai Niujorke, gavome pinigėlių, esu labai dėkingas. Mokome 35 ukrainiečius: 34 moteris ir vieną vyrą, dar atsiveda vaikiukus. Žmonės praėję represijas, brutalumą, kiekvieną dieną gyvena baimėje, ar kas nors nežus, ar neužmuš artimųjų. Žmonės atvykę iš Donecko srities, dauguma neturi ryšio su savais, ten likę vyrai, vaikai kariauti arba šaukiamieji. Net kai bus taika, tai ką jie patyrė, neišbrauksi, ši patirtis persekios. Pats matau, kaip vaikai, kai lėktuvas skrenda, gūžiasi.

Jei esame krikščionys, turime elgtis kaip broliai ir seserys.

Jei esame krikščionys, turime elgtis kaip broliai ir seserys. Kaip jie stengiasi mokytis lietuvių kalbos, kaip jie džiaugiasi aplinka, kad čia yra ramybė, kad nėra sprogdinimų, nėra baimės, kad priimame su meile, su šypsena. Turime ir labai gerą mokytoją. Kartu su jais meldžiamės, mokomės, valgome. Ir mes mokomės iš jų – irgi nesame karui pasiruošę. Klausau jų istorijų – žmogus tuo niekada netiki ir staiga karas ateina. Svarbiausia susitelkti, vienas kitą palaikyti, padėti, nelipti per galvas.

Ir – žmogaus jautrumas. Jie tai patiria iš mūsų žmonių. Lygiai taip pat jautriai reaguoja, kai patiria gerumą ir kai patiria panieką. Nes būna ir tokios dezinformacijos: gaunate didžiausius pinigus, atimate mūsų darbus. Bet tokių yra gal du procentai, dauguma lietuvių labai palaiko.

Kokia jūsų vizija, tikslai naujoje parapijoje?

–Noriu stiprinti bendruomenę, ryšius. Pamatėme, kad 10 procentų mūsų senjorų negali išeiti iš savo kambario, norisi tuos žmones aplankyti, skirti laiko, prasklaidyti vienatvę. Man labai patiko Amerikoje samariečių organizacija, savanorystė yra nuostabi, žmogus turi daryti gerus darbus be jokio atlygio, iš krikščioniškos meilės. Galvoti, ką Jėzus padarytų, tą turėčiau ir aš padaryti.

Aš esu laimingas kunigas, man džiaugsmas, kad žmogui galime gero padaryti.

Aš esu laimingas kunigas, man džiaugsmas, kad žmogui galime gero padaryti. Tam ir meldiesi – kad gero padarytum. Turime neužsimerkti, o girdėti, į širdį paimti. Šita parapija yra didelė, kviečiu žmones jungtis į bendruomenę, ją reikia stiprinti. Per Žolinę pirmą kartą vainiką nupynėme Marijai – gražus kultūrinis paveldas. Mūsų tautoje tiek gražių dalykų yra, keliančių dvasią, ūpą. Norisi, kad žmogus būtų linksmas, nes linksmas žmogus daug daugiau padarys nei bambėdamas ir galvodamas, kad kažkas kitas turi padaryti.

Ar visai veiklai užtenka 24 valandų per parą?

–Ne, niekada neužtenka. Bet žinau, ką galiu padaryti, ką turiu padaryti ir padarau. Ir esu ne vienas.

Dėkoju.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

14 KOMENTARAI

  1. Kunigas Gintaras, baigęs teologines studijas, daug metų kunigavęs ir klebonavęs sako: „Sakiau savo viršininkui, monsinjorui E. Putrimui, kad turiu su savo viršininku pasitarti. Jis žiūri į mane – su kokiu dar kitu viršininku pasitarti?! Su savo mama! Sakau, man mama pats didžiausias autoritetas, man mama ir popiežius sėdi ant to paties suoliuko.“ Nebesipūsk daugiau klebonėli Jonikai, nes sprogsi, kaip balionas. Iš pasakojimo matosi, kad mama paaukojusi vaiką šv. M. Marijai, pamiršo, kad reikia vaiką nesisavinti ir nedaryti save dievu jam, bet parodyti, kaip ir Marija rodo į Jėzų, gyvąjį Dievą. Iš šio pokalbio matosi, kad jumyse yra užauginta žiauriai didelė puikybė, kuri, jei neatsitokėsite, jus ir sunaikins.

  2. Amerikej ne patys geriausi laikai, kiek skandalistu ir kitu blogybiu, nors Jaunius dar laikosi, ir kiek metu, Edis ir tas Canadoj nenusedi skraidydamas po svieta, o kas baliu apmoka neaisku, matyt Jonikas i ipedinius taiko, bus solo ir mini orkestas, armonika yra, putejas i triuba irgi yra, bus ir giedorys.

    • logiška, nes vysk. Eugenijus baiginėja savo kadenciją, tad, matyt, pats numatė jį, kaip savo įpėdinį.

      • Uz virvuciu tampo tai kukolnykas Kaune amaritas per ji aina skyrimai. Ir i Telse ir i Kowna ir i Saule ir i Keisedorys, ir Vilkavisnan su Ponevezium. Amerikonkai Vilno paliko.

  3. žiauru ir straipsnis ir komentarai. Šita mordelė man niekada nekėlė pasitikėjimo. ne duok Dieve, jei „šventoji Dvasia miegos“ (kaip sakė vienas iš amžinatilsį vyskupų) ir šitą paskirs vyskupu.

    0

  4. Jie padarys taip, kaip nori, kaip ir su Jėzumi padarė. Tačiau, Jis vis tik prisikėlė ir tai yra pati geriausia žinia šiam pasauliui. Šventoji Dvasia siunčia daug įspėjimų, tačiau jų nepaisoma, o tai jau jų problema. Vis tik, bus taip, kaip Dievas suplanavo. Prisiminkime popiežių Joną Paulių I, kuris buvo išrinktas popiežiumi 1978 metų rugpjūčio 26 dieną, o mirė po 33 dienų. Katalikų Bažnyčią valdo Šventoji Dvasia, tad pasitikėkime Ja.

    • Portalas yra liuks, bet… neapsaugotas nuo psich. ligonių. Tačiau, sveikas žmogus atsirenka kas yra kas.

Komentarai neleidžiami

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS, PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte