Rasa Stulpinienė. Ar tikrai rašytoja Žemaitė buvo feministė ir LGBT teisių gynėja?

Šiomis dienomis minimas garbus 176 – asis rašytojos Žemaitės gimtadienis. Ilgą laiką kultūros ir švietimo lauke pristatyta kaip kaimiškosios lietuvių prozos kūrėja, klasikė, kurios dėl skarelės, kaip išskirtinės aprangos detalės, nebuvo įmanoma supainioti su jokia kita rašytoja, pastaruoju metu viešojoje erdvėje įgavo kardinaliai naujų savo paveikslo bruožų. Įdomu, ką apie tai šiandien pasakytų pati autorė, bet stebintiems procesus minčių kyla įvairių.

Politinis sodietiškos skarelės renesansas

Dar visai neseniai toks pasakymas būtų sukėlęs šypseną, nes skarelę sieti su politika kažkaip savaime nelogiška. Šioje vietoje būtų galima prisiminti, ką skarelė reiškė mūsų promočiutėms, bet  ne apie tai. Kai ant rašytojos paminklo jos vardo skvere naujiems valdžios vėjams papūtus pamatėme lyg skarelę užrištą vaivorykštinę vėliavą, greit tapo aišku, kad Lietuvoje prasideda nauja era, aušta „naujas rytas“, taip sakant.  Kelių ministrų kabinetuose atsirado portretai, kur Žemaitė ryši gėjų vėliavos skarele, o daktaras Basanavičius taipogi spalvotai „persidažęs“ barzdą.

Portreto autorė socialiniuose tinkluose visus, kam šie performansai tada nepatiko, išjuokė, švelniai tariant, sukritikavo, o jeigu nešvelniai, tai sakė šitaip: „Dvi minutes pažvengiau, o po to jau norėjau paverkti dėl žmonių, kurie matydami ryškias spalvas susiduria su tariama grėsme savo egzistencijai <…> Paistalai, kad spalvos yra vienaip ar kitaip susijusios su ideologija, yra nesąmonė…“ Dailininkė tai žvengia, tai pyksta, ji turbūt turi teisę tai daryti, bet istorinių asmenybių paprašyti sutikimo juos  perkonstruoti neįmanoma. Kaip sakydavo seni žmonės: „O gal tie žmonės dabar grabe vartosi?“ Bet eikime toliau.

Ar rašymas apie moters dalią savaime reiškia lygių teisių reikalavimą?

Žiūrint iš dabartinių vertintojų pozicijų, atrodo, kad taip. Prisiminkime svarbiausius jos kūrinius: „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sutkai“. Rašytoja nieko neišgalvoja, tik perteikia tai, kas matyta, girdėta. Moters dalia to meto Lietuvos kaime yra išties sunki. Šeimos gyvena sunkiai, jas spaudžia nepritekliai, išgyvenimas dažnai tampa svarbiausiu tikslu, materialiniai dalykai – žemė,  kraitis yra svarbiau už dvasines vertybes, kurių rašytojos herojės vienaip ar kitaip ilgisi. Deja.

Taip jau nutiko, kad Žemaitė dažniausiai siejama su Vingių šeimos realijų vaizdavimu ir Katrės likimu. Jei jau ieškome tų lygių teisių, tai Katrę ir Vingienę pastatykime vienoje pusėje, tai moterų pozicija, o tėvą ir sūnų Vingius – kitoje. Pasvarstykime. Marti šioje šeimoje yra naujas ir niekaip nepritampantis žmogus, nors į naują šeimą atneša didelį kraitį, ant jos ilgainiui ima laikytis visas ūkis. Senieji Vingiai šiuos faktus ignoruoja ir elgiasi neadekvačiai. Vingių Jonas visame kame jiems pritaria, tiesa, nepraleisdamas progos pasiginčyti.

Apie kokias moterų teises čia vyksta kalba? Katrė tik stengiasi kiek įmanoma šios šeimos gyvenimą padaryti bent kiek šviesesnį, tačiau anyta to jai daryti neleidžia ir kaskart kaišioja pagalius į ratus. Taigi ne moterų teisių čia klausimas. Ten, kur nėra žmogiškumo, atsakomybės, bendrystės, empatijos – tiesiog nėra žmogaus, o ne teisių. Minimu atveju Vingiai šiandien būtų, ko gero, teisiami, nes žmogų privedė prie mirties, nesuteikė pagalbos, ramiausiai siurbčiojo degtinę ir stebėjo Katrės agoniją. Visi trys ir dar būrys kaimo moterų.

Ten, kur nėra žmogiškumo, atsakomybės, bendrystės, empatijos – tiesiog nėra žmogaus, o ne teisių.

Kodėl naujosios kartos liberalams Žemaitė staiga tapo atradimu?

Ne dėl savo kūrybos, ne. Kūryba tiesiog pasirinkta kaip modelis, nuspręsta, kad tiks skleidžiant radikalias liberalias idėjas. Labiausiai – dėl kai kurių jos asmeninio gyvenimo paviešintų faktų, asmenybės įpročių, viešų pasisakymų. Ne kartą teko girdėti ir tai, kad, pasirodo, kokia ji  besimokant mokykloje daug kam nuobodi ir neįdomi, o dabar tarsi akys valdžią gavusiems jauniesiems politikams prasivėrė!

Iš kur tas džiaugsmas rašytojos fenomenu? 1 – sėdėjo Lukiškių kalėjime; 2 – kartais užtraukdavo dūmą; 3 – buvo įsimylėjusi perpus jaunesnį vyriškį; 4 – kritikavo tarpukario Lietuvos valdžią ir Prezidentą Smetoną; 5 – vaikystėje mokėjo visaip kaip meluoti ir išsisukinėti; 6 – mėgo lošti kortomis; 7 – nepaisydama savo bajoriškos kilmės ir niekieno nuomonės ištekėjo už mužiko.  Štai kas – pikantiškos detalės rašytoją prikelia naujam gyvenimui.

Kūrybinis palikimas ir visuomeninė veikla

Tuo tarpu fenomenalių dalykų rašytojos gyvenime tikrai buvo daug: pradėjo rašyti būdama 49-erių, paliko kelis šimtus apsakymų, apysakų, apybraižų, pjesių, publicistinių straipsnių. Platino draudžiamą spaudą, dalyvavo tautinio atgimimo veikloje, 1907 m. dalyvavo Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, kur skaitė du pranešimus, Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi karo pabėgėlių reikalais, būdama beveik 70 metų plaukė į Ameriką rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lankėsi Niujorke, Čikagoje, Bostone, Atlanto pakrantėje. Aukų surinko kelias dešimtis tūkstančių, visur buvo labai laukiama. Sodietiška skarelė Amerikoje gyvenančioms dukroms priminė jų Lietuvoje likusias motinas.

Dar kartą apie senąją Vingienę ir jos teises

Feminizmo esmė – kad moterys turėtų visose srityse vienodas teises ir galimybes su vyrais. Visos moterys, be išimties. Kad nebūtų jokios diskriminacijos. Pažvelgus giliau į šį personažą, jo kalbą ir veiksmus darosi nejauku. Tai, kad Vingys storžievis, visiems prasiskolinęs, kad grasina „duoti į snukį“ yra emocinis smurtas, su tuo niekas nesiginčija.

Bet pažiūrėkime, kaip nuo pat pradžių elgiasi moteris, kaip vyksta jų pokalbis. Jis kreipiasi į ją „matušėle“, ji šaukia, kad jis „valkiojasi po karčemas“. Jis sako vaikui atiduosiąs gyvenimą, ji – „Neduosiu, neužsistupysiu, kol gyva…“ Jis: „Tarškėk netarškėjusi kaip žydo ratai…“, ji: „Dėl mano liežuvio išsiteks marti, o tu nebeturėsi iš ko sprogti“. Jis: „Tylėk, tuoj gauni į snukį, kaip sakau, taip ir bus…“ Ji: Nebent taip, tai priduosiu. Aš gaspadinausiu, o marti tegul sau būna ant šalies, parsineš sau duonos.“

Kaip čia tų teisių reikalai? Vingienė vyro grasinimų visai nebijo. Ji ginčijasi, žemina savo vyrą, siekia ne sutarimo, bet konflikto. Po to teikia gudrų siūlymą, tikisi pritarimo. Ar Žemaitė čia kalba apie pažeistas Vingienės teises? Bet vyrų teisių lyg ir nėra… Tiesiog abu šie žmonės nenori arba negali būti tiesiog žmonėmis.

O kaip Vingienė apibūdina Katrę: „Tokia juoda, ir akys kaip vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė“. Ar ne diskriminacija dėl išvaizdos ir amžiaus? Be to, pateikiama melaginga informacija.

Kitas pavyzdys. „Kotrė kaip žydelka ar cigonė, kaip biesas žino kas… Paseno, o nenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra dora, neimk, nereik tokios, ar doresnių mergų nėra sviete?“ Tai diskriminacija mažumų atžvilgiu, pateikiama iškreipta informacija.

Dar vienas. „Kad mano Jonuką vežė krikštyti, ana vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė…“ Tai paslėptos patyčios, diskriminacija dėl amžiaus, klaidinantys faktai, nes veikėja neseniai sakė, jog Katrė esanti už ją vyresnė.

Nuo žodžių – prie veiksmų. „Pagrobusi už čiupros piemenuką, sviedė iš lovos į aslą šaukdama:

– Tu rupūžoke! Tai jau fizinis smurtas mažamečio atžvilgiu.

Išvados

Žemaitę vadinti feministe yra gan drąsu, ir visai nesvarbu, kad pavyzdžiu pasirinktas tik vienas jos  kūrinys – bet tai yra tas, kurį žmonės, mokęsi mokykloje, atsimena geriausiai. Tai, ką pamatėme moterų teisių pažeidimo ir gynimo kontekste atrodo labai kontroversiškai: viena moteris iš tiesų yra auka, ko visai nepasakytum apie antrąją. Bet auka ne dėl to, kad moteris, o kad žmonės aplink nužmogėję. Nužmogėjimas neturi lyties.

P.S. Jeigu klausite, kodėl nieko nėra nieko apie LGBT+, tai savaime suprantama – neįmanoma kūrinyje rasti tai, ko nėra.

P.P.S. Kitoje dalyje pakalbėsime apie feminizmo sąsajas su Lietuva, Žemaitės pranešimą Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime ir tokius kūrinius, kuriuose, kai kas sako, yra tiesioginių feminizmo ataudų.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

4 KOMENTARAI

  1. Žemaitė buvo žmogaus teisių gynėja. Visų teisių visiems. Žmogaus teisių, tiesiogine prasme, o ne kokios nors vienos išskirtinės žmonių grupės. Kad skarelės nereikėjo kažkaip išskirtinai dažyti, rodė, kad anuomet buvo protingai suprasta, kad tikros žmogaus teisės yra visų žmonių teisių harmonija, o ne skirtingų teisių segregacija. Jos surinktos aukos, buvo visiems žmonėms, tiems, kuriems reikia, neskirstant pagal kokias nors lyčių ar kitų prigimtinių dalykų kvotas. Ir kad vadinosi Žemaitė, nereiškė etninės diskriminacijos, jokie dzūkai ar suvalkiečiai dėl to nepergyveno.

    • Žydrieji atrado kas negina šių žmonių gyvenusių prieš šimtą metų, tai ir dergia šį is jų skulptūrų ir portretų. Čia gal geriau tegul išdažo V Landzbergi tai jis kovo 11 padovanojo Lietuvos mažumoms o ir anųkas galėtų nusidažyti plaukus vaivorykštė tai pasirodytų kodėl kovo 11 dienomis gulėjo psichiatrinėje ligoninėje?Nejaugi V Landzbergis šitaip nori pateikti kad jo anūkas pilno proto. Sulygino kovo 11 Lietuvos atkūrimą su gėjais? Smetona būtų greitai pagydes arba Kauno sunkiųjų darbų kalėjime arba Dimitrave skaldyti akmenų….

  2. Labai šaunus autorės tekstas. Net ir man šiek tiek akis atvėrė, o maniau, kad Žemaitę neblogai išmanau, mat visada ją mėgau 🙂 Tik, man regis, jos mylimasis Konstantinas buvo ne dvigubai, o dar daugiau jaunesnis?? nors ne čia, žinoma, esmė.

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis