Prof. Alvydas Jokubaitis. Apie kultūros žalą ir naudingumą

Frydrichas Nyčė parašė tekstą, kuris vadinasi „Apie istorijos žalą ir naudingumą“. Jis tikrai nesupyktų dėl žodžio „istorija“ šiame tekste pakeitimo „kultūra“, ką aš ir noriu padaryti. Pagrindinis Frydricho Nyčės teiginys skamba taip: kas istoriška, ir tai, kas ne istoriška, vienodai reikalinga žmogaus, tautos ar kultūros dvasinei sveikatai. Šį teiginį galima suformuluoti kitaip: tai, kas kultūriška, ir tai, kas nekultūriška vienodai reikalinga žmogaus, tautos ar istorijos sveikatai.

Žanas Žakas Ruso į garsųjį Dižono akademijos klausimą, ar mokslo ir menų atgimimas sukilnino papročius, atsakė neigiamai. Ruso žodžiais, mokslų ir menų laimėjimai nepadidino laimės. Žmonės nebedrįsta atrodyti tokie, kokie jie iš tikrųjų yra. Nebėra nei nuoširdžios draugystės, nei tikros pagarbos. Mūsų sielos tvirko tobulėjant mūsų mokslams ir menams, mokslai ir menai didžiausią žalą padarė žmonių tarpusavio santykiams. Ruso žodžiais, „yra fizikų, geometrikų, chemikų, astronomų, poetų, muzikantų, menininkų, nebėra piliečių“.

Ženevos filosofas pritartų Nyčės minčiai, kad žmogui reikia ir to, kas neistoriška ir nekultūriška. Žmogui nereikia per daug kultūros. Tam pritartų ir moderniosios lietuvių tautos bei valstybės kūrėjai. Tautinio atgimimo laikų lietuvių kultūra neturėjo tų mokslų ir menų, kuriuos turime šiandien, tačiau ji sugebėjo sukurti tai, ką vis sunkiau sugeba išlaikyti dabartinė tauta. Mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra žmogus, šeima, vyras, moteris, Dievas, tiesa, grožis, tauta ir dorybės, t.y. nebežino pagrindinių dalykų.

Mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra pagrindiniai dalykai.

Žodis „kultūra“ išpopuliarėjo aštuonioliktame amžiuje. Gali būti, kad kultūra buvo tada, kai nieko nežinojome apie kultūrą. Paprasti žmonės netyčia sukuria tai, ką vėliau mokslininkai ir menininkai paverčia viską griaunančių minties eksperimentų objektais.

Frydrichas Nyčė / Twitter nuotr.

Kultūra nėra vien tik mokslas, menas, erudicija, iš knygų ir interneto portalų perimta filosofinių pažiūrų sistema. Kultūra turi daug giliau mūsų žodžių sąvartyno esantį pagrindą. Ruso sau leistų pasakyti, kad su kultūros vardu mes dabar kuriame antikultūrą. Bet koks tikrai gyvas dalykas – politinis pasiaukojimas, garbė, meilė, užuojauta pažemintiems ir nuskriaustiesiems ar ištikimybė tautai prasideda mistika ir baigiasi kultūra.

Talmude sakoma, kad Raudonosios jūros atsivėrimas yra daug mažesnis stebuklas negu kasdienis vyro ir moters šeimos išlikimas. Prancūzų mąstytojas Šarlis Pegi sakė, kad viskas prasideda mistika ir baigiasi politika. Panašu, kad viskas baigiasi kultūra, t. y. baigiasi, o ne prasideda. Tikri dalykai prasideda paslaptimi, o baigiasi kultūros politika.

Jėzus Kristus priklausė žydų kultūrai. Judaizmas yra tautinė religija, susieta su konkrečios tautos gyvenimu. Tačiau Kristus nenorėjo praturtinti žydų kultūros ir siūlė, primygtinai siūlė, žiūrėti į tai, kas yra anapus kultūros. Net žodis „krikščionybė“ iškreipia Kristaus veiklos prasmę, nes pernelyg suaugęs su kultūra.

Kristus nemokė rūpintis kultūra. Naujajame Testamente nerasime žodžio „kultūra“. Kristus nesiūlė statyti barokinių bažnyčių, kurti simfonijų, rašyti teologinių traktatų, užsiimti religijotyra ar bažnytinės muzikos kūryba.

Kristus pirmiausia kalbėjo apie ne šio pasaulio karalystę, sielos išganymą, laisvę, tikėjimą ir artimo meilę. Jis nežinojo (nors čia negalime būti tikri), kad krikščionybė suaugs su graikų filosofija, Romos teise ar postmoderniąja architektūra.

Kristus viską pradėjo mistika, kol jo pradėti dalykai virto kultūra. Daugybe atžvilgių tai ne į naudą tam, ką jis pradėjo. Kai krikščionybė, kaip kultūros reiškinys, pateko į menininkų rankas, ji buvo pajungta jų žemiškoms aistroms. Kai pateko į mokslininkų rankas – atsirado teologija. Žemiškos aistros ir mintys nustelbė ir užkariavo tai, kas nebuvo kultūra. Dievo Sūnus neabejotinai galėjo pateikti neatremiamą mokslinę teoriją, tačiau jis to nedarė, ir tarp jam artimų žmonių nebuvo mokslininkų ir menininkų.

Jėzus Kristus vaizduojamas šuolaikiniame mene / Unsplash nuotr.

Krikščionybė šiandien yra patekusi į mokslo kolonizuotos kultūros rankas. Senovės žydai griežtai neleido vaizduoti Dievo, nes jis taip stipriai skiriasi nuo visų savo kūrinių, kad joks, net pats didžiausias menininkas, negali pretenduoti perteikti jo transcendencijos. Tačiau to, nežinia kodėl, tikriausiai dėl tuštybės, būtinai prireikė Vakarų kultūros žmonėms. Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Salmanas Raždis sumaišė krikščionių ir musulmonų kraštuose leistinus dalykus, ir už tai buvo nubaustas. Ajatola Chomeinis pažadėjo tris milijonus dolerių už jo įnašą į kultūrą.

Ar kultūra krikščionybei padarė daugiau žalos ar naudos? Dabartinis kultūrinis korektiškumas verčia kalbėti apie naudą. Tačiau žalos padaryta daug. Kultūra Bažnyčią įtraukė į politinius konfliktus, kryžiaus žygius, inkviziciją, privertė kurti kanonų teisę, savo žmogiškas ambicijas įrodinėti per meną, keisti nekrikščioniškus papročius, pagoniškas šventes jungti su krikščioniškomis, pataikauti, užsiiminėti rūpestį tikinčiųjų sielomis nustelbusia administracine veikla.

Krikščionybėje turi būti tam tikras antikultūrinis elementas ar atsargumas, nes Dievas tikrai nėra kultūra. Nyčė buvo krikščionybės kritikas, tačiau net ir jis manė, kad visko pavertimas kultūra yra ją žudantis dalykas.

Nyčė suprato, kad po Dievo mirties nauju stabu taps kultūra. Kultūros ministerija, parodų rūmai, teatrai, muziejai ar bibliotekos tapo naujomis bažnyčiomis. Nuo devyniolikto amžiaus dvasingas žmogus yra ne vienuolis, o Bohemijos čigonus imituojantis artistas. Panašiai kaip Kristaus veikla ir mokymas pamažu buvo pajungtas kultūros reikalavimams, dabartinė kultūra taip pat pajungiama išoriniams lavinimo, ugdymo, linksminimo, disciplinavimo, tuščio plepėjimo ir išlaisvinimo tikslams.

Frydrichas Nyčė / Twitter nuotr.

Kultūros istorijas rašantys mokslininkai nebejotinai pervertina kultūros reikšmę. Iki aštuoniolikto amžiaus tai buvo retai vartojamas žodis. Mes dabar galvojome, kad svarbiausias dalykas yra kultūros pažanga. Tačiau tai tik prietaras. Mūsų požiūris į kultūra nėra kokia nors didelė kultūros pažanga.

„Viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (plg. Fil 3,8),- sako šventas Paulius. Visa filosofija yra ruošimasis mirti, – įtikinėjo Sokratas. Jis manė, kad niekas neįrodė, jog mirtis yra blogai, nes niekas jos nesutiko. Paulius sakė dar labiau gąsdinantį dalyką: „Mirtis yra tik laimėjimas“ (plg. Fil 1,21).

Kiekviena gyva kultūra turi turėti kažką panašaus į Vėlines, kai toliau kalbamasi su tais, kurie yra anapus kultūros, ir kuriuos mes nežinia kodėl vadiname mirusiais. Kodėl taip darome? Kodėl norime pažvelgti už kultūros ir nesusitaikome su mirtimi? Anapus kultūros esantys mums leidžia suprasti, kad gyvename laikinuose namuose. Jie mus moko nešvaistyti laiko kvailystėms. Vėlinės yra daug svarbesnės, negu kino ir teatro festivaliai ir nesibaigiantis projektų rašymas. Jos suvienija. Mirusieji mums sako: „Ne tuo keliu einate“, arba priešingai – „Einate teisingu keliu“. Norint suprasti kultūros prasmę, reikia žiūrėti į Vėlines.

Norint suprasti kultūros prasmę, reikia žiūrėti į Vėlines.

Humanitariniai ir socialiniai mokslai pasakė daug, tačiau labai dažnai atrodo, kad jie nepasakė nieko svarbaus, be ko žmogus neišgyventų šiame nuo kultūros pamišusiame pasaulyje. Tai supranta ir patys šių mokslų atstovai. Jie šiandien neskaito vienas kito knygų, nebent tik išnašoms. Ne geriau ir meno pasaulyje – žmonės šimtus kartų dažniau lankosi kapinėse negu įvairiausiose šiuolaikinio meno centruose. Šioje vietoje iškyla klausimas, kas labiau mirę – tie, kurie kapuose, ar tie, kuriuos laikraščiai vadina kultūros garsenybėmis? Pastarieji – tik gyvi mirusieji.

Nyčė manė, kad dabartinis žmogus priverstas suvirškinti tiek daug kultūros, jog tai pavirto į akmenų valgymą. Mūsų skrandis nevirškina akmenų, tačiau mes turime juos valgyti, nes kitaip nebūtume potencialūs naujų daiktų ir prekių vartotojai.

Šiuolaikiniai pastatai Kaune / Unsplash nuotr.

Mūsų universitetai, mokyklos ir vadinamosios kultūros įstaigos, pilnos savo dvasioje nesuvirškintus akmenis nešiojančių ir jais paspringusių žmonių. Visi mano, kad barbarai senovėje būtinai valgė barbarišką maistą. Tačiau šiuolaikinis kultūringas žmogus yra išslavinęs barbaras. Jis seniai turi kultūros virškinimo sutrikimų, tačiau jam grūdami vis nauji mokslo, meno ir kitokio ugdymo bei lavinimo projektai.

Lietuviai turi kultūros virškinimo problemų, tačiau prabilus apie jas būtinai bus pasiūlytas naujas kultūros projektas, vargano žmogaus sielą prislėgsiantis dar vienu sunkiu akmeniu. Neliko Andersono vaiko, galinčio pasakyti, jog kultūros karalius yra nuogas. Išoriškai tai kultūra, tačiau žmogaus dvasios požiūriu – tik žala jo sveikatai ir modernioji barbarybė.

Knygynėlis Užupio g. Vilniuje / Unsplash nuotr.

Apie kultūrą anksčiau buvo kalbama vienaskaita, cultura animae, asmens sielos kultūra. Dabar skęstame kultūrų vandenyne. Politinė kultūra, tautinė kultūra, kūno kultūra, buities kultūra, miesto kultūra, masinė kultūra, vyno kultūra, kalbos kultūra, nusikaltėlių kultūra, sekuliari kultūra, bažnyčios kultūra, moderni kultūra ir taip į begalybę.

Šiandien retai kas prisimena, kad Nyčė rūpinosi tautos kultūra. Jis rašė: „Tauta, kurią laikome kultūringa, turi būti gyvybinga ir vientisa visame, kas yra tikra, o ne taip vargingai suskilti į vidų ir išorę, turinį ir formą“.

Reikia pripažinti, kad gyvename persisotinimo kultūra laikais. Net nuo kultūros pasitraukti skirti vienuolynai mums pasidarė kultūra. Atsirado visa ko sukultūrinimas, net gamtos. Net nematydamas, kaip dabar rašomi romanai, mokslinės monografijos, rengiamos parodos ir filmų festivaliai Nyčė diagnozavo pagrindinę Vakarų kultūros ligą: „Plepama apie ką nors naujo, po to vėl apie kažką naujo, bet daroma tas pat, kas buvo daroma visą laiką“. Internetas šiai ligai suteikė neregėtos pandemijos pavidalą. Milijardai facebook rašinėtojų akimirksniu tampa žurnalistais.

Milijardai facebook rašinėtojų akimirksniu tampa žurnalistais.

Mūsų vadinamosios kultūros garsenybės sąmoningai ar nesąmoningai kuria problemas ten, kur ankstesnių laikų žmonės ieškojo dvasios ramybės. Užgriuvus modernios ir postmodernios kultūros lavinai, žmogus prarado tai, ką turėjo iki jos: pasitikėjimą kitais, pagarbą sau ir tikėjimą kažkuo daugiau negu jo „aš“. Keisčiausia, jog visa tai dabar vadiname laisve.

Šešėliai / Unsplash nuotr.

Iš tikrųjų daugumai iš mūsų kultūra yra prievarta, prievartinis sukultūrinimas. Nyčės nuomone, dabartinės Vakarų visuomenės žmonės gyvena pagal naujausius mokslo ir meno laimėjimus įrengtoje vištidėje. Mūsų mokslininkai ir menininkai, Nyčės žodžiais, paversti ir patys save pavertė vištomis perekšlėmis. Jie turi dirbtinai ir vis našiau dėti kultūros kiaušinius. Jo nuomone, tai išsekintos vištos perekšlės. Nyčės žodžiais: „Tik kvaksėti jie sugeba geriau negu bet kada, nes dažniau deda kiaušinius. Beje, kiaušiniai darosi vis mažesni, nors knygos vis storesnės“.

kiaušiniai darosi vis mažesni, nors knygos vis storesnės.

Mes šiandien sunkiai sergame kultūros perviršio liga. Kultūros perteklius mus pradeda vis labiau žlugdyti. Manome, kad kultūra yra vaistas, tačiau ji dažnai būna nuodas. Panašu, kad gyvenimo higiena reikalauja supratimo, jog Dievas, moralumas, politiškumas, grožio suvokimas, meilė ir kiti svarbiausi žmogaus gyvenimo dalykai nėra kultūra, nes yra pirmiau jos.

Kodėl Kristus savo sekėjams sakė: „Žmonės jūsų nekęs“ (plg. Lk 21,17)? Todėl, kad krikščionybė nėra vien kultūra, ir nėra vien tuo, ką apie ją sako žmonės. Šis tikėjimas ne iki galo tinka kultūrai. Tai, apie ką kalbėjo Kristus, nėra organizacija, institucija, mokslas, menas ar kultūra. Tai net nėra visuomenė.

Ofisų pastatas Vilniuje / Unsplash nuotr.

Žmonėms sunku pakęsti Dievo Apreiškimą, nes jie nori gyventi gražiai ir patogiai, o dar labiau – saugiai. Dievas jiems to negarantuoja, nes siūlo tikėti Juo, o ne tuo, kas vadinama kultūra. Tikėjimas Dievu nepriklauso kultūrai, bet yra duotas. Laisvė nepriklauso kultūrai, bet yra duota, meilė nepriklauso kultūrai, bet kaip Dievas, turi savo kelius.

Laisvė nepriklauso kultūrai, bet yra duota, meilė nepriklauso kultūrai, bet kaip Dievas, turi savo kelius.

Dabartiniam kultūros žmogui dažnai nepakeliama tai, ko reikalauja krikščionybė ir kitų religijų Dievas. Tačiau jam būtinai reikia kažko daugiau negu kultūra. Kartu su Nyče galime sakyti, kad kultūros perteklius griauna norą gyventi. Mums reikalingas nekultūriškumas ir antikultūriškumas, nereiškiantis nekultūringo elgesio, bet leidžiantis pailsėti nuo stabų. Pirma, mums reikia šabo ar sekmadienio, kai nustojama rašyti, tapyti ir vystyti ekonomiką bei kultūrą.

Po panašių pasisakymų dažniausiai klausiama, ką daryti? Tai amžinas reformatorių ir revoliucionierių klausimas. Atsakau – mums reikalingas šabas arba sekmadienis. To besilaikantys žmonės supranta, kad pasaulis jau yra sukurtas ir gali išlikti be žmogaus pagalbos. Mūsų tikslas – juo džiaugtis.

Senamiesčio grindinys Vilniuje / Unsplash nuotr.

Norėdami išsaugoti pamažu mirštančią Vakarų kultūrą, mes turime bent vieną dieną per savaitę pailsėti nuo jos, ir suprasti, kad dvasia nepriklauso vien tik nuo žmogaus darbų. Tai nėra paslėptas argumentas religijos ir tikėjimo Dievu naudai. Ateistai gali būti ramūs, nes mums visiems, tikintiems ir netikintiems, reikia nors trumpo susilaikymo nuo kultūros, reikia susilaikymo nuo kultūros dienos, ne atmesti kultūrą, bet surasti kažką švento, nors vienai dienai paaukoti kultūrą, nes jai nuo to bus tik geriau.

Mes nebežinome, ką mūsų kultūra turi pamėgdžioti, ir tik savo kasdienybę apkarstome blizgučiais ir vėriniais.

Šiandien Lietuvoje daug kalbama apie kultūros politiką, tačiau neklausiama apie kultūros prasmę. Mes gyvename žodžių miške, ir per Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ interpretacijas nematome tikro miško grožio. Paskalio žodžiais, mes be atvangos plušame, siekdami pagražinti ir išsaugoti savo įsivaizduojamą būtį ir nepastebimai apleidžiame tikrąją. Mes nebežinome, ką mūsų kultūra turi pamėgdžioti, ir tik savo kasdienybę apkarstome blizgučiais ir vėriniais. Sukeliame muzika vadinamą triukšmą Vilniaus gatvėse, ir tai vadiname kultūra.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

21 KOMENTARAI

  1. Labai stipru. Pats geriausias mano skaitytas tekstas per daugelį metų Lietuvos žiniasklaidoj. Gal todėl, kad nebuvo „Laikmečio“? Juk kitiems portalams aktualiausi šiandienės „kultūros žvaigždučių“ išsidirbinėjimai ir nuotykiai arba modernioji „kultūra“. Niekas taip giliai nekapsto. Ir mums, krikščionims, tikrai yra apie ką pamąstyti. Didžiausia pagarba Autoriui ir Redakcijai. Ačiū.

  2. Kaži kodėl filosofas Jokubaitis rašo apie kultūrą kaip dailę ir muziką, kur iš tiesų jis yra mėgėjas, o nerašo apie filosofiją kaip tos pačios kultūros dalį. Kiek jis maitinasi filosofijos veikalais, kiek ilsisi nuo jų, ar filosofai gali bent kažkiek atskleisti Dievo transcendenciją, kiek filosofija užvaldė krikščionybę. Tai būtų tikriau.
    Aš pažįstu muzikų, kuriems muzika kaip oras ir tai yra jų gyvenimas. Aš žinau muzikos kūrinių, kurie savo būdais atskleidžia ar interpretuoja Dievo slėpinį. Neabejoju, kad taip yra ir kitose meno srityse – literatūroje, dailėje, kine, architektūroje.
    Mano supratimu, tikėjimo nereikėtų tapatinti ir su dorove.

      • Atsakau. Gal tamstai reikėtų pasigilinti į teologiją. Tikėjimas į Dievą netapatu dorovei ar moralei.
        Prastas skonis yra nurodinėt kitiems, kur lankytis. Jei tamsta katalikas, nenorėčiau tokio gyvai sutikti, atgrasu.

    • Trys dieviškosios dorybės; 1. Tikėjimass, 2. Viltis, 3.Meilė
      Keturios pagrindinės dorybės: 1. Protingumas, 2. Teisingumas, 3. Tvirtumas, 4. Susivaldymas
      Gražiausios žmonių dorybės: 1. Nuolankumas, 2. Dosnumas, 3.Skaistumas, 4. Romumas, 5. Meilingumas, 6. Saikingumas, 7. Uolumas

    • SEPTYNIOS ŠV. DVASIOS DOVANOS: 1. Išmintis, 2. Supratimas, 3. Patarimas, 4. Tvirtumas, 5. Pažinimas, 6. Maldingumas, 7. Dievo baimė.
      DVYLIKA ŠVENTOSIOS DVASIOS VAISIŲ: 1. Meilė, 2. Džiaugsmas, 3. Ramybė, 4. Kantrybė, 5. Didžiadvasiškumas, 6. Gerumas, 7. Maloningumas, 8. Romumas, 9. Ištikimybė, 10. Kuklumas, 11. Susivaldymas, 12. Skaistumas (plg. Gal. 5, 22-23)

  3. Dabartiniai miestiečiai nemato miško ne todėl, kad jį pakeitė „Anykščių šileliu“, o todėl, kad bijo erkių. Jie pasiryžę aplink save sunaikinti pievas, krūmus ir kitą gamtą (erkes juk atneša paukščiai, graužikai ir pan.), kad tik jokia erkė, joks uodas, musė ar širšė į juos nepasikėsintų. Dabartinis civilizuotas žmogus nebenori būti gamtos dalis. Ar ne?

  4. Kietas straipsnis. Nelengvai perskaičiau, bet liko ilgam. ir dar. Nusprendžiau – nebedirbsiu sekmadieniais. Išties, reikia ir pasidžiaugt gyvenimu, kol dar didžiųjų pinigų valdžia neuždarė į gardą…

  5. Kad viskas, kas iš Dievo yra labai gerai, tik… Viskam turi būti saikas, o tai mes suvaldysime pažaboję savo mintis, norus, geidulius ir t.t. Malda, pasnikas, geri darbai, bei tiesos ieškojimas ir išbuvimas joje.

  6. Šiaip tai reiktų skirti kultūrą nuo meno. Galima gyventi su kažkelinta sugyventine, keiktis, palaikyti lytinius iškrypimus ir neblogai gaminti meno kūrinius: paveikslus, spektaklius ir pan.

  7. Kultūra plačiąja prasme yra viskas, kas ne natūra (t.y., gamta). Viskas, kas žmogaus sukurta, iškultivuota, yra kultūra.
    Siaurąja prasme kultūra vadiname visokį meną.

  8. Beje Paskalis (Pascal) buvo baisus polemikas, žodžio akrobatas, ironija ir pašaipa jo retorika..o kaip jis jėzuitus plieke: “Provinciales, ou Lettres de Louis de Montalte à un provincial de ses amis et aux R. R. PP. Jésuites sur la morale et la politique de ces pères, 1656/1657”, Jokubauskas “atsiduoda” Paskaliu, bet tai jau neorigialu!

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis