Grįždamas iš kelionės į Iraką, iš Bagdado į Romą skrendančiame lėktuve popiežius Pranciškus pasikalbėjo su kartu keliavusiais žurnalistais. Beveik valandą trukusios spaudos konferencijos metu kalbėta apie svarbiausius ką tik pasibaigusios kelionės momentus, apie susitikimus su krikščionimis ir su Irako šiitų lyderiu, apie pasirengimų šiai sudėtingai kelionei kontekstą ir apie ateityje numatomas kitas keliones.
Popiežius prisipažino, kad nuvykęs į Mosulą, sustojęs prie sugriautos bažnyčios jis liko be žado. Sugriautos ne tik bažnyčios, bet ir mečetės, daugybė nužudytų žmonių, išniekintų, vergėmis paverstų moterų. Neįtikėtinas žiaurumas. Žiūrėjau į griuvėsius, ir tą akimirką negalėjau ištarti nė žodžio, sakė Pranciškus.
Popiežius prisipažino, kad nebuvo lengva priimti sprendimą keliauti į Iraką, ypač dėl vis dar labai sudėtingos vidinės šios šalies padėties, kurią dar labiau apsunkina pandemija. Popiežius priminė pagrindinius etapus, subrandinusius jo sprendimą ryžtis keliauti, paminėjo pakalbius su Irako diplomatinių atstovybių prie Šventojo Sosto ir Italijoje vadovais, vyskupų ir prezidento kvietimus. Tačiau svarbiausias buvo susitikimas su Nadia Murad. Popiežiaus sakė, kad jis perskaitė šios moters jazidės knygą, kurioje ji pasakoja apie žiaurumus, kuriuos patyrė patekusi į Islamo valstybės teroristų nelaisvę. Galiausiai ji ir asmeniškai aplankė popiežių. Ilgai galvojau, sakė Pranciškus, kol galiausiai, pasvėręs visus argumentus, nusprendžiau keliauti. Jaučiau, kad mano pareiga leistis į šią tikėjimo ir atgailos piligrimystę.
Per spaudos konferenciją daug dėmesio skirta popiežiaus susitikimui su Irako šiitų lyderiu ajatola Al-Sistani. Ar tikimasi ir musulmonus šiitus įtraukti į dialogo ir brolybės kūrimo procesą, kuris prasidėjo prieš dvejus metu paskelbus Abu Dabio dokumentą? Popiežius atsakė, kad tikrai apie Abu Dabio dokumentą galima kalbėti kaip apie pirmą žingsnį, po kurio seka ir kiti. Abu Dabio dokumentas, kaip ir vėliau paskelbta enciklika „Fratelli tutti“, yra svarbūs dokumentai, skelbiantys brolybę.
Popiežius sakė, kad šioje dvasioje jis aplankė ir ajatolą Al-Sistani – išmintingą žmogų, Dievo žmogų. Pranciškus paminėjo šiitų lyderio žodžius, kad kaip kūriniai visi žmonės yra lygūs, o kaip tikintieji – broliai ir seserys. Kad mes suvoktume save kaip brolius ir seseris, yra reikalingas tam tikras procesas, kuris apima ir kultūrą. Popiežius paminėjo mūsų, krikščionių, nueitą kelią – atsiminkime Trisdešimties metų karą ar Šv. Baltramiejaus naktį. Kaip labai pasikeitė mūsų mąstysena. Mūsų tikėjimas veda į brolybę. Jėzus mums apreiškė meilę ir jo meilė mums įkvepia brolybę. Tačiau prireikė šimtmečių, kad mes tai gerai suvoktume. Mes, žmonės, esame broliai ir seserys. Turime ugdyti ir brolybę tarp religijų. Vatikano II Susirinkimas buvo svarbus žingsnis šia linkme. Tuo tikslu buvo įkurtos ir bažnytinės institucijos – Krikščionių vienybės taryba ir Tarpreliginio dialogo taryba. „Tu esi žmogus, tu esi Dievo vaikas, tu esi mano brolis. Taškas!“, – pasakė Pranciškus.
Mes, žmonės, esame broliai ir seserys. Turime ugdyti ir brolybę tarp religijų.
Popiežius sakė, kad jis gerai žino, jog tokia laikysena sulaukia kritikos. Sakoma, kad popiežius – ne drąsus, bet neatsakingas, kad tai, ką jis daro, nesuderinama su katalikų doktrina, kad tai erezija, kad negalima taip rizikuoti. Tačiau, sakė popiežius, tokius sprendimus aš visada priimu melsdamasis, kalbėdamasis, klausdamas patarimo, apmąstydamas. Tai ne kaprizai, bet linija, kurios moko Susirinkimas.
Per pokalbį su žurnalistais paminėtas ir popiežiaus susitikimas su Alano Kurdi – nuskendusio migranto berniuko – tėvu. Visą pasaulį apskriejusi nuskendusio berniuko nuotrauka – tai žmonių nejautrumo, mirštančio žmoniškumo, mūsų laikų nelaimių simbolis. Migracijos sukeltos problemos turi būti sprendžiamos iš dviejų perspektyvų – žmonės turi teisę migruoti ir turi teisę nemigruoti. Užtikrinti teisę nemigruoti – tai padėti šalims spręsti sunkumus, kurie tampa migracijos priežastimis. O kai kalbama apie žmones, kurie migruoja bėgdami nuo skurdo ir mirties, tai pagrindinis raktažodis, kuriuo turi vadovautis migrantų priėmimo politikos, turi būti integracija. Popiežius paminėjo du kraštutinius pavyzdžius – Belgijoje migrantų gete užaugusius jaunuolius, kurie prieš kelerius metus įvykdė teroristinius pasikėsinimus, ir Švedijoje sutiktą ministrę, kuri užaugo į šalį atvykusių migrantų šeimoje. Šie du pavyzdžiai rodo, ką reiškia integracija.
Galiausiai spaudos konferencijos metu kalbėta ir apie galimas kitas popiežiaus keliones. Pirmiausia paklausta, kodėl jis vis dar neaplankė savo gimtosios Argentinos. „Atsakysiu su tam tikra doze ironijos“, – sakė Pranciškus, – „Argentinoje praleidau 76 metus. Tai gal užtenka?“ O rimtai, tai du kartus buvo planuojama įtraukti Argentiną į kelionių programą. Dabar, kai tik bus tam tinkamos sąlygos, vėl galvojama apie kelionę į pietų Braziliją, Urugvajų ir Argentiną, kad niekas nesakytų, kad popiežius bijo sugrįžti į tėvynę.
Šia proga popiežius prasitarė, kad yra rengiama kelionė į Budapeštą. Pranciškus turėtų aukoti Tarptautinio eucharistinio kongreso uždarymo Mišias. Tai nebūtų kelionė į Vengriją, o tik trumpas vizitas Budapešte ir dalyvavimas kongreso uždaryme. Netoli nuo Budapešto yra ir Bratislava, tik dvi valandos automobiliu. Tai kodėl gi neaplankius ir Slovakijos? Taip savaime atsiranda idėjos…
