„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5,1). Laiške galatams šventasis Paulius parašė nemirtingus žodžius apie krikščionių laisvę, sakė popiežius, pradėdamas šiai temai skirtą trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.
Laisvė – tai turtas, kurį iš tikrųjų suprantame tik tada, kai jo netenkame. Daugeliui iš mūsų, įpratusių gyventi laisvėje, ji dažnai atrodo labiau kaip įgyta teisė, o ne dovana ir palikimas, kurį reikia branginti. Todėl apaštalas ragina krikščionis tvirtai laikytis per krikštą gautos laisvės ir nesileisti vėl būti pavergtiems.
Jei krikščionių skelbimas neigtų laisvę Kristuje, jis nebūtų evangelinis skelbimas, pabrėžė Pranciškus. Jėzaus vardu nė vienas žmogus negali būti pavergiamas, negali būti verčiamas ką nors daryti. Pauliaus mokymas apie laisvę remiasi tuo, ko mokė Jėzus. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). Taigi krikščioniškoji laisvė remiasi dviem pagrindiniais dalykais: pirma – Viešpaties Jėzaus malone; antra – tiesa, kurią Kristus mums apreiškia ir kuri yra jis pats.
Jėzaus vardu nė vienas žmogus negali būti pavergiamas, negali būti verčiamas ką nors daryti.
Pirmiausia, laisvė – tai Viešpaties dovana. Iš tikrųjų, tęsė Pranciškus, didžiausios laisvės – mūsų išvadavimo iš nuodėmės vergijos – šaltinis yra Kristaus kryžius. Tai niekada nenustoja mūsų stebinti: ta vieta ir ta akimirka, kai buvo atimta bet kokia laisvė, tai yra mirtis, tapo laisvės šaltiniu. Tai didysis Dievo meilės slėpinys! Paulius asmeniškai patyrė šį slėpinį ir dėl to jis drįso galatams sakyti: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi“ (Gal 2, 19). Ši artimiausios vienybės su Viešpačiu patirtis dovanoja didžiausią dovaną – laisvę.
Antrasis laisvės ramstis yra tiesa. Čia taip pat būtina prisiminti, kad ši tikėjimo tiesa yra ne abstrakti teorija, bet yra tiesiogiai susijusi su mūsų gyvenimu su Kristumi. Laisvė daro žmogų laisvą tiek, kiek ji pakeičia žmogaus gyvenimą ir nukreipia į gėrį. Kad būtume tikrai laisvi, turime ne tik pažinti save psichologiniu lygmeniu, bet visų pirma giliau pažinti tiesą savyje. Ir ten, širdyje, atsiverti Kristaus malonei.
„Tiesa mus turi daryti neramius“, – sakė Pranciškus. „Neramumas yra ženklas, kad mumyse veikia Šventoji Dvasia. Laisvė turi būti veikli, dinamiška, nes ją sužadina Šventosios Dvasios malonė. Todėl sakau, kad laisvė turi mus trikdyti, turi nuolat kelti mums klausimus, skatinti vis labiau gilintis į tai, kas iš tiesų esame. Taip suprasime, kad kelias į tiesą ir laisvę yra sunkus ir trunka visą gyvenimą. Sunku būti laisvam, sunku, bet įmanoma.“
