Pianistė Ieva Dūdaitė: esu palaiminta, kad mano profesija yra mano svajonė

Po daugiau nei dešimtmečio į gimtinę sugrįžusiai ir toliau pianistės karjerą sėkmingai tęsiančiai savo srities profesionalei Ievai Dūdaitei pašaukimas muzikai, anot jos aplinkos žmonių, yra tikra dangaus dovana.

Lietuvę pianistę karantinas paskatino atskleisti savo išradingumą veiklą perkeliant į internetą. Taip gimė sumanymas viso pasaulio lietuviams pasiūlyti unikalų projektą – grojimo pianinu pradžiamokslio vaizdo pamokas.

Tačiau žymi pianistė atvira – kad ir kaip iki pandemijos viskas atrodė ranka pasiekiama, šiandien daugelis muzikantų ir menininkų – tarp jų ir Ieva – kaip niekas kitas puikiai žino, kas yra depresija ir jos pasekmės.

Ieva kartu su savo vyru išgyveno nelengvą korona viruso sukurto gyvenimo tarpsnį ir šiandien teigia, kad turime būti kaip niekada arti venas kito bei branginti.

Apie netikėtus gyvenimo pokyčius, begalinę meilę muzikai savo gerbėjams ir šiandienos menininko realybę žymioji pianistė I. Dūdaitė pasakoja Laikmetis.lt skaitytojams.

Ieva, kaip jūsų gyvenime atsirado muzika ir kodėl ją pasirinkote?

-Tėveliai pasakojo, kad šešerių pati pasiprašiau į muzikos mokyklą. Po patikrinimo man rekomendavo fortepijoną. Taip pradėjau mokytis Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje.

Sesuo Marija – operos solistė. Tiesa, mama taip pat yra baigusi chorinį dirigavimą, tačiau nėjo muzikos keliu. Minčių nebegroti man yra kilę nebent paauglystės metais. Aišku, kad visiems muzikuojantiems būna tų dienų, kai labai nesinori groti, sunku ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau fortepijonas įkūnija visų dalykų, kurie mane žavi, sintezę, padeda išeiti iš komforto zonos.

Pianistė Ieva Dūdaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Man fortepijonas – ir matematika, ir filosofija, ir kalbos, ir psichologija, ir fizinis veiksmas. Kartu ir tai, ką man gyvenime sunkiausia daryti. Paradoksas, kad galėjau nueiti daugybe kelių, nuo vertimų iki matematikos, kvantinės fizikos ar chemijos, bet suvokiau, kad didžiausias iššūkis, gyvenime priverčiantis mane išeiti iš komforto zonos yra grojimas. Scenoje tarsi apsinuogini: daug atsakomybės, bendravimo ir viešumo, kelionių, streso, nepastovumo – visko yra. Atrodo, kad ėjimas fortepijono atlikėjos keliu – labiausiai pildantis mano pašaukimą gyvenime, todėl juo ir einu.

Esate klasikos atlikėja, kaip šiandien gyvena šio žanro atlikėjai? 

-Tai tikrai nėra lengviausia karjera – labai nepastovu, yra milijonai pianistų, pianisčių… Konkurencija tokia žvėriška, jog pasaulinę karjerą padaro vos vienas iš milijono. Be to, daug valandų praleidžiame grodami tarp keturių sienų. Gan vieniša, netgi intravertiška.

Ar tikrai to nori? – kažkada manęs klausė šeima. Vis tik gyvenimas nomadiškas, esi nuolatiniam keliavime po pasaulį, koncertus, ant lagaminų, viešbučiuose, viena. Tikrai nebuvo lengva kovoti už save, bet mano tikslas, kuris mane veda į priekį – savo darbu paliesti kitus žmones. Žmogus klausydamas atliekamos muzikos gali apsiverkti, vadinasi, aš jį atvėriau. Tokie ypatingi momentai – didžiausias mano honoraras.

Pianistė Ieva Dūdaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Išleidote albumą. Sakykite, ar galite pasidalinti jo kūrimo istorija ir atskleisti apie ką jis?

-Ši programa vienija dvi skirtingas epochas. Paryžiaus salonuose skambėjusi Frederiko Šopeno muzika pilna romantikos, nostalgijos, ornamentų, pompastikos. Yanno Tierseno repertuaras – nuo garso takelio Amelijai iki jo šiandieninių kompozicijų, yra orientuotas į plačiąją publiką, minimalistinis.

Jie abu yra skirtingi, išskirtiniai. Sakoma, kad Šopenas per savo gyvenimą sugrojo tik apie 30 viešų pasirodymų, kai šiandieninio pianisto norma yra 60 – 100 koncertų per metus, o Tiersenas paskutinį savo albumą įrašinėjo tiesiog gamtoje, ant jūros kranto, miške, uolos papėdėje. Manau, kad abu kompozitoriai yra transcendentalūs novatoriai, pranokę savo epochos lūkesčius.

Skirtingais laikmečiais muziką kūrę kompozitoriai pianistę žavi būtent jiems būdingomis ypatybėmis: Šopeno melodijos išdailintos, įsimintinos, puikiai pritaikytos fortepijonui. Šiam koncertui parinkau ryškiausius šio kūrėjo „perliukus“, kurie tikrai nepaliks abejingų. Tuo tarpu, Tiersenas mane, kaip atlikėją, perkelia į kitas erdves: Monmartro gatveles, pilnas akordeono garsų, turgavietes, kalvas, klonius, skliautus… Šį jausmą norėjau perduoti ir klausytojams.

Jums, kaip atlikėjai svarbu tikras ryšis su klausytojais, kodėl jums svarbus net pats mažiausias jūsų klausytojas?

-Ryšys su publika man itin svarbus ir simbolinis, turi stiprų emocinį užtaisą. Kiekvienas koncertas – tarsi nauja pradžia. Turbūt kiekvienam atlikėjui taip, atrodo, turi gerą repertuarą, bet kiekvienąkart tarsi pradedi nuo pradžių. Palyginčiau tai su kelione – užlipi į sceną ir nežinai, kas tavęs laukia. 

Atmosfera ypač priklauso nuo žmonių, kurie atėjo. Gal savaitės eigoje visi skubėjo po darbų, su savais rūpesčiais – užtai per pirmąsias minutes tarsi reikia prisijaukinti klausytojus. Bet, kai jau publika atsiveria, jauti, kaip muzika juos paliečia.

Pavyzdžiui, Vilniaus publika turi labai daug galimybių, susiformavusius pomėgius, nuostatas, tikisi iš koncerto tam tikrų dalykų. Provincijoje žmonės labai šilti, atviri ir be galo dėkingi. Po koncerto neskuba namo, pasilieka, pašneka. Gal dėl to, kad vyksta mažiau koncertų, renginių. Atėję pasiklausyti ir kurdami šventę sau, ją sukuria ir man.

Savo koncertus vedu pati, spaudžiu rankas atėjusiems (ne pandemijos metu), daug bendrauju, pasakoju apie atliekamus kūrinius. Iš kur semiuosi energijos? Iš tikro, yra vienas ir banalus atsakymas – meilė.

Negaliu slėpti ar maskuoti – aš kaifuoju nuo grojimo. Myliu savo darbą, myliu savo publiką, myliu gyvenimą, myliu keliauti, myliu bendravimą. Pasitaiko pavargti, įtampų, visko juk nutinka. Bet esu palaiminta, nes esu savame kelyje.

Pianistė Ieva Dūdaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Pandemijos metu nemenka visuomenės dalis išgyvena depresiją. Ar ji jums pažįstama, ir kaip ją išgyventi kuo lengviau?

-Taip, vienareikšmiškai. Manau, jog gyvename labai jautriu laikotarpiu, kuris dar labiau parodo, koks reikalingas žmogui meno įkvėpimas, vidinio pasaulio harmonija, psichologinis ir emocinis stabilumas. Paradoksalu, jog kultūros sektorius, kuris dabar labiausiai apribotas, yra būtent kertinis vidinės ramybės nešėjas.

Pati asmeniškai turiu privačią ir labai įkvepiančią 23 mokinių klasę, užsiimu meditacija, malda, live koncertais, kompozicija. Galbūt dėl to nejaučiu depresijos apraiškų. Tačiau prisipažinsiu, jog nemažai kolegų, draugų ir pažįstamų išgyvena labai slegiantį laikotarpį.

Mano patarimas: paskambinkite ar parašykite tiems, kuriems norite. Raskite laiko. Palikite kažką mielo už jų durų, pašto dėžutėje. Žmonės – didžiausias turtas šiais jautriais laikais. Nepamirškime socialinio kontakto svarbos, juk laikas, kurį skiriame kitam – geriausia dovana šiame išprotėjusiame pasaulyje.

Kaip šiandien atrodo atlikėjo tikrovė?

-Ji karantino metu evoliucionuoja, keičiasi, daug atlikėjų netgi persiorientavo į kitas sritis. Pradėjau pati kurti muziką, tarkim šiandien Spotify platformoje jau galite išgirsti mano debiutinį kūrinį „Marie”. O galvoje kirba milijonai idėjų.

Visuomet buvau muzikantė, kurios minčių ir kūrybinių impulsų pakaktų keliems žmonėms. 2020 m. su debiutiniu albumu „Tiersen Meets Chopin“ Vokietijoje buvau nominuota prestižinei premijai „OPUS CLASSIC 2020“ dviejose kategorijose – jaunojo atlikėjo ir solinio įrašo. Kristalizuojasi kelios naujos solo programos.

Antrasis mano CD – su seserimi sopranu Marija Dūdaite. Karantino metu išleidau pirmąjį Lietuvoje pianino pradžiamokslį (7 video pamokas pradedantiems nuo nulio), laukia ir jo tęsinys. Dar startavau naujame Lietuvos Nacionalinės filharmonijos projekte „Laikas muzikai”.

Pianistė Ieva Dūdaitė ir kunigas Benas Lyris / Asmeninio archyvo nuotr.

Jūs ir jūsų vyras persirgote COVID-19. Ar tai stipriai palietė jūsų šeimą?

-Šia tema viešai dalinuosi pirmą kartą. Pasakysiu trumpai. Tai buvo vienas didesnių išbandymų mūsų šeimai. Sunkiausią savo gyvenimo savaitę praleidau viena namuose, nors pati sirgau lengva forma, bet būdama septintą mėnesį nėščia, o vyras – ligoninėje.

Daug neužtikrintumo, nerimo, bet kartu ir tikėjimo. Kiekvieną dieną kaip įprastai karantino metu vedžiau pamokas nuotoliniu būdu, neatšaukiau nė vienos, netgi grojau live koncertą iš namų! Muzika padėjo man išgyventi šią pandemijos patirtį. Visi trys esame sveiki ir įgijome stiprų imunitetą.

Pianistė Ieva Dūdaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar muzika gali kurti žmonių sėkmės istorijas?

-Muzika – tai ne tik meditacija, tai svajonė, terapija, išėjimas iš patogumų zonos ar pomėgis. Mokslo įrodyta, kad grojant gerėja atmintis, gebėjimas išlaikyti dėmesį ir susikaupti, mažėja tikimybė susirgti demencija, Alzheimerio liga. Tai padeda stabdyti senėjimą. Bet svarbiausia, kad grojimas – tai ramybės ir tobulėjimo šaltinis, o to šiais jautriais laikais taip stinga.

Jei kas nors jūsų paklaustų, kas esaste, kaip save pristatytumėte?

-Muzika pasirinko mane, o aš ją. Jei myli savo pašaukimą, tai – ne darbas. Esu palaiminta, kad mano profesija yra mano svajonė.

Dėkoju.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS DEKLARACIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis