Mišiolas – ne vieno ir ne vien žmogaus rankų darbas

Kviečiame labiau pasigilinti į Mišiolo prasmę, raidą, istoriją ir iššūkius kartu su balandžio mėn. Artuma. Katalikiškam mėnraščiui šeimai apie Mišiolą pasakojo LVK Liturgijos komisijos narys arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, sakramentų liturgijos žinovas kunigas Artūras Kazlauskas ir kunigas biblistas Algirdas Akelaitis. Pokalbį vedė diakonas Darius Chmieliauskas.

Tad kas yra Mišiolas – kuo jis ypatingas katalikų gyvenime?

Lionginas: Pajuokaujant būtų galima sakyti, kad patarnautojai geriausiai žinodavo, kas yra Mišiolas. Kai tau 10 metų ir kai lotyniškąjį reikėdavo atsinešti iš zakristijos, padėti aukštai ant altoriaus, paskui pernešti su visu pulpituku, ties viduriu priklaupus, tada žinai – Mišiolas dalykas rimtas!

Artūras: Toks Mišiolas atsirado su spauda. Iki tol buvo keletas apeigoms svarbių knygų: Biblija, Psalmynas, oracionalas – maldų rinkinys. Įvairios knygos, kurios labai brangios, nes rašytos ranka. Atrodo, kad tą ilgą maldą, apie kurią rašo kankinys šv.Justinas, vyskupas kalbėdavo atmintinai, interpretuodamas. Ilgainiui visai tai sugulė į rašytinius tekstus. Dar vėliau tekstai tapo tokie šventi, kad neleista pridėti nei raidės, o jei suklystum svarbioj vietoj – tau mirtina nuodėmė. Būdavo arkidiakonų pareiga per primicijas stovėti šalia jaunojo kunigo, tarsi sufleriui, o sykiu ir skaičiuoti klaidas, kurios virsdavo nuodėmėmis celebruojant Mišias.

Tokia Mišiolo istorija: nuo paprastų iš širdies plaukiančių žodžių iki griežtos raidės.

Lionginas: Labiau liturgijos raida. Jėzus nepaliko jokio Mišiolo. Pirmieji krikščionys susirinkę skaitydavo tai, ką dabar vadiname Senuoju Testamentu, pasakodavo apie savo patirtį su Jėzumi ir darydavo tai, ką Jėzus darė per Paskutinę vakarienę. Gana greitai susiformuoja užrašai ar maldos, nuo V a. Gelazijaus, Leono ir kitų rinkiniai, o po 1570 m. Tridento Susirinkimo priimtas vienas visuotinis Mišiolas.

Bet man kiek kitokia reikšmė. Eucharistija yra viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. Dabar be Mišiolo neturim Eucharistijos, negalim bet kaip sugalvoti ir kažką daryti. Jis mums duoda pagrindą ir gaires. Mišiolas susideda iš maldų, kurias skaito kunigas ir žmonės girdi, ir bendrojo įvado bei eigos aprašymo.

Pirmasis Mišiolas lietuvių kalba, išleistas tuoj po Vatikano II Susirinkimo (Pauliaus VI Mišiolas) / „Vatican News“ nuotr.

Kažkas suskaičiavo, kad vos ne trys ketvirtadaliai Mišiolo yra tekstai iš Biblijos?

Algirdas: Seniausios liturgijos užuomazgos Šventajame Rašte siejamos su nurodymais, kaip švęsti Paschą. Tos nuorodos labai aiškiai orientuotos į vaikus – į ateinančią kartą. Kad tie, kurie nedalyvavo Išėjimo įvykyje, galėtų tą įvykį išgyventi patys. Šitaip tekstai, parašyti prieš kelis tūkstantmečius, netgi mums liturgiškai tampa šiandiena. Todėl ir mūsų pareiga – šitą tikėjimą perduoti neiškraipytą. Tad liturgija yra privilegijuota vieta, laikas, kur regimais veiksmais mes išreiškiame neregimąjį tikėjimą. Vienodi veiksmai išreiškia, kad mus vienija tas pats tikėjimas.

Manau, ta vienybė nėra savitikslė, ji susijusi ir su tikėjimo perdavimu jo neiškraipant. Juk ne tik Šventasis Raštas, bet ir Tradicija yra vieta, kur mes patiriame Apreiškimą. Todėl tikslinga ne tik Biblijos, bet ir Mišiolo egzegezė. Visa tai labai gyva. Kartais kyla „savirealizacijos“ pagunda liturgijoje, tačiau Mišiolo įvadas disciplinuoja.

Lionginas: Bet yra daug laisvės ir galimybės, kuria nepasinaudojame nepaskaitydami to Įvado – tai nėra tik apribojimai.

Artūras: Pirmą kartą per dviejų tūkstantmečių istoriją Vatikano II Susirinkimas padovanojo tą Įvadą kaip vieną svarbiausių Mišiolo dalių. Būtent jame atskleidžiama viso šventimo dvasia. Anksčiau svarbiausia buvo studijuoti rubrus – tai, kas užrašyta raudonai, t. y. tiksliai viską atlikti i, tik taip ir ne kitaip. Tai turbūt didžiausias skirtumas, skiriantis ekstraordinarinę Kronika Kovo Artumoje trumpai pasidalijome labai svarbia žinia, kad Lietuvoje vyksta Mišiolo naujojo leidimo parengimo darbai. Bandydami suprasti ypatingą jo reikšmę mūsų vietinei Bažnyčiai, šį kartą nutarėme labiau pasigilinti į Mišiolo prasmę, raidą, istoriją, iššūkius. Vienoje – raidė ir asmeninė kunigo celebracija, kurią kiti stebi, bet nedalyvauja. O posusirinkiminėje liturgijoje visi privalo dalyvauti. Vadovas turi taip atlikti savo pareigas, kad visi būtų įtraukti, norėtų būti kartu ir pajustų to buvimo slėpinyje vaisius.

Lionginas: Nežinau, kiek žmonės supranta, kad liturgija yra aukščiausia malda. Kai buvo svetima kalba ir ne visuomet iki galo suprantamas ritualas, žmonės skaitė maldaknyges, gal dar Rožinį meldėsi, o kunigas savo ruožtu kažką ten darė. Dabar tai bendruomeninė malda, ir gražiausia būtų, kad visi įsitrauktų į ją, suprasdami, žinodami ir joje visiškai dalyvaudami.

Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas šypsosi
Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas / Kauno arkivyskupijos nuotr.

Tad Mišiolas, kurį šiandien pažįstame, yra Susirinkimo vaisius, nes, kaip sako Artūras, požiūris smarkiai pasikeitė. Be to, nuo šio Susirinkimo turime liturgiją „žmonių kalba“. Tuomet atsiranda vertimų klausimas – kaip tai keičia reikalą? Kokių naujų galimybių atveria? Juk vertimas niekada nebus šimtaprocentinis originalas…

Lionginas: Mes truputį mitologizuojame tą Vatikano II Susirinkimą. Vertimo klausimas nėra tik jo. Reformacijai vertimas buvo svarbus. Dar seniau šventieji Kirilas ir Metodijus išvertė lotynų liturgiją į slavų kalbą. Rytų liturgijoje jau seniai verčiama ir meldžiamasi savo kalbomis. Maria Laach vienuolyne Vokietijoje jau XX a. pradžioje, gavus leidimą, buvo vokiška liturgija. Bet nuo Susirinkimo iki galo atveriamos durys ir tai įteisinama.

Praktiškai Pijus XII savo enciklikomis Divino Afflante Spiritu, Mystici Corporis Christ (1943 m.) ir Mediator Dei (1947 m.) parengė dirvą Susirinkimui. Pijus XII 1951 metais reformavo Velyknakčio liturgiją, o 1955 metais – Didįjį tridienį. Jau tada įvedamos vietinės kalbos.

Artūras: Pirmoji Vatikano II Susirinkimo priimta konstitucija buvo būtent apie liturgiją, nes ji – liturginio sąjūdžio vaisius. XIX a. viduryje prasidėjo sąjūdis nuo prancūzų abato Prospero Guéranger, troškusio, kad liaudis suprastų, ir aiškinusio Mišias. Atradus pamirštus Bažnyčios tėvus, pradėti studijuoti jų raštai, Biblija. Maria Laach vienuolyno kriptoje dar iki Susirinkimo pradžios altorius jau buvo atsuktas, bandyta švęsti kitaip. Iš šio liturginio judėjimo kilę ir Pijaus XII darbai.

Svarbiausias Vatikano II Susirinkimo indėlis – oficialiai įteisinti ir patvirtinti, kad Mišios nėra tik kunigo asmeninis darbas, kaip buvo keturis šimtmečius po Tridento Susirinkimo. Beje, Tridentas suvienodindamas Romos liturgiją, panaikino daugybę kitų vietinių liturgijų.

Keletą kartų Susirinkimo liturginėje konstitucijoje kartojama, kad tikintieji galėtų pilnai, sąmoningai, aktyviai dalyvauti liturgijoje. Tai tarsi šūkis ir troškimas.

Keletą kartų Susirinkimo liturginėje konstitucijoje kartojama, kad tikintieji galėtų pilnai, sąmoningai, aktyviai dalyvauti liturgijoje. Tai tarsi šūkis ir troškimas. Iš jo – vertimo į vietines kalbas poreikis. Nors ir šiandien girdime „aš jaučiuosi šventesnėje aplinkoje, kai girdžiu lotyniškai“, „man paslaptingiau dalyvauti Mišiose, kai nieko nesuprantu ir kai manęs neblaško tiesa“. Yra pačių įvairiausių žvilgsnių, bet pilnai, aktyviai, vaisingai, sąmoningai reikalauja, kad aš ir girdėčiau ta kalba, kurią suprantu.

Lionginas: Labai gražus ir daug pasakantis Sacrosanctum Concilium 48 straipsnis: „Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai“. Tai reiškia, kad tu turėtum būti namuose ir galėtum kalbėti.

Algirdas: Popiežiškasis Biblijos institutas, kuriame baigiau studijas, įsteigtas 1908 m. Iki Vatikano II Susirinkimo ir atsigręžimo į Bibliją dar buvo labai toli. Institutą, kiek suprantu, steigė kaip tam tikrą biblistų kalvę, kad laikui atėjus Katalikų Bažnyčia jau turėtų autentišką Biblijos studijų pamatą ir įdirbį.

Tokį veiksmą galima laikyti tikrai pranašiška įžvalga, kuri reikšminga ir šiandien. Po Atgimimo Lietuvos vyskupai aktyviai siuntė ir tebesiunčia gabius kunigus bei pasauliečius studijuoti užsienyje. Matome vaisius: išties dar niekad Lietuvoje vienu metu nebuvo tiek išsilavinusių ir gyvų biblistų. Ar tai nėra pranašiškas ženklas Bažnyčiai Lietuvoje?

Ėjimas į vietines kalbas – labai stiprus veiksmas. Jeigu žmogus nemoka žodžiais apsakyti kažkokios tikrovės, tai jis jos ir nemato. Jeigu neturi pavadinimo kokiam nors dalykui, tai negali nė patirti. Pranašiškas Bažnyčios žingsnis sureaguoti į tokį poreikį ir ryžtis atverti Dievo tikrovę žmonėms, kuriems nebuvo prieinama ta „šventa kalba“.

Čia verta prisiminti tėvą Vaclovą Aliulį MIC, kurio šimtmetį ką tik minėjome. Atsiminimuose „Vieno žąsiaganio istorija“ jis rašė, jog nors ir pelnytai prelatas Rubšys apdovanotas valstybine premija už Senojo Testamento vertimą; tačiau sykiu „istorine neteisybe“ pavadino tai, kad „jokios premijos nė nemėginta skirti LKB kronikai ir Romos mišiolui“ (Aidai, 2007, p. 143- 145). Pagalvojau, kokio tai išties grandiozinio darbo būta! Gi atsivertęs tą Mišiolą randu, kad ši knyga, rengta sovietmečio sąlygomis, už geležinės uždangos, bet pagal to meto galimybes – kone kosminiu greičiu: 1970 m. Vatikano patvirtintas pirmasis editio typica, t. y. pavyzdinis lotyniškasis leidimas, 1975 m. – antrasis, o 1980 m. jau turime Vatikane patvirtintą lietuvišką vertimą. Na, po to prireikė 7 metų, kol jis išspausdintas 1987 m.

Lionginas: Bet jau 1967 m. Čikagoje buvo išleistas ir nuolat naudojamas lietuviškas Mišiolėlis. 1970 m. Vakarų Europos lietuvių sielovados centras išleido lietuvišką Mišių eigą. Tik po to visą Mišiolą, su pasirengimu ir žiniomis, kurias turėjo, nuosekliai rengė tėvas Vaclovas ir visa liturginė komisija, kurios taip pat nederėtų užmiršti. Be abejo, tėvas Aliulis – pagrindinis. Kaip pats rašo, 1978 m. atkeliamas į Vilnių ir rūpinasi vien tik Mišiolo vertimu. Taip galima paaiškinti, kad jau 1980 m. pabaigta. Beje, 1982 m. Amerikoje išleistas tik sekmadienių Mišiolas. Lietuvoje pirmiau išleistas Gedulinis Mišiolas.

Algirdas: Mišiolo teksto vertimo kokybė išties stulbina. Versdami Biblijos tekstus, šiandien naudojamės galingais įrankiais: galime akimoju patikrinti kiekvieno Biblijos žodžio vartosenos statistiką bei kontekstus. Mums pagelbsti ištisos bibliotekos, siūlydamos komentarus ir mokslinę literatūrą. O čia – nedidelės grupės pusiau savamokslių teologų parengtas šitoks liturginio teksto vertimas! Juk jiems daugybę lietuviškų terminų arba liturginių frazių teko tiesiog sukurti. Šitoks vaisingas ir kokybiškas darbas – tai ir vertėjų komandos nuopelnas, ir Šventosios Dvasios malonė. Nerandu kito paaiškinimo.

Sovietai suprato, kad liturgija nėra toks neutralus tekstas. Kaip anuometinė Bažnyčia, taip ir šiandien turėsime susigrumti su savojo laiko iššūkiais. Pvz., dabar pasaulyje mėginama daryti įtaką Šventojo Rašto vertimams, kad jie būtų neutralūs lyties atžvilgiu ar pan. Bet mūsų tikėjimo raiškos kalba niekada nebus neutrali.

sakramentų liturgijos žinovas kunigas Artūras Kazlauskas kalba
sakramentų liturgijos žinovas kunigas Artūras Kazlauskas / „Youtube“ stop kadras

Artūras: Vertimas į vietinę kalbą yra teksto interpretacija. Juk mes kitaip jaučiame, kitaip matome ir kitokius terminus vartojame. Pvz., žodžio liturgija atsiradimas Senajame Testamente, Septuagintos vertime – kaip „iškapsto“ tą žodį visai nešventoje, grynai žmogiškoje miesto ar kariuomenės aplinkoje ir pritaiko švenčiausiems dalykams, šventyklos veiklai nusakyti? Atrandamas naujas būdas nusakyti gerai žinomą realybę visiškai kita kalba, kuri iki šiol tos realybės dar neįvardinusi. Tai vienas iš stebuklų.

Tėvas Aliulis prisimena susitikimus Romoje su išeivijos vertėjais, vyskupais, kunigais, jų diskusijas, kaip lietuvių kalba perteikti kai kuriuos terminus ar posakius. Pvz., didysis posakis ite, missa est, kurio iki šiol niekas nepajėgia išversti, nes tiksliai nežinoma, kas ta missa. Verčiant pažodžiui, skamba kvailai – „Eikite, mišia arba mišios yra.“ Tad sutarė dėl visiškai kitokios ištaros: „Telydi jus Viešpaties malonė“… Neliko išsiuntimo, sambūrio paleidimo prasmės. Bet surasti, kaip išreikšti, – didis vertėjo iššūkis.

Lionginas: Visuomet taip bus – kiekvienas „vertimas – tai išdavimas“. Poeziją verčiant dar labiau. Mišiolo maldos, dėl sudėtingumo ir prasmių, yra poezijos vertimo lygmens. Jeigu norime, kad žmonės dalyvautų ir melstųsi, tai malda turi būti sklandi ir suprantama. Negali išversti taip, kad nieko nereikš, arba reikės dešimt minučių galvoti, kas norėta pasakyti. Manau, kad tėvas Aliulis ir buvo išsikėlęs sau tokią užduotį – išversti gražia sklandžia lietuvių kalba. Dabar randam, kad teologiškai ne viskas gerai arba prarastas ryšys su Biblija. Malda turi daugybę sąsajų – tikėjimo, teologinių, biblinių, netgi kultūrinių. Daug aspektų tame vertime, bet galime džiaugtis, kad jis buvo padarytas.

Šiuo metu vyksta naujos Mišiolo laidos rengimas. Kokie dabar iššūkiai, naujos galimybės?

Lionginas: Tai nėra visai naujas Mišiolas, o tik trečia pavyzdinė laida, su tam tikrais pakeitimais, išleista 2002 m. Kai 2006 m. dirbau LVK sekretoriate ir rūpinausi Valandų liturgijos leidimu, taip pat tarėmės, ką daryti su Mišiolu. Tėvas Aliulis tuo metu gyveno Vilniuje. Jis pasiėmė abu, lietuvišką ir lotynišką, Mišiolus, žiūrėjo, kas naujo, prašė kitų išversti. Tačiau po kurio laiko tėvas Vaclovas sako: „Jau nebegaliu.“ Ir taip gražiai visi lapai atgulė sekretoriate į spintą.

Vėliau paprašė kunigo Viliaus Sikorsko dar kartą peržiūrėti tekstą ir parengti pradinę medžiagą. Jis padarė didelį darbą, iš naujos prelato Antano Rubšio vertimo redakcijos sutikrino Šventąjį Raštą, o psalmes – iš Valandų liturgijos. Iš tiesų reiktų imti Vulgatos tekstus, bet mes neturime jos vertimo. Kai biblistai parengs Vulgatą lietuviškai, tada jau tikrai bus galima imtis rimto ir nuodugnaus Mišiolo parengimo.

Buvo daug šnekama, kad reikia naujo Mišiolo, nes turimi per 40 metų beviltiškai sudėvėti ir jų nebėra.

Buvo daug šnekama, kad reikia naujo Mišiolo, nes turimi per 40 metų beviltiškai sudėvėti ir jų nebėra. Įsitraukiau į Liturgijos komisiją, bet visi užsiėmę, dirbti gali tik priešokiais. Nusprendėm, kad nedarom naujo vertimo, tik peržiūrim dabartinio Mišiolo tekstą, pataisom, kas būtina. Aišku, išverčiam naujus tekstus, atsiradusius trečioje laidoje.

Nuo 2018 m. visa Liturgijos komisija jau pradėjo peržiūrėti iš eilės visus Mišiolo tekstus. Padėjo pandemija: sumažėjo kitų darbų, supratome, kad zūmas gera priemonė diskusijoms. Buvo labai įdomus darbas. Mane tai praturtino. Tas išraiškos ieškojimas užtrukdavo, prie kai kurių maldų kartais vos ne po valandą sėdėdavom. Konsultuodavausi ir su tais, kurie padėjo prie Valandų liturgijos. Turėjom pradinį variantą, parengtą kunigo Viliaus, tada aš peržiūrėdavau, pateikdavau savo pasiūlymus. O paskui visa komisija. Šiemet baigėm peržiūrėti visą Mišiolą nuo pradžios iki galo. Dabar įsitraukia kiti. Yra ką tikrinti, kritikuoti ir siūlyti. Visoms vyskupijoms išsiuntinėta Mišių eiga. Kai kurie pasiūlymai ir pastabos jau yra sugrįžę.

Kunigas biblistas Algirdas Akelaitis / „Youtube“ stop kadras

Tad tai nėra naujas vertimas, bet trečiojo pavyzdinio leidimo rengimas?

Lionginas: Yra trys pavyzdiniai lotyniški variantai. Trečiasis išleistas 2002 m., o 2008 m. perspausdintas su keliais pakeitimais. Lietuviškas vertimas, kurį turėjom, išverstas pagal antrą pavyzdinį leidimą. Dabar rengiame naują pagal trečiąjį. Jis nėra visiškai skirtingas, lyginant su antruoju. Tik kelių maldų naujos formuluotės, atsiranda naujos į liturginį kalendorių naujai įtrauktų šventųjų maldos. Yra naujų Eucharistijos maldų, taip pat malda už tikinčiuosius kiekvieną dieną Gavėnios metu. Tai tik atskiri segmentai, kuriuos reikia išversti. Visi buvę tekstai peržiūrimi ir pridedami tie, kurių trūksta.

Algirdas: Labai gerai Jus suprantu. Rengiant Naująjį ekumeninį vertimą kartais tiesiog svyra rankos, matant šio darbo sudėtingumą. Biblijos, kaip ir liturgijos, tekstų tradicijos ilgametės – pilna sluoksnių, sąšaukų, aliuzijų, kurių net neįmanoma pilnai atspindėti ar išreikšti. Mums, lietuviams, netgi sunkiau, nei toms klasikinėms kalboms, Artuma 2021 m. balandis 13 Kronika kurios daug kur pasitelkia tarptautinius žodžius. Prisiminkime kad ir mūsų pagoniškąjį „krikštą“, kuris liturgijoje prigijo be esminio – panardinimo – turinio. Dėl to net tapome krikščionimis, o juk turėtume būti kristonys.

Visa liturginė kalba yra tam tikra Biblijos interpretacija. Ir liturgijoje būtent ši interpretacija turi būti laikoma autoritetingiausiu tekstu. Sakykim, Šventraštyje parašyta „palamintas tavo įsčių vaisius“, o liturgijoje – „palaimintas tavo įsčių vaisius Jėzus“. Netgi remdamiesi Biblijos autoritetu negalime šito „Jėzus“ išbraukti, nes tai – liturgija, kuri kilo iš tikėjimo ir drauge šį tikėjimą išreiškia bei perduoda.

Antras pagal autoritetingumą – Biblijos tekstas. Ypač ten, kur jis tiesiogiai cituojamas liturgijoje. Kartais net ir pačios liturginės formuluotės yra nelabai aiškios. Tuomet Biblijoje galime lyginti graikišką ir hebrajišką tekstus, atsižvelgti į biblinio žmogaus mąstyseną ir taip mėginti suprasti liturginio teksto mintį.

Taip pat svarbi ir nusistovėjusi liturginių tekstų vartosena. Dabar rengiamos redakcijos darbiniame tekste ryškėja nuosaiki pozicija, pagarba tradicijai. Neretai nutinka, kad žmonėms tam tikri lietuviški žodžiai ar sakiniai liturgijoje jau yra tapę brangūs ir „savi“, nors jie nebūtinai tiksliai atitinka liturginę ar biblinę mintį. Ši įtampa anaiptol nėra paprasta ar vienareikšmiška. Kartais visiškai paraidžiui į lietuvių kalbą išverstas žodis ar frazė gali netgi klaidinti.

Pamenu, seminarijoje man taip patiko psalmės eilutė Liesio brevijoriuje „Tu, Viešpatie, mano ašaras surinktas saugai“, ir koks buvo nusivylimas, kai pasitikrinęs originale atradau, kad ten visai ne taip… Arba ta moteriškė, kuri nuvykusi į Jeruzalę apsiverkė, kai ją nuvedė į alyvų darželį. Ji įsivaizdavo, kad turi būti lietuviškos alyvos ir ji sėdės tarp kvapių žiedelių su Jėzumi… Ši įtampa anaiptol nėra vienareikšmiška, kur galima labai diktuoti. Iš Naujojo Testamento vertimo galiu pasakyti, kad daug kur tenka originalios kalbos prioritetą apleisti, nes, išversdamas vadinamąja „kalke“, klaidintum skaitytoją. Džiugina tai, kad dabar darbas vyksta kolegialiai. Tai turbūt pati didžiausia apsauga nuo „vieno asmens teologijos“ ar „vieno asmens kalbos“. Linkime sėkmės ir meldžiamės už jus!

Kai kurie tikėjimo turiniai, prie kurių esame prisirišę, nėra labai teisingi. Gal sunku juos išversti, suredaguoti taip, kad grąžintų prie tikėjimo tiesos. Turbūt reikia ir maldos, ir drąsos tai daryti. Vien kalbant apie arijoniškos erezijos palikimą, kurį iki šiol turime žegnodamiesi ar laimindami „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“… Turbūt sunku priimti naują vertimą, bet gal verta sukrėsti mūsų tikėjimą?  

Lionginas: Pirmaisiais amžiais krikščionys nebijojo perimti ir „pakrikštyti“ kai kurių pagoniškos kilmės papročių. O arijoniškos įtakos turėjusi lietuviška žegnonės forma jau kelis šimtmečius naudojama, seniai yra prigijusi kaip katalikiška, ir manau, kad niekas dėl to neprarado tikėjimo. Tokią formą turi latviai, yra naudoję vokiečiai, ją randame Belgijoje XIX a. spausdintame Romos Pontifikale ir kt. Mūsų broliai liuteronai taip pat įterpia žodį „Dievas“. Svarbu ir tai, kad ši forma yra patvirtinta Apaštalų Sosto, kuris neįžiūrėjo čia jokios didelės problemos ar pavojaus. Tokių dalykų paskubomis neįmanoma įvertinti, reikia kur kas didesnio įsigilinimo, kaip ir dėl lotyniškos žegnonės pradžios „in nomine“ vertimo „vardan“. Beje, o kaip vyksta tokių vertimų tvirtinimas Vatikane?

Lionginas: Visuomet vertimą parengia komisija su specialistais. Tada, po visų galimų svarstymų, taisymų ir patobulinimų, tekstą patvirtina Vyskupų Konferencija. Kongregacija patvirtina atliktą vertimą, kad jis leidžiamas naudoti Katalikų Bažnyčioje. Dievo Kulto ir Sakramentų Tvarkos Kongregacija peržiūri ir patvirtina Vyskupų Konferencijos pritaikymus, jei jų yra. Trečioje pavyzdinėje laidoje, įvade pridėtas 9 skyrius, kuriame kalbama apie tai, ką vyskupas ar vyskupų konferencija galėtų pritaikyti savo teritorijoje.

Belieka darsyk pakviesti mūsų skaitytojus palaikyti šį darbą malda. Ir turime rengtis priimti Mišiolą, tokį svarbų Bažnyčios kaip Motinos duodamą įrankį ir pagalbą mūsų maldai. Ačiū už Jūsų pastangas. Ačiū už darbą. Ateityje turėtume pratęsti, pristatydami konkretesnius dalykus. Todėl sakau – iki pasimatymo!

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis